ES institucijos pasiekė susitarimą dėl Europos Komisijos siūlyto „taksonomijos įstatymo“ pakeitimų, taip laikinai įtraukiant dujas ir branduolinę energiją kaip tvarią energetikos rūšį. Europos Parlamente balsavau „prieš“ šį Komisijos siūlymą, bet kitų europarlamentarų balsų pakako, jog būtų priimtos pataisos dėl šio teisės akto. Tai leis skatinti investicijas į branduolinę ir dujomis pagrįstą energiją kaip „žaliąsias“. Manau, kad sprendimas ne tik paveikia ES Žaliojo kurso idėjinį pagrindą, bet ir (ir ne tik trumpuoju laikotarpiu) vėl gražina prie iškastinio kuro infrastruktūros tolimesnio plėtojimo. Taip neatsikratoma priklausomybė nuo rusiškos energijos. Tokį politinį sprendimą būtina vertinti Rusijos agresyvaus karo Ukrainoje kontekste. Išaugusios energijos kainos veikia gyventojus. O žaliavų stoka iš tiesų verčia Europą pergalvoti savo ateitį, persvarstyti  savo „žaliąsias“ ambicijas. Visgi reikia suvokti, kad kaltininkė dėl energijos (konkrečiai – dujų) nepritekliaus yra Rusija.

Jau nuo kovo mėnesio Kremlius dirbtinai mažino dujų srautus į Europą. O birželio mėnesį  sumažino net apie 40 proc. įprastinio tiekimo. Lyginant su 2021 m. pirmąją puse, magistraliniais dujotiekio maršrutais srautai sumažėjo apie 50 proc. Tai labai stipriai paveikė ir dujų kainą rinkoje. Todėl tokius Kremliaus žingsnius reikia vertinti tik kaip Rusijos kerštą dėl Vakarų ir ES taikomų sankcijų. Didžiosios industrinės šalys, visų pirma Vokietija, tiesiog nėra pajėgios įgyvendinti absoliutaus ir greito atsitraukimo nuo rusiškos energijos. Dar gegužės 19 d., priimdami Europos Parlamento rezoliuciją dėl Rusijos karo Ukrainoje socialinių ir ekonominių pasekmių ES, pritarėme, kad nedelsiant būtų įvestas visiškas Rusijos naftos, anglies, branduolinio kuro ir dujų importo embargas ir visiškai atsisakyta „Nord Stream“ 1 ir 2 dujotiekių. „Nord Stream 2“ dujotiekio sertifikavimas yra sustabdytas. Todėl galima sakyti, kad  „Nord Stream 2“ projektas šiuo metu yra „miręs“. Tai būtų buvęs dar vienas Kremliaus geopolitinis instrumentas, kuriuo būtų daromas spaudimas Europai, manipuliuojant dujų srautais bei rinkos kainomis. Sertifikavimas buvo sustabdytas jau pilnai baigus dujotiekio tiesimo darbus. Tad dabar vamzdynas gulės Baltijos jūros dugne neribotą laiką, paliekant galimybę ateityje šį projektą vėl „prikelti“. Nesinorėtų, kad tai taptų galimybe naujam energetiniam šantažui iš Rusijos pusės.

Reikia tikėtis, kad Europa pasimokė iš praeities klaidų. Pagaliau pasigirdo kalbos ir dėl visiško „Nord Stream 1“ dujotiekio stabdymo. Teoriškai toks žingsnis turėtų neigiamai paveikti Rusijos ekonomiką. Nors pagal „Business Insider“ ataskaitą, Maskva per pavasarį, pardavinėdama iškastinį kurą (t. y. anglį, naftą ir dujas) Indijai ir Kinijai už beveik dvigubai mažesnę negu rinkos kainą, sugebėjo užsidirbti apie 24 mlrd. dolerių. Tačiau Azijos šalių rinkų paklausa rusiškai energijai jau mažėja. Pavyzdžiui, per birželio mėnesį poreikis smuko 15 proc. Todėl Vakarų ir ES taikoms energetikos sektoriaus sankcijomis „įsivažiuojant“ pilnu pajėgumu, „Nord Stream 1“ dujotiekio sustabdymas lieka tik laiko klausimas.

Žinoma, žiūrint į praeitį Europa turėjo laiko pasiruošti ir bandyti sumažinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Tačiau gavosi atvirkščiai – priklausomybė išaugo ir tik 2022 m. vasario 24 d. tapo lemtinga naujos epochos riba. Kalbant apie Vokietiją, tai čia nuo 2014 m. iki dabartinės Rusijos invazijos į Ukrainą, importuojamų dujų iš Rusijos kiekiai padidėjo  nuo 36 proc. iki 55 proc. O ES 2021 m., remiantis Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, iš Rusijos importavo 155 milijardus kubinių metrų gamtinių dujų. Tai sudaro apie 45 proc. visų į ES importuojamų dujų. Tačiau Europos Komisijos planas „REPowerEU“, kuris skirtas padidinti energetikos sistemos atsparumą ir diversifikaciją jau yra vykdomas. Pagal Vadovų Tarybos birželio 27 d. patvirtintą reglamentą, šiuo metu pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad kiekvienais metais dujų saugyklų pajėgumai ES būtų užpildyti prieš žiemos sezoną. Požeminės dujų saugyklos valstybių narių teritorijoje iki 2022–2023 metų žiemos turi būti užpildytos ne mažiau kaip 80 proc. Šiuo metu ES dujų saugykla užpildyta 62 proc., tai dar gan toli nuo tikslo, tačiau judama teisinga kryptimi.

Žinoma, Kremliaus veikėjai darė savuosius ėjimus. Nujausdami, kad įtaka Europos energijos rinkoje mažėja, dėl techninių priežiūros darbų liepos 11 d. atjungė „Nord Stream 1“ dujotiekį dešimčiai dienų. Taip Rusija specialiai siekia, kad ES neapsirūpintų savo saugyklų reikiamu dujų kiekiu iki žiemos. Todėl tikėtina, kad šio dujotiekio veikimas bus dar  negreitai atnaujintas. Jau dabar Rusijos užsienio reikalų ministerija skelbia, kad „Nord Stream 1“ įjungimas priklausys tik nuo Vakarų. Tai reiškia, kad Maskva gali reikalauti nuolaidų dėl ekonominių ir kitų sektorinių sankcijų, bandant paveikti labiausiai energetiškai pažeidžiamas ES nares. Labai tikėtina, kad jeigu per „Nord Stream 1“ iš viso nebus pratęstas dujų srautas, Vokietijoje verslo sutrikdymo ekonominės išlaidos 2022 m. antrąjį pusmetį gali siekti 193 mlrd. Berlyne tvyro baimė dėl energetikos neužtikrintumo, todėl skubos tvarka abeji parlamento rūmai susitarė dėl nepaprastosios padėties įstatymo, įgalinančio anglies jėgainių veikimą. Dėl šios priežasties Vokietijos tikslas atsisakyti anglies iki 2030 m. tampa vis sunkiau pasiekiamas. Investicijos į atsinaujinančią energiją kol kas per lėtos. Papildomos, tai yra kritinės, elektros generacijos dabar tikimasi iš anglies jėgainių, ateityje – iš suskystintų gamtinių dujų terminalų. Jų statybą Olafas Scholzas pasižadėjo pradėti artimiausiu metu. Žaliosios energijos perspektyvos kol kas dar atrodo išlieka iškastinio kuro šešėlyje, o trumpuoju laikotarpiu aprūpinti vartotojų poreikius elektros generacijai alternatyvos ribotos.

Kalbant apie Lietuvą, akivaizdu, kad čia prioritetu yra laikoma saulės ir vėjo energetika. SDG terminalas Klaipėdoje toliau sėkmingai aprūpina mūsų poreikius. Tikėtina, kad plečiant pajėgumus, bus galima eksportuoti dujas ir į Latviją bei Estiją. Lietuva buvo viena iš pirmųjų ES valstybių, kurios sustabdė rusiškų dujų ir naftos importą. Dabar pagrindinis tikslas turėtų būti kuo greičiau – nelaukiant 2025 metų pabaigos – sinchronizuoti savo elektros tinklus su kontinentinės Europos sistema ir atsijungti nuo posovietinio BRELL žiedo bei jo ligi šiol tebeaptarnaujamų techninių elektros srautų. Pagal 2021 m. duomenis, Lietuva kol kas pasigamina beveik 30 proc. reikalingos elektros energijos. Todėl akivaizdu, kad gamybos pajėgumų didinimas turėtų būti prioretizuojamas bei orientuotas į Žaliąjį kursą. Iki 2030 m. elektros energijos rezervai turi būti didinami jau kuriant žaliąją infrastruktūrą, tai yra atsinaujinančiai energijai reikalingus projektus. Todėl teisinga kryptis – sparti ir visapusiška žaliosios energijos plėtra. Anksčiau jau ne kartą minėjau, jog Lietuva negali sau leisti „sėdėti toje pačioje“ valtyje su Rusija ir Baltarusija, o ir atsijungimui nuo BRELL būtina infrastruktūra iš esmės jau yra sukurta, todėl nebūtina laukti numatytos sinchronizacijos projekto įgyvendinimo datos pabaigos. Desinchronizacija būtų ryžtingas atsakas į Rusijos karą prieš Ukrainą bei pozityvi žinia partneriams. Principinga Lietuvos laikysena dėl karo Ukrainoje tarp ES narių yra gerai atpažįstama. Todėl ir pozicija dėl energetikos, nutraukiant paskutinius galimus ryšius su Kremliaus režimu, tik dar kartą primins, jog taip, kaip Europa gyveno iki Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios, gyventi nebeprivalės.