Prasidėjus rudeniui, Europos Parlamentas grįžta atgal prie įvairiausių bendrosios rinkos klausimų ir kitų: nuo migracijos, sveikatos iki užsienio politikos. Tačiau rugsėjo mėnesį taip pat įvyko ir dveji svarbūs rinkimai, galintys vienaip ar kitaip turėti įtakos ES politikos krypčiai – Rusijos ir Vokietijos parlamentiniai rinkimai.
Nors rinkimų baigtis dėl Dūmos rinkimų iš esmės buvo aiški dar prieš prasidedant balsavimui, Bundestago rinkimai sugebėjo išlaikyti intrigą net ir jau žinant nugalėtojus, todėl dabar, belaukiant derybų dėl koalicinių partnerių, išlieka svarbus klausimas – ar Vokietijos rinkimų rezultatai gali kaip nors esmingai daryti įtaką ES politikai?
Iš pirmo žvilgsnio, rugsėjo 27 d. Bundestago rinkimų rezultatai Europai nusiuntė teigiamą signalą dėl Vokietijos santykių su ES, kadangi didžiausią balsų kiekį surinkusios dvi partijos, tai yra Socialdemokratai (SPD) ir Krikščionys demokratai (CDU), pasižymi pro-europietiška laikysena, todėl tikėtina, kad ir bandymai formuoti koaliciją su Žaliaisiais arba Liberalais kardinaliai šalyje status quo nepakeis.
Tačiau baigiantis Merkel ir, tikėtina, CDU erai, kadangi Socialdemokratai surinko 25,7 proc. rinkimuose, 1,6 proc. pralenkdami Krikščionių demokratų partiją, pokyčiai vidaus ir užsienio politikos srityse bus neišvengiami.
Olafas Scholzas, dabartinis Vokietijos finansų ministras ir SPD kandidatas potencialiai užimti kanclerio postą, nėra politikos naujokas, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu Europos Sąjungai sprendžiant aktualiausias temas, tai yra atsigavimą po COVID-19 ir fiskalinės politikos gaires, klimato kaitą, gynybos klausimus ar užsienio politiką, Vokietija privalės ir toliau išlaikyti lyderystę.
Žinoma, Vokietijos požiūris į fiskalinę politiką gali keistis, tačiau esminiai susitarimai, tokie kaip dėl COVID-19 Europos ekonomikos gaivinimo plano (Recovery Fund) ar ES skolos didinimo, neturėtų kisti, nors Europos Komisija ir yra sustabdžiusi valstybių narių skolinimosi limitus iki 2023 m., numatytus Stabilumo ir augimo pakte (Stability and Growth Pact) ir nurodančius biudžeto deficitą ne didesnį nei 3 proc. BVP, o valstybės skolą mažesnę nei 60 proc. Todėl natūralu, kad pragmatizmas toliau lydės Vokietijos ir ES santykius.
O kalbant apie klimato kaitą, tikėtina, kad jeigu Žalieji pateks į valdančiąją koaliciją, bus imtasi dar aktyvesnių priemonių pasiekti Europos žaliojo kurso ( EU Green Deal) užsibrėžtų tikslų iki 2050 m. ir pereiti prie nulinės emisijos, žinant, kad Vokietija turi vieną iš didžiausių automobilių pramonių pasaulyje.
Dėl tolimesnės užsienio politikos krypties ir geopolitinių iššūkių, tokių kaip santykiai su Rusija ar Kinija, artimiausi mėnesiai atskleis esminius pokyčius. Santykiai su Rusija išlieka viena iš temų, kuriai reikia vieningos ES strategijos. Prieš dvi savaites Europos Parlamente priimta rezoliucija dėl ES santykių krypties su Rusija visgi atskleidžia, jog susitarimas tarp valstybių narių įmanomas. Tačiau „Nord Stream 2“ ir energetiniai Vokietijos ryšiai su Rusija išlieka ES skaldančiu klausimu.
Dėl karinio pajėgumo, Socialdemokratų ir Žaliųjų koalicija gali toliau temdyti transatlantinius santykius dėl nenoro iki 2 proc. nuo BVP padidinti metinį skyrimą į NATO biudžetą, kadangi abi partijos pasižymi skeptišku požiūriu dėl gynybos biudžeto didinimo. Kalbant apie ES bendrą karinį aljansą, šiuo klausimu aiški pozicija nebuvo akcentuota, todėl, panašu, kad tai gali ir nebūti Vokietijos prioritetas, tačiau šis klausimas priklausys ir nuo kitų ES valstybių gebėjimo įtraukti šį klausimą į politinę darbotvarkę.
Galima pastebėti, kad partijos darosi nevienalytės, regimas idėjinis „išsibarstymas“. Krikščionys demokratai nebėra partija, kurios rezultatai konkrečiose bendruomenėse atrodė „užprognozuoti“ dešimtmečiams į priekį… Ar liberalai norės atiduoti lyderystę krikščionims demokratams, kai pastarųjų nuostatos darosi panašios į jų?
Žalieji Vokietijoje kartais atrodo ne tokie radikalūs, kaip žalieji Europos Parlamente: man teko aktyviai stebėti ir dalyvauti procese, kai reikėjo sutarti dėl klimato kaitos tikslų, ir EP žalieji nepajėgė sutarti dėl konkrečių skaičių – o kiek gi šiltnamio efektą sukeliančių išlakų užsibrėžiame sumažinti iki 2030-ųjų? Europos liaudies partija (o į ją įsijungę ir vokiečiai krikščionys demokratai) siekė ir pasiekė rezultato, kuris ir ambicingas, ir realistinis: 55 proc. Gi EP žalieji tuo klausimu taip ir nesutarė… Gal jų kolegos Vokietijoje pasirodys konstruktyvesni?..
Beje, kaip tik žaliųjų atstovai iš Vokietijos itin nuosekliai laikosi dėl „Nord Stream 2“ užkardymo, o tai jautri tema ir Lietuvai, ir kitoms Vidurio Rytų Europos valstybėms. Krikščionys demokratai taip pat jokie Rusijos simpatikai, tad galėtume tikėtis, jog politika Rusijos atžvilgiu bus priderama.
Prancūzijai, vienai iš didžiausių šios idėjos entuziasčių, reikės palaikymo bandant statyti Europos gynybos architektūrą, todėl bet kokiu atveju Vokietijos sprendimai užsienio ir gynybos politikoje išliks svarbūs kaip visada.
Tačiau ir Prancūzija jau kitais metais susidurs su politiniu iššūkiu – prezidento rinkimais. Remiantis apklausomis, prezidento E. Macrono artimiausia varžovė yra Mari Le Pen, kraštutinės dešinės atstovė, todėl pavasarį vyksiantys rinkimai taip pat turi potencialo iš esmės pakeisti Prancūzijos vaidmenį ES.
Tad svarbių Europai rinkimų įkarštyje tik V. Putinas jaučiasi patogiai, kaip iki 2036 m. galintis dalyvauti prezidento rinkimuose, dėl praeitais metais priimtų konstitucinių pataisų. Nelieka jokių iliuzijų, jog ES ir Rusijos santykiai artimiausioje ateityje galėtų pasikeisti esant dabartiniam Maskvos režimui.
Dėl Vokietijos, reikia tik tikėtis, jog noras sukurti savarankišką ir atsparesnę Europą išliks prioritetu.