loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Prof. Liudas Mažylis pristato virtualią parodą „Vasario 16-osios Aktas: formos ir turinys“

Nuo vasario 11 dienos galite pamatyti virtualią Europos Parlamento nario prof. Liudo Mažylio parodą „Vasario 16-osios Aktas: formos ir turinys“. Jos eksponatai – iš asmeninės kolekcijos.

„Kai 2017-ųjų kovo 29-ąją Berlyne atsirado Vasario 16-osios Akto originalas, kažkaip iškart apsipratome su pačio Dokumento forma: tai dvikalbis Lietuvos Tarybos Nutarimo tekstas su 20 Signatarų parašų po lietuviškąja ir lygiai tiek pat parašų po vokiškąja Nutarimo dalimi, – pasakoja prof. L. Mažylis. – Tačiau pačio Nepriklausomybės Akto „formų“ yra labai įvairių, o nesikeičia tik pats turinys, pati idėja“.

Artėjant Vasario 16-ajai L. Mažylis pristato savo asmeninėje kolekcijoje saugojamas Vasario 16-osios Akto „formas“, surinktas iš skirtingų pasaulio vietų. Tarp jų – faksimilės, publikacijos laikraščiuose Vilniuje, Kaune, Berlyne, Vienoje ir kt.

Parodoje prof. L. Mažylis atkreipia dėmesį, kad spaudoje ir visur kitur dažniausiai matome lyg ir tą patį  Nutarimą, bet jo forma ne vienintelė. Lietuvos Nepriklausomybės idėja nuo to nekinta, bet įdomu pasekti, kaip pats Dokumentas buvo pateikiamas. „Pavyzdžiui, tarpukariu būdavo naudojamas mašinraštinis Vasario 16-osios variantas, bet ir jis buvo pateikiamas skirtingomis formomis: puoštas įvairiais ornamentais, rėmeliais“, – pasakoja prof. L. Mažylis.

Lietuvos Tarybos veiklą jau keletą metų tyrinėjantis prof. L. Mažylis pastebi, kad Nepriklausomybės paskelbimo idėja buvo aiškiai apibrėžta jau 1917 m. rugsėjo 17–18 dienomis vykusioje Vilniaus Lietuvių konferencijoje. „Šioje konferencijoje buvo ne tik išrinkta Lietuvos Taryba, bet ir aptartos svarbiausios gairės, kurias Taryba vėliau išvystė, – pristato profesorius. – Toliau pats turinys pildėsi 1917 metais Lietuvos Tarybos paskelbtoje Gruodžio 11 d. Deklaracijoje. Ir galbūt ne visi atkreipia dėmesį, kad 1918 metais sausio 8 d., o paskui 26 dieną Taryba jau bandė sutarti ir paskelbti dokumentą dėl Lietuvos Valstybės atkūrimo“.

Pagaliau laisvos ir nepriklausomos valstybės idėja tapo įkūnyta Vasario 16-osios Akte. L. Mažylis prisimena:   „Labai dažnai įvairių paskaitų, susitikimų metu mėgstu paegzaminuoti skirtingas auditorijas ir jų paklausti: „O kokio žodžio nėra Vasario 16-osios Akte?“. Paradoksas, bet ten nėra žodžio „LAISVĖ“. Tačiau iš tikrųjų tas dokumentas yra apie laisvę, apie tautos orumą ir pasitikėjimą, kad savo reikalus galime spręsti patys“.

Pasak parodos autoriaus, pristatant turimus eksponatus siekta priminti, kad Lietuva bei lietuviai visame pasaulyje Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną mini jau 103-ąjį kartą. Ir nors pastarąjį šimtmetį netrūko įvairiausių iššūkių, Vasario 16-osios idėja visuomet vedė į priekį. Ką jau ir bekalbėti apie paties Dokumento pasirašymo momentą: valstybės juk dar nebuvo, ją dar reikėjo kurti, tebevyko Pirmasis Pasaulinis karas, o pasaulyje jau siautė ispaniškojo gripo pandemija…

„Tikiuosi, kad ši paroda kiekvieną jos lankytoją paskatins atrasti savąją Vasario 16-osios Akto „formą“ ir skleisti savąjį jo turinio supratimą. Skleisti savo aplinkoje, skleisti  Europai ir visam pasauliui“, – kviečia prof. L. Mažylis. „Ieškokim tinkamų tam žodžių. Ieškokim ir raskim“.

Virtuali paroda „Vasario 16-osios Aktas: formos ir turinys“

Pastaba. Norėdami pasididinti eksponatą – spauskite ant kiekvieno atskirai.

2017-ųjų kovo 29-ąją Berlyne atsiradus Vasario 16-osios Akto originalui, kažkaip iškart apsipratome su Dokumento FORMA: tai dvikalbis Lietuvos Tarybos Nutarimo tekstas su 20 Signatarų parašų po lietuviškąja Nutarimo dalimi ir lygiai tiek pat parašų – po vokiškąja.

Tačiau ar tikrai „iškart apsipratome“, ir jei taip, tai gal praradome progą permąstyti paties svarbiausiojo mūsų tautai Dokumento formą, o per tai ir turinį, o ir genezę – jo „sukonstravimo“ eigą ir aplinkybes? O juk atsiradęs Akto originalo variantas turėjo kelti nuostabą. Gal ne vienam ir sukėlė. Per tai ir iki šiol kai kas spėlioja: lyg Berlyne atsirado ne tai kad „ne tas“, bet kažkodėl – „ne toks“ Akto egzempliorius!

O koks turėjo būti? Gal TOKS?

Bet čia kažkoks nešvarus… aiškiai rašytas mašinėle per kalkę… o dar ir su gramatine klaida – „Tyraba“… bet tikrai su autentiškais Signatarų parašais… bet dingęs per Antrąjį pasaulinį karą, o gal dar ir anksčiau… VIS DAR NEATSIRANDA!

Tai gal turėjo atsirasti TOKS?

Betgi tai nei daugiau, nei mažiau, o FALSIFIKATAS! Tai kas, kad falsifikavo garbūs žmonės su gera intencija – „kad gražiai žiūrėtųsi…“ 

O gal turėjo būti vienakalbis rankraštinis?

Gal čia ir asmens, suradusio Aktą, „kaltė“: pirmoji žinutė, kurią jis pasiuntė, buvo: „Radau Akto originalą lietuvių kalba“… 

Ir vis dėlto jis dvikalbis, rašytas Signataro, Lietuvos Tarybos sekretoriaus, būsimojo mūsų diplomatijos „tėvo“, daktaro Jurgio Šaulio ranka.

Bet tada – kas galėtų paneigti, kad ir tasai antrasis originalas IRGI buvo dvikalbis?

Natūralu, kad per 100 metų (tiksliau, per 93 metus nuo 1928-ųjų, kai buvo paskelbtas tas su „Tyraba“ Akto mašinraštinis originalas) tautos regimojoje atmintyje „įsispaudė“ mašinraštis, o dar ir GRAŽUS…

Bet forma gali būti įvairi, o turinys nesikeičia. Tik KAS autorius?..

Akto autorystės problema ne mažiau jaudinanti, negu jo forma (ar formos).

Palyginkime dviejų dokumentų formuluotes.

Kai kurie Lietuvių konferencijos Nutarimo teiginiai buvo „iškritę“ arba modifikuoti Gruodžio 11-osios Deklaracijoje, o Vasario 16-ąją „grįžo“ bei buvo išbaigti iki tobulybės.

Toliau: kaip sklido ŽINIA? Kai tik gavo Akto tekstą (šeštadienio vakare), Vokietijos Užsienio reikalų žinybos atstovas Eckart von Bonin persiuntė jį paraidžiui savo viršininkams į Berlyną, o šie čia pat, naktį iš šeštadienio į sekmadienį – dar 4 adresais.

Savo ruožtu Lietuvos Taryba ėmėsi dar vienos „paviešinimo“ trajektorijos: sugebėjo per sau palankų asmenį Oscarą Woerhlę perduoti vieną teksto egzempliorių Reichstago deputatui Matthias Erzbergeriui. Rezultatas: Aktas buvo paviešintas Berlyne, Briuselyje, Vienoje…

Ir pabaigai – klausimas pastabumui.

Publikacija „Lietuvos aido“ 1918 m. vasario 19-osios numeryje – jo keliasdešimt egzempliorių Petras Klimas apdairiai „prislėpė“ – kas šioje Akto „formoje“ yra NE TAIP?.. Gal jame ko nors per daug? Per mažai? Yra kokių nors kitų „paslapčių“?

O juk tai – Akto pavidalas, turintis kelti VISŲ MAŽIAUSIAI paslapčių, jis dešimtmečiais niekur nebuvo dingęs, buvo kur tik įmanoma plačiai eksponuojamas…

O šis vokiškasis „Lietuvos Aido“ variantas buvo išspausdintas „Tik tarnybiniam naudojimui“; jame net dvi „paslaptys“.

Dar viena puošni Akto forma pasirodė, kai Klaipėdos „Ryto“ spaustuvė sumaketavo ir atspausdino tokius lapus.

Kaip bebūtų, galime džiaugtis, kad Lietuvos nepriklausomybės idėją įprasminantis dokumentas – Aktas –ne tik tapo muziejų eksponatu, bet ir keliauja po pasaulį pašto ženklo pavidalu kaip Lietuvos Respublikos ambasadorius. 

Taigi svarbiausiojo mūsų Dokumento turinys nekinta, o jo reikšmė laikui slenkant tik didėja.

O dėl „formų“ – akivaizdu, kad dar yra ko ieškoti.

Ieškoti ir rasti.

Su Vasario 16-osios švente! Su Lietuvos Valstybės atkūrimo diena!