loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Virtuali paroda „Steigiamojo Seimo idėja Lietuvos Tarybos dokumentuose“

Signatūra: PA AA RZ201 R21717 000083
Signatūra: PA AA RZ201 R21717 000083

Šiemet Lietuva mini dar vieną itin svarbią datą – Steigiamojo Seimo šimtmetį. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis šia proga atveria virtualią parodą „Steigiamojo Seimo idėja Lietuvos Tarybos dokumentuose“. Eksponatai – 1917–1918 metų Lietuvos Tarybos dokumentai bei tuometinė Lietuvos ir Europos spauda.

„Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio šimtmečio data – 2020 metų gegužės 15-oji – vainikuoja milžinišką darbą, kurį nuveikė Lietuvos Taryba nuo pat jos suformavimo 1917 m. Tai – mūsų valstybės, mūsų Lietuvos radimosi pasaulio žemėlapyje istorija: valstybės dar nebuvo – valstybė jau yra. Kartu tai – galimybė pažvelgti iš dar platesnės perspektyvos – kaip įsikūnija, kaip realizuojama politinė mintis, politinė idėja. Žingsnis po žingsnio atsekti, kaip politinė idėja, jog turi rastis Lietuvos valstybė, tampa faktu, tampa kūnu. Šitos teritorijos gyventojai laisvų, demokratiškų rinkimų būdu išrenka atstovaujamąją instituciją – Steigiamąjį Seimą“, – pasakoja prof. L. Mažylis.

Virtuali paroda „Steigiamojo Seimo idėja Lietuvos Tarybos dokumentuose“

Pastaba: parodos eksponatuose žodžių junginys „Steigiamasis Seimas“ bei susiję tekstai yra išskirti ryškesniu fonu arba apibrėžti raudona linija. (Norėdami padidinti – spauskite atskirai ant kiekvieno dokumento)

Steigiamojo Seimo, renkamo lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, idėja buvo išsakyta dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Pirmojo Pasaulinio karo metais, kuomet Lietuvos teritoriją kontroliavo jau ne Rusijos imperija, o kaizerinė Vokietija, dalis iškilių lietuvių buvo atsiradę užfrontėje, užsienyje, o dalis pasiliko Lietuvoje, tačiau vienokiu ar kitokiu būdu jie puoselėjo Steigiamojo Seimo idėją. 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. posėdžiauti Vilniuje sukviestas Organizacinis komitetas, kurio tikslas buvo sušaukti visuotinę Lietuvių Konferenciją; joje būtų sudaryta lietuvių interesams atstovausianti taryba. Protokole užfiksuotos sąvokos ir nuostatos buvo svarbios  tolesnėms Nepriklausomybės dokumentų formuluotėms.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija. Šios konferencijos rezultatas – sudaryta 20 narių Lietuvos Taryba, paskelbta rezoliucija, kurioje nurodyta, kad Lietuvos nepriklausomybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis turi nustatyti sušauktas „steigiamasis Lietuvos seimas“. Apie rezoliucijos reikšmę byloja tai, kad vėlesniuose svarbiausiuose Lietuvos Tarybos dokumentuose, pavyzdžiui, Vasario 16 d. Akte, rezoliucija buvo minima kaip nutarimų pagrindas. O ir formuluotė dėl Steigiamojo Seimo nedaug tesikeitė – ir tai ne idėjos, o tik formalios išraiškos prasme.

Jurgio Šaulio ranka rašyta 1917 rugsėjo 18-22 d. rezoliucija. Ms. Coll. 1243, Kislak Center for Special Collections. Rare Books and Manuscripts,
University of Pennsylvania

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Lietuvių konferencijos nutarimai buvo atspausdinti ant lapelių, kurie vėliau išdalinti konferencijos nariams. 

1917 m. spalio ir lapkričio mėnesiais susiklostė palankios sąlygos Lietuvos Tarybai derėtis su Vokietijos valdžios atstovais dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 1917 m. lapkričio 26 d. sudarytas memorandumas dėl konvencinių ryšių tarp Lietuvos ir Vokietijos. Memorandume rašoma, jog bus kuriama nepriklausoma savarankiška Lietuva, o kai Vokietija ją pripažins, santykiai bus apibrėžiami konvencijomis, kurioms turės pritarti Steigiamasis Lietuvos Seimas.

1917 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Tarybos atstovai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir Steponas Kairys vizito metu Berlyne susitiko su Vokietijos Užsienio reikalų žinybos atstovu Rudolfu Nadolny. Šio susitikimo metu buvo sudarytas protokolas dėl Lietuvos ir Vokietijos santykių. Protokole rašoma, kad yra reikalinga skelbti Lietuvos valstybės nepriklausomybę etnografinėse žemėse bei sušaukti Lietuvos Steigiamąjį Seimą, kuris nustatys santykius su kitomis valstybėmis bei turės priimti sprendimus, susijusius su Lietuvos valstybės sienomis, konvencijomis ir valstybės valdymo forma.

1917 m. gruodžio 1 d.  susitikimo metu buvo sudarytas ne tik protokolas, bet ir du Lietuvos Tarybos nutarimo projektai (gruodžio 11 d. Deklaracijos prototipai). Projekte rašoma, kad jeigu Vokietija pripažįsta Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir remia Lietuvos interesus, tada Lietuvos valstybė nustatys ryšius su Vokietija. Remiantis Lietuvių konferencijos Vilniuje sprendimu ir atsižvelgus į Lietuvos interesus, kurie reikalauja kuo greičiau užmegzti kuo glaudesnius ryšius su Vokietija ekonomikos, apsaugos, susisiekimo srityse, Lietuvos Taryba mano, kad būtina nedelsiant ir suderinus su Vokietijos vyriausybe pradėti rengti šį projektą, kad jis būtų pateiktas patvirtinti Lietuvos Steigiamajam Seimui.

Antrajame projekte „Nepriklausomybės proklamacija“ skelbiama, kad kuriama Lietuvos valstybė etnografinėse ribose su būtinomis ūkiniam vystymuisi korektyvomis. Naudojamas terminas „nepriklausomybė“, minima Lietuvių konferencija Vilniuje, Vilnius kaip Lietuvos valstybės sostinė, Steigiamojo Seimo funkcija, konstatuojama, jog valstybės valdymo formą ir jos sienas apibrėš Lietuvos Taryba sulig lietuvių tautos pritarimu. Šie abu nutarimo projektai paskui svarstomi ir aptariami gruodžio 5-7 d. Vilniuje vykusių Lietuvos Tarybos posėdžių metu. 

1917 m.  gruodžio 6–7 d. įvyko pasitarimas tarp Vokietijos karinės administracijos vadovybės ir Vokietijos valdžios atstovų. To rezultatas – Vokietijos karinės administracijos iniciatyva buvo sudaryta nauja deklaracija, kurioje nebenumatoma Steigiamojo Seimo funkcija argumentuojant tuo, kad Lietuvos Taryba yra tik tautos atstovas, o politikos kryptį gali nurodyti tiktai Vokietijos valdžia. Tad gruodžio 10 d. Kaune Lietuvos Tarybos atstovai pamatė naują deklaracijos tekstą, kuriame nebeliko Steigiamojo Seimo funkcijos dėl ryšių nustatymo su Vokietija bei Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas kaip tų ryšių sąlyga. Petro Klimo atsiminimuose minima, kad tokie pakeitimai buvo padaryti dėl sustiprėjusios „karo partijos pozicijos“ užsimezgus taikos deryboms tarp Vokietijos ir Rusijos Breste.

Po ilgų ir sunkių derybų, tekstas buvo suderintas ir tą pačią gruodžio 10 d. pasirašytas Lietuvos Tarybos ir Vokietijos užsienio reikalų žinybos atstovų. Galutinis derybų Kaune rezultatas – Lietuva skelbiama nepriklausoma su sostine Vilniumi, susieta su Vokietija konvencijomis (muitų, piniginė sąjunga, susisiekimo ir transporto), tačiau eliminuojant Steigiamojo Seimo funkciją. Sutartas deklaracijos tekstas gruodžio 11 d. per Lietuvos Tarybos posėdį Vilniuje buvo pristatytas Lietuvos Taryboms nariams ir pasirašytas. Šis dokumentas yra laikomas vienu reikšmingiausių Lietuvos Tarybos dokumentų. Svarstant ir priimant Vasario 16-osios Aktą, gruodžio 11-osios nutarimas nuolat minimas kaip referencinis dokumentas, o vėliau, po diplomatinio laviravimo, jis tampa pagrindu Lietuvos valstybės pripažinimui 1918 m. kovo 23 d. 

Nors 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracija nebuvo žiniasklaidoje plačiai skelbiama, tačiau užuominas, kad tokia deklaracija buvo paskelbta, galima rasti. Pavyzdžiui, Austrijos dienraštyje „Neues Wiener Tagblatt“ 1918 m. sausio 14 d. numeryje buvo parašyta, kad Lietuva atsiskiria nuo visų kitų santykių su kitomis valstybėmis.

1918 m. toliau besitęsiant deryboms tarp Vokietijos ir Rusijos Breste, Vokietijos valdžiai reikėjo Lietuvos Tarybos pasirašytos deklaracijos, tačiau be antrosios dalies, kur minimos konvencijos. Pirmoji dalis turėjo būti skirta Rusijai, kurioje teigiama, kad Lietuva išlaisvinama nuo visų buvusių ankstesnių ryšių. 1918 m. sausio 8 d. Lietuvos Taryba, siekdama pataisyti gruodžio 11 d. Deklaracijos tekstą, pridėjo sakinį, kad „<…> Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga, kiek galima greičiau, sušaukti Steigiamasis Seimas, <…>“, siekiant sugražinti Steigiamojo Seimo funkciją. Tačiau vokiečių karinė administracija neleido skelbti tokios formuluotės, tik notifikaciją Rusijai gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu. Tada Lietuvos Taryba nusprendė reikalauti iš Vokietijos patvirtinimo, kad Vokietija tikrai pripažins Lietuvą nepriklausoma.

1918 m. sausio 8 d. Lietuvos nepriklausomybės formulos tekstas, atspausdintas rašomąja mašinėle vokiečių kalba.

1918 m. sausio 26 d. Lietuvos Taryba vėl susirinko į posėdį. Padėtis  buvo įtempta: iš Vokietijos valdžios nebuvo sulaukta atsakymo, kada Vokietija pripažins Lietuvą nepriklausoma ir ar išvis pripažins, Lietuvos Tarybos atstovams nebuvo leista dalyvauti Brest-Litovske vykusiose taikos derybose, o sausio 8 d. deklaracijos tekstas nebuvo Vokietijos valdžios priimtas ir patvirtintas. Tad nuotaika Lietuvos Taryboje vis blogėjo, kilo audringos diskusijos, buvo derinamas deklaracijos formulos tekstas.

1918 m. sausio 8 d. deklaracijos Lietuvos Tarybos posėdžių metu sausio 25–26 d. tekstas buvo tvarkomas, perrašomas, įterpiant ir žodžius apie Steigiamąjį Seimą.

Galutiniame sausio 26 d. projekte paskutinėje pastraipoje, perfrazuojant sausio 8 d. nutarimo projektą, buvo apibrėžta ir Steigiamojo Lietuvos Seimo funkcija, tačiau daliai Lietuvos Tarybos narių nepatiko, kad formulos projekte yra įrašytas ir žodis „galutinai“. Galiausiai Lietuvos Tarybos nariams nepavyko pasiekti bendro susitarimo dėl formulos projektų. Nors dauguma Lietuvos Tarybos narių balsavo už sausio 26 d. sudarytą nutarimų projektą, tačiau tokio nutarimo, kurio nepriėmė visi Tarybos nariai, Vokietijos valdžia negalėjo priimti ir panaudoti savo naudai Bresto taikos derybose. Tad sausio 26 d. nutarimo projektai taip ir liko nepasirašyti. Lietuvos Taryba skilo.

1918 m. vasario 15 d. keturi išstojusieji iš Lietuvos Tarybos Jonas Vileišis, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius sutiko sugrįžti į Tarybą, jei bus grįžta prie sausio 8 d. nutarimo projekto.  Savo išstojimą iš Tarybos jie argumentavo tuo, kad bijojo, jog dėl žodžio „galutinai“, kuris buvo sausio 26 d. tekste, Vokietijos valdžia 1) neverstų Lietuvos Tarybos prisiimti aukščiausių Steigiamojo Seimo funkcijų; 2) nepasinaudotų proga priversti Lietuvos Tarybą nustatyti santykius su Vokietija, taip priešpriešinant Steigiamąjį Seimą su įvykusiu faktu; 3) nebūtų duota galimybė Vokietijos valdžiai trukdyti Lietuvos Tarybos darbui siekiant sušaukti kiek įmanoma greičiau Steigiamąjį Seimą. Pagaliau bendras Lietuvos Tarybos susitarimas  buvo pasiektas, o žodis „galutinai“ paliktas  nutarimo tekste. Tad 1918 m. vasario 16 d. visi 20 Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos nepriklausomybės Aktą, kuriame pažymėta, kad: „santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“.   

1918 m. vasario 16 d. Akto versijos vokiečių kalba.

1918 m. vasario 20 d. Vokietijos Reichstago posėdžio Nr. 130 protokolo lapas, kuriame užprotokoluota informacija apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, pateikiant Vasario 16-osios akto tekstą. Reichstago narys Adolfas Gröberis paskelbė Vasario 16 d. akto tekstą susirinkusiems Reichstago nariams. Protokole pateikiamas tekstas sutampa su Akto originalu.

Vokiečių karinė administracinė valdžia neleido skelbti vasario 19 d. „Lietuvos aido“ numerio, kuriame publikuojamas vasario 16 d. Akto tekstas.

Vis dėlto, Vasario 16-osios Akto tekstas ir žinia apie Lietuvos nepriklausomybę buvo publikuota įvairių šalių spaudoje.

Vasario 16 d. Akto priėmimas ir paskelbimas dar nebuvo proceso pabaiga: Vokietija ir toliau delsė pripažinti Lietuvą. 1918 m. kovo 19–21 d. įvyko Lietuvos Tarybos posėdis, kuriame Lietuvos Tarybos atstovai įgalioti notifikuoti Vokietijai nepriklausomybės deklaraciją. Tekste minima, kad Lietuva skelbiama nepriklausoma valstybe, atsiskiriančia nuo kitų valstybinių ryšių, su sostine Vilniuje, kad galutinai santykius nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas, taip pat – kad neatsisakoma 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracijos nuostatų.  

Vokietija Lietuvą pripažino 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracijos pagrindu, Vasario 16-osios Aktą palikdama paraštėse. Žiniasklaidos straipsniuose apie Lietuvos valstybės pripažinimą Steigiamasis Seimas tiesiogiai neminimas. Vykdomąją valdžią Lietuvos Valstybės Taryba (taip ji buvo pervadinta) suformavo tik 1918 m. pabaigoje. Laukė sunkios kovos dėl Nepriklausomybės. O pats Steigiamasis Seimas buvo sušauktas tik po dvejų metų.