Šiemet minime pirmojo Lietuvos istorijoje referendumo 30-ąsias metines. 1991 m. vasario 9 d. didele balsų dauguma pritarta teiginiui „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“…
Lygiai prieš 30 metų, gedėdami po kruvinųjų Sausio įvykių ir būdami išskirtinai susitelkę, Lietuvos žmonės pirmajame mūsų referendume pritarė laisvos, nepriklausomos valstybės idėjai. Tai dar vienas įrodymas, kaip ryžtingai Lietuvos žmonės norėjo eiti demokratiniu keliu. Dar nebuvo praėję nei metų po 1990-aisiais kovo 11-ąją paskelbto Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, bet tuo metu supratome, kad reikia imtis veiksmų jai įtvirtinti. Būtent šis 1991 metų vasario 9 dienos referendumo sprendimas dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės vėliau tapo ir 1992 metais priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pirmojo skirsnio pirmuoju straipsniu.
Referendumu įtvirtinome respublikinio valdymo modelio tradiciją, kylančią iš nepriklausomos tarpukario Lietuvos Respublikos. Beje, atkreipkime dėmesį, kad 1918-ųjų Vasario 16-osios Akte apie institucinį valdymo modelį nėra nieko pasakyta! Įdomu, jog ir prof. Vytauto Landsbergio pasirašytame plakate nuorodų į valdymo formą nebūta, o įvardinama – „valstybė“.
O šiandien referendumų tema kelia daug probleminių klausimų. Ir 2005-ųjų referendumai dėl Europos Konstitucijos, ir 2016-ųjų dėl „Brexit“ verčia abejoti: ar visada verta „mojuoti“ šiuo aštriu demokratijos instrumentu? O ką jau ten kalbėti apie Rytų kaimynystės situaciją. Per abejotinų referendumų seriją beribę valdžią sau suteikė ir pats Lukašenka, nuo kurio režimo kenčia demokratijos siekianti baltarusių tauta. O ir kitose ne itin stabiliose Rytų demokratijose (ir Lietuvoje to būta) referendumais neretai spekuliuojama… Šie pavyzdžiai mums primena, kad nepriklausomybė ir laisvė nėra duotybė – privalome išlikti budrūs.
Gerai prisimenu, kaip į referendumo „vajų“ vėl buvo „pakeltos“ Lietuvos Sąjūdžio struktūros. O pats aš buvau bent trijuose „vaidmenyse“: Sąjūdyje, Kauno miesto taryboje, o dar ir „Kauno laiko“ žurnalistas. Gorbačiovas tada buvo užsimojęs grasinti „Sovietų Sąjungos išsaugojimo“ referendumu. Tad Vasario 9-osios referendumui jautėme pareigą ypač susitelkti. Su džiaugsmu atlikau pareigą – aprašyti Sąjūdžio struktūrų mobilizaciją. Sugaudęs statistinius duomenis apie referendumo rezultatus, savo ranka išpiešiau žemėlapį „Kauno laikui“. Jį paskui perspausdino ir kažkuris užsienio leidinys. Referendumo rezultatas buvo daugiau negu įtikinantis.
