Lietuvoje nuolat susitinku su skirtingomis bendruomenėmis, moksleiviais, partijos nariais ir nepartiniais, Trečiojo amžiaus universitetais, studentais, mokslininkais… Per šiuos politinio sezono metus aplankiau dešimtis miestų ir miestelių, daug įvairių gimnazijų. Vien per pastaruosius devynis mėnesius turėjau daugiau nei šimtą vizitų ir jų metu sulaukiu įvairiausių klausimų. Patogių ir ne tik. Į kuriuos, be abejo, visuomet stengiuosi atsakyti. Tad pagalvojau, kad būtų verta pareflektuoti savo pastarojo laikotarpio keliones po Lietuvą: nuo Skuodo, Akmenės iki Alytaus ir Marijampolės, nuo Vilniaus, Elektrėnų iki Kupiškio, nuo Utenos iki Šilutės ir Klaipėdos, nuo Šiaulių, Radviliškio, Panevėžio iki Jurbarko, Šakių ar Vilkaviškio bei aprašyti tai, kas rūpi Lietuvos žmonėms.
Domisi Europos Parlamentu ir politikos kasdienybe
„Turbūt rinkėjams visai nerūpi europinės institucijos, nedomina visa ta paini sprendimų priėmimo mechanika…“, – tokį mitą apie visuomenės požiūrį į Europos Parlamentą girdime. O pasirodo, kad rūpi! Beveik visur lankantis paklausia, ar deriname pozicijas tarpusavyje kartu su Lietuvoje išrinktais europarlamentarais, kaip dažnai sueinam pasitarti. Rūpi ir sprendimų priėmimas frakcijoje, balsavimų privalomumas. Mano nuomone, žmonės kaip tik vis labiau nori suprasti ir suvokti ES veikimą, teisės aktų ar direktyvų skirtumus. Ir Lietuvos visuomenei labai patinka, kai informacija juos pasiekia jų natūralioje aplinkoje. Todėl ir stengiuosi aktyviai keliauti po Lietuvą. O kai galiu, ir keliavimo būdus renkuosi tokius, kad geriau galėčiau stebėti jų aplinką, gyvenimo būdą. Jei tai Kauno ribose – būtinai dviračiu, o jei tolėliau – tai visaip. Būtų puiku, jei geležinkeliai intensyviau funkcionuotų. Kur tik galiu, būtinai traukiniu važiuoju. Apie tai juk irgi diskutuojama Europos Parlamente, „Rail Baltica“ niekur nedingo iš planų, gaila, kad projektas užsitęs. Bet Lietuvos gyventojams tai taip pat labai rūpi, jaučia žmonės tokių europinių projektų svarbą. Ir ne tik dėl patogesnio susiekimo su kitomis šalimis, bet ir dėl reikšmės demokratijai.
Visų šių diskusijų kontekste, nei vienas neabejoja, kiek daug Lietuvai duoda buvimas ES dalimi. Bet visgi pastebiu, kad vis dar pasikartoja klausimų ir apie mus pačius ES: „Ar Lietuva priimama kaip pilnavertė ES valstybė, o gal kaip posovietinė, rusiško mąstymo?“… Anaiptol – atsakau! Lietuva yra priimama kaip itin pilietiška, lygiavertė partnerė. Pabrėžiu, kad būtent gyventojų dėka, Lietuva daro nuolatinę didelę pažangą įvairiose srityse. O į nuoseklius perspėjimus dėl Rusijos tikrojo veido ir imperialistinių siekių vis labiau įsiklauso ir kitos, didžiosios ES valstybės narės.
Neblėstanti karo tema ir kaimynų baimė
Dar pastebiu, kad žmonės Lietuvoje nuolat domisi, kokie yra konkretūs Europos Parlamento veiksmai remiant Ukrainą. Akcentuoju, kad raginame taikyti griežtesnes sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, palaikome pačią įvairiausią pagalbą Ukrainai, pripažinome Rusiją terorizmą remiančia valstybe bei išreiškiame savo poziciją dėl specialaus tribunolo kūrimo Rusijos karo nusikaltimams Ukrainoje tirti… O jų tik vis daugėja. Štai paskutinių susitikimų Lietuvoje metu, kaip tik Rusijos okupantai barbariškai susprogdino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką. Situacija nepataisoma. Tai milžiniško masto teroro ir ekocido aktas, o dar ir papildomas pavojus Zaporižios atominei elektrinei….
„Ar bus karas?“, – tokio klausimo sulaukiu itin dažnai, o man patikinus, kad jis jau vyksta, veidus užlieja atlaidžios šypsenos. „Aš Jūsų ne to klausiau, profesoriau. Ar bus karo veiksmai Lietuvoje, kokia Jūsų nuomonė?“, – vis patikslina žmonės. O aš vis kartoju, kad viskas priklausys nuo demokratinio pasaulio vienybės ir paramos, pagalbos Ukrainai. Taip pat vis pasikartoja klausimas apie agresyvų Rusijos karą Ukrainoje ir jo galimą pabaigą…
Tremčių siaubas
Susitikimų metu daug kalbu apie istorinę atmintį, apie mūsų tautos iššūkius prieš šimtą metų ir dabar, diskutuojame apie niekšiškų Rusijos veiksmų tęstinumą.
Žmonės taip pat jautriai priima mano pristatomą laiškų, siųstų iš tremties mano šeimai į Kauną, parodą. Susirinkusieji neabejoja, kad kalbėti šia tema itin prasminga. Birželį minime Gedulo ir vilties dieną, šis mėnuo paženklintas nekaltų Lietuvos žmonių trėmimo į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą pradžia… Paroda kviečia prisiminti skaudžią mūsų tautos išgyventą tremčių patirtį. Štai paskutinis šios parodos pristatymas vyko Kupiškio etnografijos muziejuje, kur susirinko beveik pusantro šimto žmonių ir visi kartu diskutavome, kad kaip niekada anksčiau turime siekti išsaugoti mūsų istorinę atmintį, kurios reikšmė karo fone tapo dar svarbesnė. „Gi ir dabar agresorė Rusija tremia nieko dėtus ukrainiečius…“, – pasikartojanti mintis susitikimuose. Tai karo nusikaltimas, o Tarptautinis Baudžiamasis teismas Hagoje skyrė arešto orderį Putinui už ukrainiečių vaikų deportaciją iš Ukrainos į Rusiją…
Baltarusijos vaidmuo ir diskusijos apie geopolitiką
Žmonės, kurie gyvena netoli pasienio su Rusija ar Baltarusija nuolat išreiškia nerimą dėl kaimynystės. „Mes viską jaučiame iš dar arčiau“, – teigia jie. Ne visi iki galo supranta, ar Baltarusijos režimas kariauja prieš Ukrainą tiesiogiai. O aš bandau atsakyti, kad Lukašenka Baltarusiją yra pilnai įsitraukusi į karą prieš Ukrainą, kaip Rusijos bendrininkė, nes leidžia okupantų kariuomenei naudotis savo žeme, oru, logistika apšaudant Ukrainą…
Geopolitiniai klausimai aktualūs dažniausiai visose erdvėse. Štai neseniai apie situaciją kalbėjau ir savo TS-LKD Centro skyriuje Kaune. O apie politinę padėtį diskutavome su LKD bendruomene konferencijos Vilniuje metu ar mano vizitų Šakiuose, Kėdainiuose, Raseiniuose metu.
Nauja reikšmė istorinėms datoms
Naują papildomą prasmę karo metu įgijo ir Vasario 16-osios tema. Įvairiausiose Lietuvos vietovėse pristatinėju Vasario 16-osios Signatarų autografų parodą. Nuolat kalbame su skirtingo amžiaus piliečiais, ką Vasario 16-osios Aktas reiškė mūsų šaliai, kaip lipdėsi mūsų valstybės pamatai, kaip šiuo dokumentu, skelbiančiu laisvę, ir sovietmečiu rėmėsi žmonės bei išlaikė tautinę dvasią. Štai lankydamasis Simono Konarskio ar Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijose, kur mokomoji kalba – lenkų, sulaukiau nemažai klausimų apie tuometinius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Atsakydamas visuomet pabrėžiu, kad dabartiniai Lenkijos ir Lietuvos santykiai kaip niekuomet geri. O su mokytojais šiose mokyklose diskutuojame apie švietimo iššūkius tautinėms mažumoms. Štai, pavyzdžiui, lankiausi Lentvario „Versmės“ gimnazijoje, kur mokomoji kalba rusų, o beveik trečdalis mokyklos mokinių – ukrainiečiai. Mokykla susiduria su savais iššūkiais, tokiais kaip būtinybė ukrainiečiams išmokti lietuvių kalbą. O patys moksleiviai domėjosi istorinėmis Vasario 16-osios Akto priėmimo aplinkybėmis. O lankantis Trakuose, su TS-LKD bendražygiu vicemeru Jonu Kietavičumi kalbėjome apie šio regiono daugiakultūriškumą, jo išskirtinumus ir iššūkius. Ir įsiklausyti į skirtingas tautines mažumas Lietuvoje – būtina. Džiaugiuosi galėjęs istorinės atminties temomis pabendrauti ir su romų tautybės gimnazistais Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje.
Žaliojo kurso įtaka Lietuvos ūkiui
Politikoje nuolat sulaukiame nepatogių ar kontraversiškų klausimų pokyčių metu. Vienas dažniausiai man pasitaikančių, kaip dirbančiam Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete: „Ar Europa nusiteikusi sunkinti ūkininkų būklę, primetant žalinimo išlaidas?“. Visų geopolitinių ir energetinių iššūkių kontekste Žaliojo kurso įgyvendinimas tampa dar reikšmingesnis – tai kartu gali spręsti ir mūsų nepriklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro. Nuolat pabrėžiu, kad Europos liaudies partijos frakcija visada garsėjo Europoje kaip ūkininkus remianti ir jiems atstovaujanti politinė jėga. Europos Parlamente esame didžiausia politinė grupė, todėl tarp įvairių teisės aktų stengiamės ieškoti kompromiso ir racionalių sprendimų. Taip, žemės ūkis kartu su kelių transportu atsiduria dėmesio centre. Frakcijoje daug diskutuojame apie tvarumą žemės ūkyje, nes teisės aktai yra niuansuoti. O galvojant apie bioįvairovę, gi būtent ūkininkas yra arčiausiai gamtos. Iššūkių nemažai kasdien: reikia saugoti įvairiausių rūšių bites, įskaitant laukines, o kartu užauginti derlių mūsų sudėtingomis oro sąlygomis. Man ir pačiam teko veikti Europos Parlamente bičių apsaugos klausimais. Žinau, kad, pavyzdžiui, laukus Lietuvos ūkininkai purškia naktį, kad apsaugotų bites ar kamanes. Ir juolab, nereikia imtis radikalių žemės ūkio sektoriaus „žalinimo“ sprendimų. Parama ūkininkams – būtinybė, gi tai darbo vietos, maistas, ekonomika. O dar kiekvienoje ES narėje – skirtingi iššūkiai žemės ūkiui. Mūsų frakcija palaiko sistemingą, nuolankų perėjimą prie tvaresnių sprendimų žemės ūkyje. Itin remiame inovatyvius sprendimus šioje srityje, skatiname ES paramą tam.
Apie asmeninę ir ES ateitį
„Noriu pasirinkti studijas. Kuo padėtų Europa?“, – neretai pasitaiko klausimas iš jaunimo. Klausia manęs, kaip sprendžiame ES švietimo klausimus ir man tenka pripažinti, kad švietimas nėra viena iš bendrų ES politikos sričių, bet apie atskiras švietimo problemas diskutuojame dažnai. Visuomet akcentuoju moksleiviams, kad būtent ES dėka egzistuoja daug tarptautinių mainų programų, žinomiausia – „Erasmus+“. Jos dėka ne tik patys moksleiviai, bet ir dėstytojai gali įsijungti į kitos šalies ir universiteto studijas. Laisvas piliečių judėjimas ES leidžia ir patiems iš karto bandyti stoti į užsienio universitetą, o į Lietuvą prisitraukti ir puikių dėstytojų ekspertų iš kitų valstybių dėstyti skirtingus kursus. Taip pat yra atskiros europinės programos, konkursai, kurie gerina aukštojo mokslo kokybę.
Vidutinio amžiaus ir vyresni Lietuvos žmonės, akylai stebėję „Brexit“ procesą, susitikimuose dažnai kviečia pasamprotauti, kokia ateitis laukia ES . Šia tema pasisakau ir Europos Parlamente, o atsakymas vienas – būtina ES plėtra. Su žmonėmis kalbamės apie Ukrainai ir Moldovai suteiktą kandidatės į ES statusą. Pats lankiausi Kišiniove „Euronest“ sesijos metu šiemet. Šalis įgyvendino daug reformų, stiprina savo demokratiją, bet kartu yra paveikta Rusijos karo prieš Ukrainą tiek ekonomiškai, tiek energetiškai. Domisi žmonės ir tuo, ką pats Europos Parlamentas dėl to gali padaryti. Atsakau – Europos Parlamente balandį priėmėme rezoliuciją dėl situacijos Moldovoje, skatiname ES sustiprinti savo paramą jai. Sakartvelo taip pat negalime pamiršti. Negalime šios šalies palikti tik su ES narystės perspektyva kažkada ateityje… Taip, ji turi įvykdyti svarbias reformas, bet kartu mes galime didinti paramą Sakartvelo saugumui, stiprinti ekonominį bendradarbiavimą. ES būtina didinti savo įtaką Azerbaidžane, Armėnijoje ir kitose Vidurio Azijos šalyse. Vėl klausia Lietuvos žmonės, kodėl tai svarbu? Vėl susitikimuose atsakau, kad geopolitinis kontekstas verčia ES persvarstyti strateginę partnerystę, įskaitant Centrinės Azijos šalis. Neseniai Tarptautinės prekybos posėdyje atstovavau Europos liaudies partijos frakcijai kaip šešėlinis pranešėjas dėl Uzbekistano. Ši valstybė turi nemažą potencialą vystyti sėkmingą bendradarbiavimą su ES, įgyvendina tam tikras reformas žmogaus teisių srityje.
Sveikatos tema: vaistų trūkumas ir takoskyra tarp Rytų ir Vakarų Europos
Viena aktualiausių temų, susijusių su ES politika, tiek man, tiek žmonėms visoje Lietuvoje – sveikata. „Ką mes pamatėme per pandemiją?“, – domisi piliečiai. Ogi tai, kad turime 27 skirtingas sveikatos sistemas, – atsakau. Taip, COVID-19 suvaldėme kartu, turime šiuo metu ir kol kas didžiausią iki šiol veikiančią finansinę programą sveikatos srityje – „ES – sveikatos labui“. Bet… Išties, pajudėjom kol kas labai nedaug. Susitikimų metu žmonės drąsiai klausia: „Kaip čia yra, kad ES trūksta vis tų vaistų nuo pat pandemijos?“. Atsakau, kad būtina mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių, ES vidaus rinkoje didinti vaistų gamybą. Puikiai žinome, kad galime tai daryti ir Lietuvoje. Čia atsiveria takoskyra tarp Rytų ir Vakarų Europos. Tie dalykai turi būti suvienodinami. Kad ir inovatyvių vaistų problema: neseniai sveikatos komitete gavome informaciją, kad Lietuva yra viena mažiausiai inovatyvių vaistų gaunančių ir savo piliečiams galinčių pasiūlyti valstybių. Ir taip kiekvienu klausimu reikia suvienodinti paslaugas, kainas, pasiūlą sveikatos sektoriuje visoje ES. O svarbiausia – aktyviai veikti kartu sveikatos mokslų srityje, dalintis tyrimais, gydymo praktikomis.
Mokslui trūksta domenų
Štai dar birželio pradžioje Vilniaus biure bendravau su Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos nariais. Jų klausimas tikslus: „Kaip įsijungti į europines mokslo iniciatyvas, ir būtent sveikatos mokslų srityje?“ Tikslaus atsakymo įvardinti negalėjau – nebent per atskiras iniciatyvas, teikti joms paraiškas. Bet pastebėjau, jog būtinas lūžis ir laba ryžtinga veiksena ateityje, kad artėtume prie bendros sveikatos apsaugos sistemos, pradedant nuo dalinimosi moksliniais tyrimais, jiems reikalingais duomenimis iki pačių paslaugų įgyvendinimo. Jaunieji mokslininkai akcentavo problematiką, kad Lietuvoje sunku vykdyti kokybiškus tyrimus sveikatos srityje, nes mes tiesiog per maža valstybė. Diskutavome, kad pagelbėtų duomenų dalinimasis. Kalbėjome ir apie tokius formatus, kai Baltijos šalys dalinasi sava praktika. Mūsų mokslas kai kur net pirmauja pasaulyje.
Politinė pergalė – hepatito C patikra Lietuvoje
Štai Lietuva yra viena iš lyderių siekiant eliminuoti hepatito C viruso infekciją. Man ir pačiam teko prisidėti prie Lietuvos medikų iniciatyvos šalyje įgyvendinti ir pradėti taikyti prevencinę hepatito C patikros programą. Ji startavo ne taip seniai, ir jau beveik pusė suaugusiųjų Lietuvos gyventojų patikrinta! Bus išsaugota gyvybių. Programa prieinama Lietuvos piliečiams, tereikia kreiptis per šeimos gydytoją. Patikra gali apsaugoti ir nuo kepenų vėžio. Man pačiam teko dirbti ir Specialiame kovos su vėžiu komitete. Ten ir daug akcentavau, kad skiriasi sveikatos paslaugų prieinamumas, kokybė, vaistų įperkamumas ar gydymas. Kovai su vėžiu nutarėme veikti kartu, įgyvendinti bendrą strategiją, tai yra labai svarbi, bet tik viena sritis. Pats bendraudamas su medikais pastebiu, kad tikrai kompetencija ir net infrastruktūra niekuo nesiskiriame nuo turtingų ES valstybių. Tiesiog mūsų sveikatos sektoriui ir mokslui reikia daugiau finansavimo.
Galėčiau tęsti bei tęsti, ir apie sveikatą, ir apie pačius kitus įvairiausius visuomenei rūpimus klausimus. Dažniausiai jie nėra nei lengvi, nei paprasti. Bet todėl ir reikia tęsti darbus, kad situacija tiek Lietuvoje, tiek ES vis gerėtų. O kartu reikia politiniuose sprendimuose ieškoti balanso tarp ryžtingo veiksmo ir jo galimos įtakos žmonių gyvenimui.
