Renato Neverbicko. BNS nuotr.
Kovo 29 d. sukako 6 metai nuo tos dienos, kai Berlyne radote Vasario 16-osios Akto originalą. Visi iki šiol pamena, kokį visuotinį džiaugsmą tai sukėlė. Kokie nauji likimo posūkiai laukė to Dokumento? Po to, kai jis – 99 metus išgulėjęs archyvo aplanke – ėmė ir atsirado?
Na, pirmiausia, Dokumento atvaizdas buvo „nutekintas“ visai žiniasklaidai turbūt po kokių poros valandų nuo jo atsiradimo. Už tai Vokietijos politinė valdžia gana geranoriškai „pabarė“: atkreipė dėmesį, kad archyvai toje valstybėje yra visiškai savarankiška, pavaldi tik įstatymams, o ne politikų įnoriams, sistema. O toliau, beveik iš karto, Akto originalo likimas artimiausiems metams buvo nulemtas. Buvo sutarta perleisti Dokumentą 5 metams Lietuvos archyvams su jo „tikslinio eksponavimo galimybe“.
Tai Vokietijos valdžia buvo geranoriška?
Taip, išskirtinai. Ir prieš 6 metus, ir dabar. Vokietija – svarbi Lietuvos partnerė ir ES, ir NATO. Ir dvišaliai santykiai, istoriškai žvelgiant, dabartiniu laikotarpiu tikrai geri. O po 2017-ųjų juk artėjo 2018-ieji, mūsų valstybės šimtmetis. Vokietijos valdžia akimirksniu perprato, kokią išskirtinę svarbą turėjo Akto atsiradimas artėjant minėtai sukakčiai. Juk kartu tai reiškė ir Lietuvos bei Vokietijos santykių šimtmetį, o Vokietija anksčiau už kitas pripažino Lietuvą – tų pačių 1918-ųjų kovą.
Ir kaip konkrečiai tas Vokietijos sprendimas buvo realizuotas?
Po keleto mėnesių buvo pasirašytas dvišalis susitarimas. Į Berlyną Lietuvos delegacijos sudėtyje vykau ir aš. Taip buvo sutarta, taip ir vyko: Akto originalas 2018-aisiais atkeliavo į Lietuvą vieneriems, po to iškart ir antriems, tretiems, ketvirtiems ir pagaliau penktiems metams.
Ir visą tą laiką buvo eksponuojamas?
Ne visą, o su „poilsio teise“ Dokumentui. Taip, jis puikiai išsilaikęs per šimtmetį. Ir vis dėlto jam „atlaikyti“ nuolatinį eksponavimą nebūtų buvę paprasta. Net ir patalpintam komfortiškose sąlygose – po neperšaunamu stiklu, tinkamame slėgyje, drėgmėje ir temperatūroje. Paskui jau tekdavo ir tą stiklą pridengti tamsiu užtiesalu… O vis vien, įdėmiau žvelgdamas, pastebėdavau, kad per tuos ilgus eksponavimo mėnesius popierius šiek tiek gelstelėjo. Nors ir būdavo periodiškai išgabenamas į visišką archyvo tamsą – „pailsėti“.
Ir vis sugrįždavo į Signatarų namus Vilniuje?
Pirmus ketverius metus – taip. Buvo eksponuojamas tame pačiame kambaryje, kur ir buvo 1918 m. vasario 16-ąją pasirašytas visų dvidešimties Lietuvos Tarybos narių. O pastaruosius metus – Istorinėje Prezidentūroje Kaune.
Ir viskas sklandžiai?
Na, kai dabar jau tai praeitis, tai galiu ir papasakoti. Skambina mano bičiulis ir pataria rimtai pasidomėti, ar Aktui ko nors nenutiko. O kodėl turėtų?.. Pasirodo, buvo braunamasi į muziejų! Bet ilgapirščių tikslas buvo „kuklesnis“: jie buvo nusitaikę į dėžutę, kurion buvo sumestos aukos Ukrainai…
Tai piktavališka ranka prie Akto neprisilietė. O koks buvo jausmas, kai Jūs pats pirmą kartą prie Dokumento prisilietėte?
Bijokit Dievo! Man NIEKADA nebuvo leista prie Jo prisiliesti! Tą leisdavo sau archyvarai (žinau), gal ir muziejininkai (nežinau), o man – tik kuklus suradėjo vaidmuo.
Tai gal bent gidu pakviesdavo – papasakoti apie Dokumentą?
Man būdavo didelė garbė, kai taip atsitikdavo. Komentuodavau pačioms įvairiausioms žmonių grupėms – pradedant šeimos nariais ir artimiausiais giminaičiais, o netikėčiausias ir itin garbingas buvo „gido“ darbas, kai Aktą panoro pamatyti Belgijos karališkoji pora. Skrido jie į mano gimtąjį Kauną, parskridau iš Briuselio ir aš. Na, tegu mano kolegos europarlamentarai pavydi: penkerius metus visi mes Briusely, o tokia išskirtinė pareiga iš taip arti pabendrauti su karaliais – tik man vienam iš 700. Na, o kai nekviesdavo, pats įsisiūlydavau. Pamenu, kaip pasikviečiau lankytojų grupę, nepilnai su muziejumi suderinęs. O gretimoje salėje vyko ir buvo filmuojamas visai kitas renginys. Tai mus, kad netrukdytume, užrakino kartu su visu Aktu ir jo apsaugininku visai valandai. Ir nieko. Turėjom iki soties laiko smulkiai apie viską pasikalbėti.
Yra paskelbta, kad pagaminote Akto plieninę repliką…
Taip, mano iniciatyva ir mano šeimos lėšomis pagaminta lazeriu išgraviruota tiksli Dokumento kopija, ir ne viena. Džiaugiuosi, kad viena iš jų eksponuojama viename iš begalinių Europos Parlamento koridorių, prie salės, kuri, man aktyviai dalyvaujant, buvo pavadinta Matthias Erzbergerio vardu.
Bet šioji pavardė Lietuvoje mažai kam žinoma…
Užtat gerai žinoma Vokietijoje!
Dar kartą šiame interviu – Vokietija?..
Taip, tai iškilus Vokietijos politikas. Puoselėjęs demokratiją, kai tam gal ir politinių sąlygų tinkamų nebuvo. Paaukojęs dėl to gyvybę – jį nušovė politiniai teroristai…
O koks to politiko ryšys su Lietuva, Vasario 16-ąja?
M. Erzbergeris, Vokietijos Reichstago deputatas, buvo tas, kuris turbūt geranoriškiausiai buvo nusiteikęs dėl Lietuvos Nepriklausomybės. 1917–1918 m. jis nuolat talkindavo Lietuvos Tarybos nariams. Juk tai jis, o ne kas kitas, pasirūpino, kad Vasario 16-osios dokumentas būtų nedelsiant paviešintas vokiečiakalbėje spaudoje.
Tad svarbiausiasis mūsų valstybės dokumentas, Vasario 16-osios Akto originalas, 2023-aisiais vėl iškeliavo ten pat, kur jau vieną kartą keliavo prieš 105 metus – į Berlyną. Bene vėl 99 metams?
Taip neteigčiau. Kai atsiras rimtas motyvas ir pagrįstas Lietuvos prašymas, neabejoju, kad jis vėl galėtų parkeliauti į Lietuvą. Juk tikime, kad ir daugiašaliai, ir dvišaliai santykiai su Vokietija ir toliau išliks geri. Mus sieja bendros vertybės, o tai šiais neramiais laikais skatina susitelkti, veikti išvien.
Praėjo šešeri metai, o vis dar Akto kelionių trajektorijos, jo likimas teberūpi?
Be abejo. Perfrazuojant rytietišką patarlę – „kai paleidi ką nors į pasaulį, privalai rūpintis, kol pats esi gyvas“.