Dienoraštis
Birželio 5–11, 2023 metų 22 savaitė
Nuotrauka iš Liudo Mažylio asmeninio archyvo.
Birželio 5 diena, pirmadienis. „Noriu pasirinkti tinkamą studijų programą. Kuo man padėtų Europa? Kaip sprendžiami ES švietimo klausimai?“, – man neretai pasitaiko tokių panašių klausimų iš jaunimo. Tenka pripažinti, kad švietimas nėra viena iš bendrų ES politikos sričių, bet apie atskiras švietimo problemas diskutuojame dažnai. Visuomet akcentuoju moksleiviams, kad būtent ES dėka egzistuoja daug tarptautinių mainų programų, žinomiausia – „Erasmus+“, jos dėka ne tik patys moksleiviai, bet ir dėstytojai gali įsijungti į kitos šalies ir universiteto studijas.
O štai dar šio mėnesio pradžioje Vilniaus biure bendravau su Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos nariais. Jų klausimas tikslus: „Kaip įsijungti į europines mokslo iniciatyvas, ir būtent sveikatos mokslų srityje?“ Tikslaus atsakymo įvardinti irgi negalėjau – nebent per atskiras iniciatyvas, teikti paraiškas. Bet pastebėjau, jog būtinas lūžis ir labai ryžtinga veiksena ateityje, kad artėtume prie bendros sveikatos apsaugos sistemos, pradedant nuo dalinimosi moksliniais tyrimais, jiems reikalingais duomenimis iki pačių paslaugų įgyvendinimo. Jaunieji mokslininkai akcentavo problematiką, kad Lietuvoje sunku vykdyti kokybiškus tyrimus sveikatos srityje, nes mes tiesiog per maža valstybė. Diskutavome, kad pagelbėtų duomenų dalinimasis. Kalbėjome ir apie tokius formatus, kai Baltijos šalys dalinasi sava praktika. Mūsų mokslas kai kur net pirmauja pasaulyje. O dar visai norėčiau priminti apie jaunimo savaitę rugsėjo mėnesį, kuri vyks EP!
Birželio 6 diena, antradienis. Šiandien ypatingų susitikimų diena. Ir turbūt viena paskutinių šiemet, kai su gimnazistais bendravau šiais jų mokslo metais. Pirmą kartą lankiausi Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje, skaičiau paskaitą „Iššūkiai mūsų tautai prieš 100 metų ir dabar“, o vėliau jau moksleiviai iš Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos atvyko į mano parodos „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ pristatymą Kupiškio etnografijos muziejuje. Gausiai susirinko ir kupiškėnų bendruomenė Kupiškio viešojoje bibliotekoje: ir partiečiai, ir giminės (Mažyliai gi nuo šių vietų!) – temos ir apie tremtį, ir apie agresyvų šiandienos karą, ir apie mūsų tautos atsparumą… O visą dieną mintys, žinoma, su Ukraina… Rusijos okupantai barbariškai susprogdino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką. Situacija nepataisoma. Tai milžiniško masto teroro ir ekocido aktas, o dar ir papildomas pavojus Zaporožės atominei elektrinei…
Birželio 7 diena, trečiadienis. Šiandien iš Vilniaus skrendu į Romą, iki pat sekmadienio vyks „ELP Group Study Days“ – Italijoje mūsų Europos liaudies partijos frakcija susirinks į išvykstamuosius posėdžius.
Kad jau atvykau į Romą ir rytoj diskutuosime apie krikščioniškąją demokratiją – darkart užsiminsiu ir apie Lukašenką bei jo represijas prieš Katalikų bažnyčią ir kitas konfesijas Baltarusijoje. Per pastaruosius metus Baltarusijos režimas įrodė, jog nei viena visuomenės grupė šalyje nėra saugi. Lukašenka užsimojo kovoti ir prieš Baltarusijos katalikų bendruomenę, kuri aktyviai per 2020 metų protestus kritikavo amoralų režimo ir galios struktūrų elgesį. Katalikų bendruomenės parapijos, dvasininkai ir su Bažnyčia susijusios organizacijos atsidūrė išskirtiniame režimo represijų taikinyje. Todėl Lukašenkai vykdant nuolatinę kovą prieš religines organizacijas bei katalikus, kyla klausimas: ar reakcija iš tarptautinės bendruomenės yra pakankama?
Prasidėjus protestams prieš autoritarinį Lukašenkos režimą, Baltarusijos katalikai vieningai pasisakė už sąžiningus ir demokratinius rinkimus. Tačiau dar iki prezidentinių rinkimų, režimo valdomos galios struktūros persekiojo asmenis, įskaitant ir dvasininkus, kurie reiškė viešą nepritarimą Lukašenkos vykdomai autoritarinei politikai. Katalikai mobilizavosi į moralinio bei bažnytinio mokymo pagrindais pagrįstus protestus, siekiant priminti, kad manipuliavimas žmonių balsais, net jei tai daroma verčiant valdžiai, yra sunki nuodėmė… Kas akivaizdu, tai kad humanitarinės pagalbos ir sankcijų temos privalo išlikti vienodai svarbios tarp ES institucijų, o Lukašenka bijo, kad baltarusiai, tarp jų ir tikintieji, vėl gali bet kada mobilizuotis bei pradėti naujus protestus, tiesiogiai sukeliant egzistencinę grėsmę Minsko režimui. Tebevykstant agresyviam Rusijos karui Ukrainoje, tokia galimybė išlieka.
Birželio 8 diena, ketvirtadienis. Esame simbolinėje vietoje – Maltos ordino suverenioje teritorijoje Romoje, istoriniame pastate. Net nežinia, ar Italijoje, o gal ne Europos Sąjungoje?! Na, bent jau Europoje tai tikrai. Čia į mus kreipėsi Ordino Didysis Kancleris, apibūdindamas neramią mūsų laikų situaciją, krikščionių demokratų, krikščionių ir visų geros valios žmonių susirūpinimą ir atsakomybę. Pradėjome diskusiją apie krikščioniškosios demokratijos politikos iššūkius, tarp kitų – ir migracijos tema. Ir dar, žinoma, visiems svarbi žinia – kad Popiežiaus Pranciškaus sveikata taisosi.
Nuotrauka iš Liudo Mažylio asmeninio archyvo.
Birželio 9 diena, penktadienis. Jau pavyko pabuvoti labai išskirtinėse Romos vietose. Vakar buvo tokia viena eksteritoriali išvyka: į Maltos riterių ordino žemes, o šiandien Vatikano ribą perkirtome net keturiskart. Su frakcijos delegacija Vatikano mieste dieną pradėjome Šv. Petro Bazilikoje. Pagrindinės Šv. Mišių intencijos ir maldos: už Popiežiaus sveikatą, už žiaurumų Ukrainoje sustabdymą…
Romoje buvau lygiai prieš 25 metus. Tąkart su dukra sėkmingai užkopėme stogo skliautu ir žvelgėme žemyn. Apačioje matėme mažyčius žmones. Dabar esu apačioje ir žvelgiu į kupolo viršų.
Grįžome iš eksteritorialaus Vatikano atgal į Italijos teritoriją ir perėjome prie darbinės sesijos. Pagrindinės posėdžių temos dvi: migracija, kaip svarbiausias iššūkis šiandienos Europai bei krikščioniškosios vertybės ir Europos identitetas. Išklausėme Antonio Tajani, savo buvusio kolegos, dabartinio Italijos Užsienio reikalų ministro. Italijos pozicija migrantų klausimu labai svarbi. Diskusija vyko vakarykščio ES valstybių narių teisingumo ir Vidaus reikalų ministrų tarybos posėdžio Liuksemburge nutarimų fone. Ten – svarstymai dėl imigrantų sulaikymo pasienyje ir kvotų (Lietuva susilaikė), o diskusijos apie krikščioniškąsias vertybes išvada – jog mūsų pačių gyvensena, įpročiai, tradicijų laikymasis sudaro europietiškų vertybių visumą. Aukšti hierarchai pasakoja mums apie vertybes, o remiasi Borgesu, argentiniečiu. Gaila, kad Popiežius dar ligoninėje, gal būtume padiskutavę apie Borgesą, juk tuos du argentiniečius tepažįstu.
Lietuvą apvažiuoju per 5 metus, Italiją – kas 25. Vatikaną lankiau keturis kartus. Pirmąjį kartą stebėjau vyksmą Šv. Petro bazilikoje nuo pačio viršaus, palypėjęs kupolu porą šimtų metrų. Paskui filmavausi dokumentiniame seriale (ne trileryje!) – serijoje apie Vatikano ir Lietuvos santykius, Lietuvos (ne)pripažinimą. Vykau į įžymiuosius archyvus, pamačiau Inocento Ketvirtojo laiško karaliui Mindaugui tekstą (turiu jo kopiją, tiesa, tik privačiam naudojimui). Pagaliau 2023-ieji. Vatikano sodai! Čia nuolat dirba 36 sodininkai. Čia daugelio popiežių meditacinė erdvė. Čia ir Vatikano geležinkelio stotelė, ir Vatikano radijas. Vatikanas neva mažutis, bet dar ne taip ir lengva viską nuosavomis kojomis apeiti, visko ir neįmanoma! Apžygiavome, kiek spėjome su ELP bendražygiais. Tai Vatikano teritorijoje būsiu pabuvojęs keturiskart, o Maltos ordino – dar tik pirmąkart. Paskui liko dar gražaus laiko atkoduoti Romą. Juolab ne pirmas kartas irgi. Ispanijos aikštė. Trevi fontanas (čia lyg apie piligrimystę kokią. Viso pasaulio piliečių spūstis. Ko jie čia?.. Ko mes čia?.. Ko aš čia?.. Bet turbūt reikia.). Minervos aikštė, istorinis viešbutis (čia gyveno Stendalis, etc.). Bonaparto rūmai (dar ne taip seniai čia sutikau Van Goghą, dabar jau kita paroda, auksas ir bronza), Kapitolijus, Venecijos aikštė, del Corsa gatvės muzikantai, daugelio titulų bažnyčios, maldos daugeliu intencijų, turbūt ir už tuos, kurie kelyje, t. y., už mus). Piazza di Popolo… Tiek visko – kol kojos neša.
Birželio 10 diena, šeštadienis. Kelionės tęsinys. L’ultimo treno della notte seniai išvykęs, jo luci dingę mėlyje, o gal ne mėlyje, gal rytdienos (t. y. šiandienos) saulėje… Sėdžiu ne naktiniame, o rytiniame traukinyje. Pasimiršę išgyvenimai dėl vasaros, kuri sta finendo (tai anoje dainoje, o šioji vasara dar tik artėja į trumpiausių naktų zoną), echi di un amore, gli amori – lekiu visai ne į naktį, o rytiniu traukiniu pro žalias kalvas, ir slėnius, vynuogynus, aguonų laukus, tuneliais, tiltais per seklias drumzlinas upes… Atkartosiu anuos prieš 25 metus įveiktus kelius (Florencija: ten kažkada regėjau šedevrus originaliuose jų pavidaluose – Botticelli „Pavasarį“, Caravaggio, Michelangelo, Leonardo, ten, Florencijoje, atsirado pastarojo Mona Lisa, dingusi iš Luvro ir vėl į jį sugrąžinta), pralėksiu tas pačias erdves kaip ir tada nesustodamas (Milanas), prasibrausiu į niekada nelankytus miestus (Turinas) – veža, važiuoju!
Pusę dienos praleidau Turine, o Turino drobulės nepamačiau. Turiniečiai ir nežadėjo… Nors ir saugo paslėpę Drobulės originalą vienoje iš Turino bažnyčių. Toji krikščionių relikvija iškeliama ir parodoma retai. Vieni sako, kad kasmet. Kitų žodžiais – kas aštuonerius metus. Daugelis sako, kad lyg parodys 2025-aisiais. Nežinau, ar man betiks ta data. Aišku, aš balotiruosiuosi… ir jeigu išrinks, tai jau tada, kaip tikras krikščionis demokratas, reikalausiu, kad mūsų EP frakcija vyktų (panašiai kaip šią savaitę į Vatikaną), be eilės, pamatyti Drobulės originalo. Tokie, kaip matom, gana migloti planai. O šiandieninis mano vizitas Turine daugiau negu realus. Viskas susiplanavo ir susidėliojo savaime. Pažįstamų ratas išsiplėtė spontaniškai! Atlėkiau traukiniu iš Romos per 5 valandas. Krikščionių pagalbos bažnyčioje vyksta įšventinimas į Don Bosko diakonus. Šventinamųjų 12, tarp jų ir Vytautas Markūnas, mano pažįstamas. O ir dar du mano draugai, tai kunigas Martynas, irgi atlėkęs iš Romos, ir Pjemonto lietuvių bendruomenės pirmininkė Aurelija.
Po įšventinimo vyko šventė su pasidainavimais ir pasišokimais pagal spalvingą afrikietišką tradiciją, ne kitaip. Kunigas Martynas pasišauna parodyti viską, kas tik yra apie Don Bosko. Viskas – kaip tik šiame geografiniame taške, kur Don Bosko ėmė rūpintis našlaičiais, benamiais vaikais, pastatė čia koplyčią, paskui ir bažnyčią. Tai 19 a., kai krikščionybę persmelkė socialinės veiksenos pareiga. Don Bosko čia gyveno, čia veikė, čia mirė, čia jo palaikai, išlikę kambario daiktai, altoriai, sakyklėlė, iš kurios melsdavosi labai nakčiai. Jo laidotuvių ceremonija 1888-aisiais sušaukė tūkstančius, ir tai užfiksuota dokumentiniame filme, kurį pamačiau. Jau egzistavo kinas! (Mano Diedukui tada jau buvo 3 metai, niekas jo nefilmavo. O ar buvo jau kinas Lietuvoje?.. Greit po to tikrai buvo). Paskui Don Bosko buvo beatifikuotas, paskelbtas šventuoju. Atvirukai su jo stebuklingų darbų vaizdais plito ir Lietuvoje. Gal tų atvirukų neturiu?!.. Tikrai turiu! O čia, Don Bosko muziejuje, eksponuojama ir toji Drobulė, bet skaitmeninė kopija…
O kol bastausi toli nuo Lietuvos, „Žalgiris“ Kaune atkovojo Lietuvos krepšinio čempionų titulą!
Birželio 11 diena, sekmadienis. Pažintis su Pjemonto lietuvių bendruomene tęsiasi, čia jie aktyvūs! Kad aktyvi bendruomenės pirmininkė yra Aurelija, tai manęs nebestebina, o kad Laura Daukšytė tampa nuolatine konkurso Miss Mamma Italia dalyve ir prizų laimėtoja – tai jau ir visiškai unikalu! Ji sako, kad dukros (o jų iš viso trys) ją įprašė. „Tiesiog, mama, pamėgink!“ Na, sudalyvavo – ir tarp 29 Pjemonto mamų užėmė pirmąją vietą ir išvyko atstovauti viso to regiono italėms! Ir jau nebe pirmą kartą laimėjo prizą „Švelniausia Italijos mama“. Va tau, Europa be sienų! Susipažinau ir su Lauros dukromis, jos, žinoma, „prie ko“, juk tai jų mama. O ir pačios jau bando dalyvauti įvairiuose konkursuose.
Toliau mano kelias šiandieną – pro Alpių priekalnes į Strasbūrą.