loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

L. Mažylis. Regioninių konfliktų sprendimas: ką gali Europos Sąjunga?

Pastarieji pora metų pasaulyje pasižymėjo staigiu „užšaldytų“ karinių konfliktų atsinaujinimu: Rusijos invazija į Ukrainą, drastiški pokyčiai Kalnų Karabacho konflikte tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, o dabar dar ir teroristinės grupuotės „Hamas“ karas prieš Izraelį. Žinoma, kad didžiąją dalį šių konfliktų provokuoja būtent nedemokratinės jėgos. Regimas tokių veiksmų tikslas – teritorinės pretenzijos. Tokiais išpuoliais kartu siekiama patikrinti Vakarų demokratinių valstybių vienybę ir solidarumą. Kai kurie iš tų konfliktų gali atrodyti vykstantys lokaliai ar atokiai, bet taip nėra. ES mokosi iš istorijos ir reaguodama į karinius konfliktus gan stipriai pajudėjo, kurdama instrumentus skirtus spręsti ir malšinti regionines krizes.

            Pasaulį sukrėtė teroristinė grupuotė „Hamas“, netikėtai užpuolusi Izraelio teritoriją ir nužudžiusi mažiausiai 1400 Izraelio civilių, įskaitant vaikus. Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją dėl niekingų grupuotės „Hamas“ teroristinių išpuolių prieš Izraelį. Mano Europos liaudies partijos frakcija palaiko Izraelio teisę apsiginti, smerkia „Hamas“. Tai jau ne pirmas karas, kurį Izraelis kovoja dėl savo išlikimo. Iš esmės, nuo pat 1948 m., kai buvo įkurta Izraelio valstybė ir prasidėjo pirmasis arabų ir Izraelio karas. Dauguma karų Izraelis prieš kaimyninės arabų valstybės sugebėjo laimėti, o XXI a. pradėjo normalizuoti santykius su tokiomis šalimis kaip, pavyzdžiui, Saudo Arabija. Teroristų grupė „Hamas“, kuri Palestinoje nuo 2006 m. įsigalėjo ėmusi autoritariniais principais valdyti Palestiną. Galima teigti, kad „Hamas“ vienas iš tikslų – sustabdyti santykių normalizaciją tarp Arabų valstybių ir Izraelio. Konfliktas tęsiasi labai ilgai ir Europos Sąjunga (ES) siekia vienąkart galutinai išspręsti jį. Štai spalio 18 d. ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pareiškė, kad sprendžiant Europos saugumo problemas institucijos turi diplomatiškai ir finansiškai padėti užbaigti daugelį metų trunkantį Izraelio ir palestiniečių konfliktą.

            O ES yra sukaupusi daug patirties, kai tenka spręsti tokio pobūdžio konfliktus. Galima priminti, kad tik per pastaruosius 10 metų ES vaidino svarbų vaidmenį tarpininkaujant Afganistane, Sirijoje, Malyje bei Serbijoje. O Europos Parlamentas savo rezoliucijose dėl konfliktų sprendimų yra linkęs teikti prioritetus ES diplomatinėms bei humanitarinėms priemonėms. Bet kurio konflikto metu esminis tikslas yra padėti nukentėjusiems civiliams. Štai pagal ES Lisabonos sutarties 3 straipsnį teigiama: „Sąjungos tikslas – skatinti taiką, jos vertybes ir tautų gerovę.“ Europos Parlamentas daug dėmesio skiria:

  • konfliktų prevencijai;
  • tarpininkavimui ir dialogui.

Nemenką vaidmenį ES turėjo praeityje tarpininkaujant ir Vakarų Balkanų konfliktuose, vykusiuose anksčiau. Tą matome ir Ukrainos atveju, kai ES valstybės narės kartu su ES institucijomis sugebėjo mobilizuoti finansinę, techninę, taip pat ir karinę paramą. Kartu ES tobulina ir savo „kietosios galios“ arsenalą,  t.y. sankcijas. Rusijai šiuo jau pritaikyta 11 sankcijų paketų, daugiausiai susijusių su energetikos, pramonės bei finansų sektoriais. Žinoma, reikalinga ir greita institucinė reakcija, norint, kad sankcijos arba kitos ribojamosios priemonės turėtų kuo rimtą poveikį. Kalnų Karabacho konflikto atveju pritariau savo Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente išsakytai pozicijai, kad ES turėtų daug aktyviau dalyvauti tarpininkaudama Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte. Per plenarinės sesijos debatus dėl padėties Kalnų Karabache po Azerbaidžano puolimo esu pasisakęs, kad Kalnų Karabachas, kaip ir Abchazija bei Pietų Osetija Sakartvele, Padniestrė Moldovoje dabar jau ir Luhanskas, Doneckas ir kitos integralios Ukrainos teritorijos yra ne tik uždelsto SSRS irimo posovietinė, o Stalino daug seniau „vykusiai“ užprogramuota geopolitinė bomba. Buvo apmaudu, kad ilgai rusenusiame Karabacho konflikte iniciatyva buvo atiduota Rusijai, vaidinusiai „taikdarę“, o iš tikrųjų tik siekusiai dominuoti regione. Teigiu, kad ES privalo suaktyvinti savo veikimą Kaukaze.

            Būtina pabrėžti, kad regioniniai konfliktai – viena iš pagrindinių nelegalios migracijos priežasčių, o efektyvi migracijos politika irgi turi teigiamą poveikį ilgalaikiame konfliktų sprendime. Todėl kartu su Europos liaudies partijos frakcija ir toliau savo politinėje programoje teiksime kaip spręsti nelegalios migracijos iššūkius. Lietuva šiuo požiūriu irgi skaudžiai „pamokyta“. Baltarusija ir naudojo nelegalią migraciją, kaip spaudimo įrankį prieš Lietuvą ir ES. Bet mes atsilaikėme! ES ir visos Vakarų valstybės privalo atitinkamai reaguoti į teroristinių grupuočių ir valstybių keliamas grėsmes. Privalu užkirsti kelią priešiškų jėgų nebaudžiamiems veiksmams.