loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Didžiųjų miestų sąjungos įkūrimo 30-mečio proga – pokalbis su buvusio jos pirmininku Adolfu Antanu Balučiu

1992 m. sausio 15 d. buvo įkurta Lietuvos Respublikos Didžiųjų miestų sąjunga. Kodėl buvo nuspręsta įkurti šią sąjungą, kurią sudarė didžiųjų Lietuvos miestų savivaldybės?

Pirmiausia dėkoju už klausimus ir skirtą dėmesį taip seniai , prieš trisdešimt metų vykusiam veiksmui. Savivaldybės dirbo visiškai skirtingomis nuo buvusiųjų vykdomųjų komitetų sąlygomis, pergyveno jau ir blokadą, ir Sovietų armijos veiksmus. Praėjęs veiklos laikotarpis parodė, kad kyla daug klausimų, kuriuos savivaldybėms reikia spręsti, bendrauti su Vyriausybe, ministerijomis ir Seimu, Savivaldybės tą ir darė, bet savo nuožiūra. Iškilo būtinybė didiesiems Lietuvos miestams vienyti savo pastangas. Paskutiniais Sovietų Lietuvos veikimo mėnesiais skubiai priimtas Savivaldos pagrindų įstatymas įgalino suformuoti keleto lygių savivaldą – aukštesniosios pakopos – miestų ir rajonų bei žemesniosios pakopos – vadinamųjų apylinkių, natūraliai formavosi funkcijos, buvo ieškoma būdų veikti kuo racionaliau ir efektyviau. Taip aukštesniosios pakopos savivaldybės pagal interesus ir veiklos pobūdį tarsi pasidalijo į miestų ir rajonų. Lietuvos didžiųjų miestų – Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių ir Vilniaus savivaldybių tarybose 1991 metų rudenį, jau po Lietuvos tarptautinio pripažinimo bangos atsikvėpus ir pajutus, kad gal gyvenimas taps pastovesnis, apsvarstoma sąjungos idėja, priimami reikiami dokumentai. Pritariama Lietuvos Respublikos Miestų sąjungos steigimo sutarties tekstui ir suformuojamos delegacijos į Steigiamąjį suvažiavimą. Tiesa, Panevėžio miesto taryba dar susilaikė nuo stojimo, matyt, turėjo abejonių ar deputatai tarpusavyje nesutarė.

1992 m. sausio 15 d. Kaune įvyksta Steigiamasis suvažiavimas. Į suvažiavimą miestai delegavo 33 atstovus. Miestų atstovai ( Alytaus –Dobilas Kurtinaitis, Kauno – Vygintas Grinis, Klaipėdos – Vytautas Čepas, Marijampolės – Algirdas Bajarkevičius, Šiaulių – Mindaugas Končius, Vilniaus – Arūnas Grumadas)  pasirašė Sąjungos steigimo deklaraciją. Beje, visi jie, išskyrus amžinybėn iškeliavusį Algirdą Bajarkevičių, iki šiol yra aktyvūs visuomenės veikėjai. Išrenkami Sąjungos valdymo organai – Pirmininku tapau aš,   Kauno miesto tarybos narys Adolfas Antanas Balutis  ir Valdyba, kurią sudaro lygiateisiai kiekvieno miesto po 1 atstovą, Sutarėme dėl nario mokesčio, aptarėme veiklos gaires. Nutarėme po pusmečio kviesti narius į II suvažiavimą ir jame patvirtinti ateities darbo planus. Suvažiavimo darbe dalyvavo LRV savivaldybių sk. vedėjas A. Gylys, AT Savivaldybių komisijos pirmininkas P. Papovas. Suvažiavimo darbą stebėjo Panevėžio miesto Tarybos pirmininkas T. Josas, žiniasklaidos atstovai.

Kokia Didžiųjų miestų sąjungos reikšmė buvo tuo metu, kai Lietuva buvo visai neseniai atkūrusi nepriklausomybę, kai dirbo pirmosios miestų Tarybos… Gi veikti pradėjote tada, net kai Lietuvoje nebuvo priimta 1992 metų Konstitucija… Kokiomis praktikomis rėmėtės formuodami savivaldą?

Pradėjo matytis skirtumai interesuose ir problemų sprendimo būduose. Miestuose ir rajonuose problemos išsiskyrė, ir jas reikėjo koordinuoti su panašiais subjektais ir vieningai kelti klausimus Vyriausybei, Seimui, netgi atskiroms ministerijoms ir žinyboms. Buvo gajus požiūris, kad centras žino geriau, kaip vietoje reikia elgtis. Manau, kad ir centrinei valdžiai tapo geriau diskutuoti su įgaliotais atstovais, o ne susirinkusiais, bet nesuformavusiais bendros nuomonės subjektais. Apskritai, pirmųjų savivaldybių tarybų veikla vyko labai spontaniškai, entuziazmo buvo daug, patirties mažai. Mokėmės mūšyje. Reikia pažymėti, kad pirmosios kadencijos savivaldybių tarybos, kurios dirbo tarsi ant skustuvo ašmenų, bet išsilaikė visus 5 kadencijos metus, buvo išrinktos iš tikrų entuziastų, norinčių bendruomenei tarnauti dorai ir sąžiningai. Dera pažymėti didelę paramą, kurią teikė mūsų užsienio partneriai ir demokratiniai fondai – vyko seminarai, kursai, stažuotės. Tai keitė pirmųjų deputatų požiūrį į savivaldą  kaip  teritorijos valdymą į supratimą, kad tai yra tarnyba ir paslaugų teikimas bendruomenės nariams. Tad po 5 metų veiklos pirmieji deputatai jau buvo pasiruošę dirbti toliau. Už kitus miestus duomenų neturiu, bet antrojoje Kauno miesto taryboje buvo išrinkti 10 deputatų iš pirmosios kadencijos. Beje, po pirmosios kadencijos įsikūrė Kauno deputatų klubas, kuris veikia iki šiol.

Ar šeši nariai sąjungoje ir liko?

Čia dera pažymėti, kad prie DMS per porą veiklos metų,  pamatę naudą ir perspektyvas, savanoriškai prisijungė Panevėžys, kurortai Birštonas, Palanga, Neringa ir Visagino savivaldybė. Narių padaugėjo, teko burti kurortinių miestu problemų nagrinėjimo sekciją. Organizacijai tai buvo naudinga patirtis. DMS jau atstovavo 1,7 milijono  Lietuvos gyventojų jungiančias savivaldybes.

Su kokiais iššūkiais, kurie iš šiandieninės perspektyvos sunkiai suprantami, susidurdavo pagrindinės didžiosios miestų savivaldybės tuo metu? Gal galite pateikti kelis nemažai iššūkių pareikalavusius pavyzdžius iš tuometinės veiklos?

 Savivaldybių tarybos paveldėjo visiškai išbalansuotą savivaldybių teritorijoje ūkinį mechanizmą. O juk savivaldos esmė yra rūpintis bendruomenės narių gyvenimo sąlygomis. Miestai ir rajonai turėjo išgyventi, komunalinis ūkis ir visuomeninis transportas veikti, vaikai mokytis ir t. t. Kauno tarybos veiklą labai palaikė pramonės įmonių vadovai ir kolektyvai. Visada buvo galima tikėtis iš jų paramos sunkią valandą. Kaune, pavyzdžiui, subyrėjo miesto ir trijų rajonų vykdomieji komitetai, vietoj maždaug 1200 įvairaus lygio deputatų buvo išrinkta 100. Buvo formuojamos naujos savivaldos struktūros. O jas jau formavo kiekviena taryba savaip, pagal deputatų supratimą ir vietos poreikius. Kaune veikė iš deputatų sudarytas Antiblokadinis štabas, buvo sukurta svarbiausių prekių gyventojams skirstymo ir priežiūros komisija, nes tebegaliojo kažkokie centralizuoto aprūpinimo prekėmis mechanizmai,  Kitose savivaldybėse, matyti, buvo kiti poreikiai. Tačiau veikė Laikinoji konstitucija, veikė netobulas Savivaldos įstatymas, galų gale veikė žmonių solidarumo ir atsakomybės prieš rinkėjus dėsniai. Deja. savivaldybių vadovai buvo dažnai keičiami, nes keitėsi spontaniškai išrinktų tarybų daugumos, nesutardavo merai ir tarybų pirmininkai.

Kaip manote, kuo skiriasi dabartinės savivaldybių veiklos atsakomybės nuo atsakomybių pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo? Kokie pavyzdžiai iliustruoja tuos skirtumus?

Manau, kad veiklos atsakomybės kartelė yra tokiame pačiame aukštyje. Dabar tarybų nariai renkami pagal partijų ir komitetų sąrašus, tad tikiuos, kad sąrašų sudarytojai vertina žmones ir įrašo labiausiai tinkamus jų požiūriu kandidatus. Aišku, požiūriai gali būti įvairūs. O žmonės turi galimybę reitinguoti ir rinkti. Gal didžiausias skirtumas yra viešume. Galiu kalbėti tik Kauno pavyzdžiu. Pirmojoje kadencijoje kai kurie žiniasklaidos atstovai buvo tapę tarsi šešėliniais deputatais – dalyvaudavo vos ne kiekviename posėdyje. Tarybų posėdžiai buvo kuo detaliausiai aprašomi spaudoje. Už posakius ar poziciją deputatui tekdavo išgirsti pagyrų ar ir šiurkščių žodžių autobuse, gatvėje. Kaimynystėje ar turguje. Dabar aš, paprastas miestietis, neturiu galimybės reguliariai sekti tarybos darbo. Pirmieji deputatai skirdavo begalę laiko tarybos pavedimams vykdyti, savo rinkiminei apygardai. Deputatams teko rašyti daug tarybos sprendimų projektų ir kitų dokumentų, nes administracija tik formavosi, nors pagal galimybes visada padėdavo. Dabar gi Tarybos veikla vertinama greičiau teigiamai, veikia komanda ir atskiriems nariams komandoje lengviau dirbti, o identifikuoti atskiro individo indėlį yra kebliau.

1995 m. birželį pradėjo veikti Lietuvos savivaldybių asociacija, o Didžiųjų miestų sąjungos veikla darbą baigė 1997 m. Kaip manote, ar teisingas sprendimas buvo stabdyti sąjungos, vienijusios didžiuosius miestus, veiklą? Ar tokia sąjunga būtų reikalinga šiandieninėje Lietuvoje?

Kaip jau minėjau, Lietuvoje apie 1992 metus susiformavo 4 savivaldybių sąjungos. Pirmoji 1991 m. atsikūrė ir perėmė ikikarinės Miestų sąjungos teises Lietuvos miestų sąjunga. Jos nariais ikikariniu laikotarpiu buvo 29 miestai nuo 10 000 gyventojų ir valsčių centrai nuo  3000. Tad formaliai čia turėjo tilpti visos miestų, rajonų ir kai kurios apylinkių savivaldybės. Tačiau veikiant interesų derinimo  dėsniui, taip neįvyko. Panašūs ieškojo panašių – ir surado. Taip atsirado dar trys savivaldybių sąjungos – Rajonų, Žemesniosios pakopos savivaldybių ir Didžiųjų miestų sąjungos (DMS). Pastarųjų trijų nariai aiškūs iš pavadinimo. Šios sąjungos tarpusavyje ryšius palaikė, ypač darbuotojų mokymo ir užsienio ryšių srityse. 1995 metais sausio mėn.  IV DMS suvažiavimo dalyviai ir visų sąjungų pirmininkai išreiškė siekį po artimiausių savivaldos rinkimų siūlyti steigti Lietuvos savivaldos asociacijų sąjungą (LSSA). Tačiau įstatymų leidėjas nusprendė kitaip,  įvyko nauji savivaldybių rinkimai. Įstatymu buvo įteisinta Lietuvos savivaldybių asociacija. Naujai išrinktos savivaldybių tarybos nutarė į ją įstoti ir 1995 06 24 į ją sustojo. DMS patirties ir personalo buvo nutarta nešvaistyti vėjais. DMS aparatas tapo  LSA atstovybe, mane LSA suvažiavimas išrinko viceprezidentu, Kai Teisingumo ministras 1996 11 14 visas mūsų sukurtas sąjungas panaikino, DMS buvo likviduota jos pačios rėmuose  įkurto Merų klubo sprendimu. Beje šis klubas veikia iki šiol.  Ši įžanga į Jūsų klausimą iškelia klausimą – o kas būtų, jeigu. Galima būtų tik spėlioti, nors mūsų sukurtos organizacijos veikla ir struktūra pasiteisino ir save pateisino.

 Svarbiausia, kad idėja keliama pačių miestų vadovų lūpomis. Man pačiam buvo patraukli pati keleto narių, vienijamų bendrų idėjų, susirinkimo forma. Kiekvienam paspaudi ranką, pakalbini, matai jo nuotaiką ir žmogiškai pabendrauji svarbiomis temomis.

Jūsų, kaip buvusio Lietuvos didžiųjų miestų sąjungos pirmininko ir Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidento, manymu, ar tuo metu Lietuvos piliečių pasitikėjimas savivalda buvo didesnis?

Pasitikėjimas kuo nors yra labai asmeniškas dalykas – jis priklauso nuo asmens nuotaikos, turimos informacijos ir kt. dalykų. Tais laikais, apie kuriuos kalbame viskas labai greitai kito. Sąjūdžio laiko euforiją kaip vėju nupūtė šalta  žiema ir tik šaltas vanduo vamzdžiuose bei radiatoriuose, nepritekliai ir t. t. Nuotaikas ir jų kaitą rodo 1990, 1992 ir 1994 m Seimo rinkimų rezultatai. Man atrodo, kad tuo laiku pasitikėjimo rodiklio dar nematavo. 1990 metų rinkimų, įvykusių dar sovietinėje Lietuvoje, statistikos VRK puslapyje aš neradau. Tačiau galiu pasakyti, kad 1995 m. t. y. po pirmosios kadencijos sekusių savivaldos rinkimuose dalyvavo 45 proc. registruotų rinkėjų. Vadinasi, maždaug tiek žmonių tikėjo, kad dalyvaudami rinkimuose, jie gali pareikšti savo valią ir taip įtakoti savo gyvenimą bendruomenėje.  O dabar pacituosiu paskutinės man žinomos apklausos rezultatą. V. Gaidys ( Vilmorus) pranešė, kad reitingų piką pasiekė ir savivalda: „Pasitikėjimas savivaldybėmis nėra aukštas, bet aukščiausias per visus matavimus“. Savivaldybėmis pasitiki 36,7 proc. (32 proc. gruodį) gyventojų, o nepasitiki 22,7 proc.(22,5 proc. gruodį).  Tad aktyvumas panašus, bet pasitikėjimas nelygintinas su ugniagesiais. Aš esu įsitikinęs, kad vertinti gali tik tas, kuris rinko. Gaila, kad tas vienintelis demokratijos mums duotas rinkimuose ginklas – balsas panaudojamas tik kas antro žmogaus jau metų metais.

Šiemet Didžiųjų miestų sąjunga mini veiklos pradžios trisdešimtmetį. Kodėl apie sąjungą ir jos veiklą, iššūkius svarbu kalbėti šiandieninėje visuomenėje? Kokias pamokas ir patirtis galėtume pritaikyti dabartinėje savivaldoje?

Savivaldybių struktūros  yra arčiausia žmogaus. Nuo jų „sveikatos“ ir būklės priklauso visos Lietuvos žmonių gyvenimas apskritai. O Didžiųjų miestų sąjungos istorija yra didelės dalies atkurtos Lietuvos nepriklausomybės savivaldos istorija. Lakus posakis sako, kad tie, kas nežino istorijos, taip ir lieka vaikais. Pažiūrėkime. Didžiųjų miestų sąjungą įkūrė ne šiaip praeiviai istorijoje, bet Nepriklausomos Lietuvos  tiesioginiuose ir laisvuose rinkimuose išrinktų savivaldybių deputatų atstovai. Jie deklaravo bendrą veiklą savo savivaldybių gyventojų labui ir sukūrė tam tikslui struktūras. Svarbiausius rūpimus klausimus DMS sprendė įvykusiuose 4 suvažiavimuose. Juose dalyvavo aukščiausieji Lietuvos pareigūnai: Prezidentas, Seimo pirmininkas, Seimo komitetų pirmininkai, ministrai. Valdybą sudarė lygiateisiai nariai nuo kiekvieno miesto. Valdyba surengė 32 posėdžius. Visa tai per 4 metus. Nemanytina, kad miestų atstovai kėlė jiems nesvarbius klausimus. Vyko rimtos diskusijos, buvo formuluojami klausimai valdžiai ir koordinuojami tarpusavio veiksmai. Veikė probleminiai komitetai pagal veiklos sritis, Jų posėdžiuose dalyvavo visų miestų atstovai, keitėsi nuomonėmis, tobulėjo, mezgė tarpusavio dalykinius ryšius, keitėsi patirtimi. Daugeliu atvejų klausimai kilo iš pačių savivaldybių. Svarbu, kad visose DMS struktūrose veikė tik savivaldybių tarybų deputatai ir administracijos darbuotojai. Kviesdavome tik konsultantus. Vienas didžiausių ir svarbiausių, mano nuomone, DMS pasiekimų yra Tarybų pirmininkų ir merų sistemingų pasitarimų  (veiklos periodu jų buvo per 40) ir veiklos struktūrizavimas. Šie pareigūnai ir valdybos posėdžiuose, ir suvažiavimuose, ir valdžios kabinetuose kėlė aktualiausius klausimus, didžiausias savivaldai kliudančias problemas. O kas svarbiausia. Jos jau tarpusavyje suderintos. O kad sąjungos veikla buvo naudinga ir prasminga, rodo ir tai, kad Lietuvos Respublikos didžiųjų ir kurortinių merų klubas, įkurtas1994 metais, tebeveikia iki šiol. Todėl apmaudu, kad šios organizacijos veikla nesudomino Lietuvos savivaldos istorijos tyrinėtojų. Kauno regioniniame valstybės archyve Kaune, Maironio g. 28 saugiai padėtas ir rūpestingai saugomas fondas Nr. 2107, kuriame yra visa kruopščiai DMS darbuotojų susegta ir parengta archyvavimui medžiaga.

Aišku, 30 metų tai žmogaus mastelyje yra visa karta. Daugelis jaunų žmonių, jau sėkmingai dirbančių savivaldos struktūrose, gal dar tais laikais buvo ir negimę, o gal lankė darželius ar mokyklas. Gyvenimas ženkliai pagerėjo, tad gal daugelis klausimų ir klaidos jau neaktualūs.

Tačiau tai buvo valdžių kaitos periodas. Teko dirbti su gal 7 ministrų kabinetais, 3 seimais. Buvo diskusijų, buvo nesusikalbėjimo pagrindinių Lietuvai įstatymų rengime. Ne visada, bet ir dažnai savivaldybininkų pageidavimai nebuvo išklausomi. Tačiau tai – istorija, o savivaldos istorija prasidėjo ne nuo 1995, o nuo 1990 metų.

Ką gi, atkurtos Lietuvos savivalda tik mažiau negu mėnesiu jaunesnė už pačią Lietuvą. Lietuvą sukūrė signatarai, pasirašę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Pirmosios kadencijos savivaldybių tarybų deputatai, susirinkę į savo pirmuosius posėdžius taip pat balsavo už likusios iš ankstesnės valdžios struktūrų savivaldybėje panaikinimą ir naujų kūrimą. Tas procesas jiems tęsėsi vis ilgą 5 metų kadenciją su blokada, sausio 13 – osios įvykiais, puču. Gražu būtų juos pavadinti savivaldos signatarais, o gal ir kaip nors pagerbti.

Naudodamasis proga prisimenu mūsų bendrą darbą, sveikinu visus esančius gyvus DMS narių atstovus sąjungos struktūrose, prisimenu išėjusius amžinybėn( jei apie tai pavyksta nugirsti). Visi jie liks istorijoje nepriklausomai nuo to ar bus ši istorija parašyta.

O jums dėkoju už klausimus, leidusius sugrįžti į ne taip tolimą, bet primirštą praeitį.

Didžiųjų miestų sąjungos herbas