KOVO 12 d. „Linksmas“ klausimas, kurio tema – linksminančios, vadinamosios juoko dujos. Tačiau pati problema visai nejuokinga: ar gerai, kai asmeniui leidžiama sau pačiam „pasiskirti“ to nuskausminančio ir nuotaiką pagerinančio junginio?  

Azoto suboksidas (N₂O) pagal savo formulę atrodo beveik toks pat paprastas kaip vanduo (H₂O), tačiau pagal poveikį žmogaus organizmui tai tikrai nėra nekaltas „vandenėlis“. Tai stiprus anestetikas, medicinoje naudojamas nuskausminimui ar net pilnai narkozei operacijų metu. Pagal medicinos teisę tokios medžiagos paprastai yra griežtai kontroliuojamos ir vartojamos tik prižiūrint specialistams. Problema ta, kad azoto suboksidas naudojamas ne tik medicinoje. Jis turi ir kitų paskirčių – naudojamas maisto pramonėje, pavyzdžiui, balionėliuose, taip pat gali būti naudojamas automobilių variklių galiai didinti. Šios visiškai teisėtos paskirtys kartu atveria ir landas piktnaudžiavimui: dujos tampa lengvai prieinamos tiems, kurie jas naudoja svaiginimuisi. Dėl to įvairios Europos valstybės bando ieškoti skirtingų sprendimų: ribojama prekyba tam tikrose vietose, pavyzdžiui, baruose ar klubuose, draudžiama parduoti nepilnamečiams, ribojamas pakuočių dydis ar dizainas, o pats junginys kai kur įtraukiamas į medžiagų, keliančių piktnaudžiavimo riziką, sąrašus.  

Vis dėlto akivaizdu, kad problema bendra, todėl natūralu svarstyti ir apie bendresnį, europinį šios medžiagos reglamentavimą. Juk kai žmogus nusprendžia išgerti bokalą alaus ar taurę vyno, tai yra jo asmeninė atsakomybė. Tačiau kai kalbama apie anestetinį poveikį turinčią cheminę medžiagą, atsakomybė už jos paskyrimą turėtų tekti profesionalams, t. y. gydytojams. Neatimkim darbo iš šeimos gydytojų. Apsidrauskim. Bus visiems saugiau. Tad visiškai pritariu Europos Komisijos iniciatyvai reglamentuoti N₂O prieinamumą.