Dienoraštis
Gegužės 10-16 dienos, 2021 metų 19 savaitė
Jurgio Šaulio ranka rašyta 1917 rugsėjo 18-22 d. rezoliucija.
Gegužės 10 diena, pirmadienis.
Prasideda Europos Parlamento „Komitetų savaitė“. Pavyzdžiui, šiandien vyko Specialiojo kovos su vėžiu ir net du Aplinkos komitetų posėdžiai. Vyksta ir 36-asis ES-Norvegijos tarpparlamentinis posėdis. Aptarti glaudūs ES-Norvegijos santykiai daugelyje sričių (saugumas ir gynyba, bendradarbiavimas Arkties klausimais). Norvegija palaiko ES COVID-19 sertifikatą, dėkoja, kad ES įtraukė Norvegiją į COVID-19 vakcinos eksporto autorizavimo mechanizmo išimčių sąrašą.
Tarp kitko, mane pasikvietė Kauno „Saulės“ gimnazijos kolektyvas. Papasakojau apie veiklą Europos Parlamente ir ši bei tą apie Vasario 16-osios Akto suradimą.
Gegužės 11 diena, antradienis.
Darbo grupių posėdžiai. Išorės politikos posėdyje „karšta bulvė“ – raportas dėl Turkijos. Pranešėjas Vlad Nistor siūlo sustabdyti Turkijos kaip ES kandidatės statusą. Yra ir dar radikalesnių siūlymų: apskritai pašalinti Turkijos narystės svarstymus iš darbotvarkės. Rytoj frakcijoje teks balsuoti, tai kokia gi mūsų pozicija, kurią palaikysime. Ch. Hansen ragina nepalaikyti laikino intelektinių teisių atsisakymo vakcinoms ir siūlo būti atsargiems šiuo klausimu.
Gegužės 12 diena, trečiadienis.
Norisi pabrėžti – Gegužės 12-oji. Mūsų Seimo lygmeniu svarstomos Žaliojo kurso bei klimato kaitos temos. Gal pagaliau turėsime klimato kaitos politiką šalyje? Europos Komisijai rengiantis pateikti teisės aktus, prasidės derybos ir įsipareigojimų dalybos. Prekyba apyvartiniais taršos leidimais, pasienio anglies mokestis, elektromobiliai – visa tai ves link siekio sumažinti oro taršą 55 proc. Iššūkių patirs ir didžiosios įmonės, bus svarbu apsaugoti smulkųjį ir vidutinį verslą. Priemonių paieška vyksta.
ELP frakcijos susirinkime – Turkijos problemos. Sutariame, kad Turkijos derybas dėl jos narystės ES siūlysime stabdyti.
Specialiajame kovos su vėžiu (BECA) komitete – skaudi tema (o kuri su vėžiu susijusi tema kitokia?) – ,,teisė būti pamirštam“. Juk žinome, kad į persirgusius vėžiu taikstomasi žiūrėti įtariai, jiems ir darbą sunkiau susirasti, ir paskolą gauti… Tad keturiose valstybėse narėse (Belgijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge) įteisinta tokio asmens „teisė būti pamirštam“. Taip kovojama su finansine diskriminacija (jau minėti, gaunant paskolą, draudimą, susirandant darbą). Vėžio pacientai taip pat patiria diskriminaciją įsivaikinimo procesuose. Diskusijose prisiminta, kad būtent draudimo klausimais Europos Sąjungos kompetencija didžiausia. Tad pradėti tikriausiai reiktų būtent nuo to.
Gegužės 13 diena, ketvirtadienis.
Kristaus Dangun žengimo šventė, tai yra, Šeštinės (švenčiamos šeštąjį ketvirtadienį po Velykų). „Jėzus nusivedė mokinius palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (Lk 24, 50-51). Pasirodo, kad Belgijoje Šeštinės – išeiginė diena, tad ir Europos Sąjungos institucijos praktiškai nefunkcionuoja.
Gegužės 14 diena, penktadienis.
Europos Parlamente darbo šiandien nedaug (smarkiai įtariu, kad jie ten Briuselyje po vakarykščių Šeštinių susiorganizavo sau tokį prailgintą savaitgalį). Pagalvoju, tai galima ramiai ruoštis net trijų knygų pristatymui. Pirmasis renginys jau artimiausią trečiadienį. Ten bus aptartos trys datos – 1918-ųjų vasario 16-oji, 1941-ųjų birželio 23-oji ir 1990-ųjų kovo 11-oji. Paskui dar bus mano paties knygos „Fuksai Europoje“ ir mano draugo Serhijaus „Likimo dėlionė“ pristatymai.
Tarptautinių santykių erdvėje – vis kitos ir vis tos pačios įtampos. Izraelio ir palestiniečų konfliktas – vėl įsiliepsnojęs…
Gegužės 15 diena, šeštadienis.
Sulaukėme Steigiamojo Seimo 101-ųjų metinių. Vėl visus kviečiu į virtualią parodą „Steigiamojo Seimo idėja Lietuvos Tarybos dokumentuose“. Per ilgus pandemijos mėnesius atsirasdavo šiek tiek laiko vis pasigilinti į šią temą. Pagrindinis atradimas – jog notifikuodama Vokietijai dokumentą dėl valstybės pripažinimo, Lietuvos Taryba paraidžiui atkartojo Vasario 16-osios Aktą, taigi ir frazę apie Steigiamojo Seimo sušaukimą, pakartojo apie demokratinę Lietuvos valstybės sąrangą, ir tuo pagrindu buvo pripažinta.
Šiandieninėje Lietuvoje prisižiūrime visko. Vyksta „šeimų maršo“ renginys. Rengėjai – „nežymūs pažeidėjai“. Pora tūkstančių dalyvių (daugiau, negu buvo leista), keletas smulkių avarijų, epidemiologinių priemonių nepaisymas, abejonės dėl autorių teisių pažeidimų… Dėl visko kaltu padaromas, žinoma, „Stambulas“, toji KONVENCIJA. Ar Lietuva yra tokia jau supriešinta dėl „tų dalykų“? Manau, kad tik parodoma tokia supriešinta… Turbūt mes, politikai (valdančioji partija – visų labiausiai), kalti, kad nesiimame valingai išspręsti „Stambulo failo“. Rodos, jau daug metų dėl to visuomenėje buvo tylus konsensusas.
Laikraščiai aprašo Šiaulių ligoninės atvejį. Savo knygoje apie fuksus aprašiau ką sužinojęs apie harrassmentą, o šiandien laikraštyje perskaičiau apie mobingą. Bet jei tai, kas aprašoma žurnalisto straipsnyje apie įvykius Šiaulių ligoninėje, yra tiesa, tai jau toli nebe mobingas, o dar kur kas bjauriau: šaltas ir žiaurus kerštas žmogui / susidorojimas su juo.
O pats aš šiandien leidausi turizman po didžiąsias Nemuno kilpas. Tiksliau, aplink jas. Vertėtų dar kada nors gyvenime nusileisti kokioje nors geldoje žemyn Nemunu nuo Punios iki Birštono. Būtų žavingas maždaug 50 km dienos žygis. Prisiminčiau savo turisto vandeniu patirtį. Nemunu plaukiau ne kartą, bet būtent didžiąja kilpa – niekada. Na, tik trumpą atstumą nuo Verknės žiočių iki Birštono. Prieš srovę. Kažkada, daugiau negu prieš 100 metų, buvo bandoma garlaiviu plukdyti keleivius iš Alytaus į Kauną ir atgal. Pasroviui tai dar būdavo nieko, bet kai prieš srovę – tai kasdavosi labai jau iš tyko. Keleiviai Birštone išlipdavo, ramiai apžiūrėdavo kurortą, neskubėdami nupėstindavo 5 km į Nemajūnus, ir dar turėdavo ilgokai palaukti, kol tuščias garlaiviukas prieš srovę tomis kilpomis atpūškuodavo. Mano tėvo vaikystėje būdavo „poniškas“ praplaukimas mažesniąja kilpa. Jie eidavo iš Birštono į Kernuves, ten jų laukdavo valtis. Pasileisdavo pasroviui pro Prienus, apžiūrėdavo juos ir parplūsdavo į Birštoną. Yra labai gražių to meto nuotraukų. O valties savininko vaikai vėl plukdydavo valtį prieš srovę (tuo pačiu maršrutu kaip anas garlaiviukas), kad pasroviui galėtų nusileisti jau kiti „ponai“. Toks tarpukariu būdavo valčių turizmo verslas. Pats aš irgi dar visai mažas būdavau vežamas vasaroti į Birštoną. Gerai atsimenu, kaip keldavomės į kitą Nemuno krantą arba keltu, arba valtele. Gal tada Nemunas „įsibrovė“ į neramius mano sapnus (vėjas, artėja naktis, o aš nežinau nė kur autobuso stotelė, nė ar dar važiuos koks nors autobusas išvis). O šiandien Birštone stebime ir prašmatnius katerius, ir vandens motociklas, o ir keltas, pasirodo, tebekelia per Nemuną. Pavyksta apžiūrėti Nemuną iš paukščių stebyklos, matome terminių srovių ieškančius padebesiais besisukinėjančius sklandytuvus, aplankomi Nemajūnai (išskirtinių formų bažnyčia, o ypač garsi savuoju statybos procesu 19-ajame amžiuje, kai carinė valdžia visaip tą statybą draudė), Siponių atodanga…
Ir visa tai tik nedidelė dalis viso to, ką galima pamatyti didžiosiose Nemuno kilpose.
Gegužės 16 diena, sekmadienis.
Šią savaitę paminėjome ir deivės Mildos šventę. O juk visa tai vieno vyruko fantazija! Kažkada toksai Teodoras Narbutas sukūrė romantišką personažą – tariamąją lietuvių meilės deivę, „atsakingą“ už meilę ir piršlybas. Vilniuje esą stovėjusi Mildai skirta šventykla. Bloga žinia ta, kad jokie kiti šaltiniai to vyruko fantazijų nepatvirtina. Nėra ir kur ieškoti archyvinių duomenų apie tai, nes jau tikrai viskas išieškota. Nėra ir tos šventyklos nė pamatų. Bet gera žinia, kad meilė tai gi yra! Ir jeigu jau meilė (o kas tuo suabejotų) tikrai yra, tai gal neblogai mums turėti ir meilės deivę?