Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykius ilgą laiką palaikė pasikartojantis konfliktų ir bendradarbiavimo ciklas. Jis leido režimui įsivaizduoti save esančiu pusiausvyroje tarp Rytų ir Vakarų. Šis ciklas veikė pagal aiškią logiką: represijos šalies viduje sukeldavo ES sankcijų bangas, kurios laikui bėgant buvo švelninamos, o Minskui atsirasdavo galimybių bent ribotam dialogui. Tačiau po 2020 m. prezidento rinkimų viskas pasikeitė. Masinės represijos, opozicijos slopinimas ir visiška priklausomybė nuo Maskvos nutraukė senąją rutiną. Baltarusija prarado net balansavimo regimybę ir įstrigo nuolatinės izoliacijos, represijų ir priklausomybės rate. Ar tai gali vėl pasikeisti?

Retrospektyviai vertinant, jau nuo 2004 metų ES pradėjo taikyti tikslines sankcijas Minsko pareigūnams. Po 2006 m. prezidento rinkimų, kai represijas patyrė opozicijos kandidatai ir protestuotojai, ES įvedė kelionių draudimus Lukašenkai bei aukštiems režimo pareigūnams. Vis dėlto jau po kelerių metų, 2008–2009 m., ES švelnino sankcijas, siekdama įtraukti Minską į Rytų partnerystės (EaP) iniciatyvą, o tai suteikė galimybę Baltarusijai dalyvauti kai kuriuose regioniniuose projektuose. Panašus modelis pasikartojo po 2010 m. rinkimų: brutalus protestų malšinimas vėl atvedė prie sankcijų, tačiau 2014–2016 m., kai Baltarusija ėmė demonstruoti „tarpininko“ vaidmenį dėl Ukrainos konflikto (Minsko susitarimai), ES atsargiai atnaujino dialogą. Todėl 2016 m. dalis sankcijų buvo suspenduota, o 2020 m. pradžioje netgi pasirašyti Vizų režimo palengvinimo ir readmisijos susitarimai, aiškiai parodę bandymą megzti platesnį bendradarbiavimą. Tačiau 2020 m. rugpjūčio prezidento rinkimai viską apvertė. Po masinių represijų ir tūkstančių areštų ES įvedė naują sankcijų bangą, apimančią aukščiausius režimo pareigūnus, vėliau – ekonomines priemones prieš kalio pramonę, naftos produktų eksportą ir finansų sektorių.

Praėjus penkeriems metams nuo griežčiausios visų laikų Minsko režimo izoliacijos, atsiranda naujos santykių „normalizacijos“ užuomazgos. Tokia išvada kyla dėl pastarųjų dienų įvykių, konkrečiai – JAV bandymo megzti diplomatinį dialogą su Minsku. Baltarusija po truputį grįžta į tarptautinės bendruomenės akiratį. Minsko strategija per 30 metų nesikeičia ir ją galima apibūdinti kaip „politinių kalinių mainais“: kaliniai iškeičiami į sankcijų lengvatas ir garantijas Baltarusijai. 2025 m. rugsėjo 11 d. Baltarusija paleido 52 politinius kalinius pagal susitarimą su JAV, o mainais Vašingtonas sutiko sušvelninti sankcijas „Belavia“ avialinijoms, leidžiant joms įsigyti atsarginių dalių ir atlikti lėktuvų techninę priežiūrą. Toks žingsnis ne tik pagerina Baltarusijos ekonominę padėtį. „Belavia“ ilgą laiką veikė kaip tranzito įrankis, padėjęs Maskvai apeiti kai kuriuos Vakarų ribojimus, užtikrindama logistiką ar personalo judėjimą. Atlaisvinus sankcijas, ši bendrovė gali dar aktyviau tapti jungiamąja grandimi tarp Baltarusijos ir Rusijos transporto bei prekybos sistemų, ypač karo prieš Ukrainą kontekste. Be to, ekonominės injekcijos į civilinės aviacijos sektorių mažina bendrą sankcijų spaudimą Minsko režimui, o tai reiškia, kad Lukašenka turi daugiau resursų palaikyti represinį aparatą ir kartu išlikti patikimu Kremliaus sąjungininku.

Akivaizdu, kad ne dėl geros valios Lukašenka paleidžia politinius kalinius. Jie priverstinai išsiunčiami iš šalies, tokiu būdu režimas atsikrato paskutinių pilietinės visuomenės dalyvių ir oponentų. Be to, toks selektyvus sankcijų švelninimas siunčia signalą, kad net be realių sisteminių reformų galima pasiekti Vakarų nuolaidų vien pasinaudojant politinių kalinių korta. Nereikia pamiršti, kad po šio paleidimo Baltarusijos kalėjimuose tebėra maždaug 1150– 1200 politinių kalinių. Netaikant tolimesnio politinio, ekonominio ir diplomatinio spaudimo, Lukašenka neturės jokios motyvacijos paleisti likusių. Bendrai reikia kritiškai vertinti bet kokias santykių gaivinimo užuomazgas. Pavyzdžiui, 2025 rugpjūčio 8 d. „Time“ žurnalas paskelbė publikaciją apie Lukašenką, taip netiesiogiai suteikdamas jam papildomą viešumo platformą. Toks dėmesys autoritariniam lyderiui iš dalies legitimizuoja režimą, atsakingą už sistemingus žmogaus teisių pažeidimus ir represijas prieš pilietinę visuomenę. Šiuo metu Minskas norėtų įgyti „derybininko“ vaidmenį Rusijos kare prieš Ukrainą, vaizduodamasis taikdariu. Žinoma, ne už dyką. Tačiau apie kokį neutralumą galimą kalbėti, kai iš Baltarusijos teritorijos raketomis apšaudoma Ukraina? Baltarusija aktyviai remia ir dalyvauja „Zapad 2025“, kuriose simuliuojamos karo prieš Europą ir Baltijos šalis situacijos. Oficialiai jose turėtų dalyvauti apie 13 tūkst. Karių, tačiau neoficialūs šaltiniai kalba ir apie branduolinių scenarijų imitaciją bei naujų raketinių sistemų bandymus. Dar daugiau geopolitinės nežinomybės įnešė faktas, kad pratybose kaip stebėtojai dalyvavo du JAV karininkai – precedento neturintis įvykis, kurį kol kas sunku interpretuoti.

Dar prieš prasidedant šiems keistiems Minsko diplomatiniams manevrams, 2025 m. birželį kreipiausi į Europos Komisiją dėl „Zapad 2025“, ragindamas įvertinti ES išorinių sienų saugumą ir sumažinti karinio incidento riziką prie rytinės sienos. Todėl reikia pasidžiaugti, kad Komisija aktyviai dalyvauja rengiantis hibridinėms grėsmėms, įskaitant galimas saugumo, kibernetines ir hibridines rizikas, susijusias su „Zapad 2025“. Europos Parlamente toliau smerkiame Minsko režimą bei reikalaujame daugiau tikslinių bei ekonominių sankcijų. Šiais metais Parlamente balsavome bent dėl dviejų rezoliucijų, skirtų pasmerkti netikrus prezidento rinkimus, vykusius 2025 m. sausį, ir smurtą prieš politinius kalinius. 2025 m. balandžio 3 d. Europos Parlamente išreiškėme palaikymą iniciatyvai sukurti teisinį mechanizmą, skirtą identifikuoti, įšaldyti ir konfiskuoti visą Lukašenkos bei jo aplinkos narių turtą už Baltarusijos ribų. Šis mechanizmas užtikrintų konfiskuoto turto ir lėšų perkėlimą į specialų fondą, skirtą Baltarusijos režimo represijų aukoms remti. Verta paminėti, kad nuo 2020 m. ES aktyviai remia Baltarusijos pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą, švietimą ir kultūrą, tam paskirdama beveik 170 mln. eurų pagal Kaimynystės, plėtros ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonę (NDICI).

Šiandien ekonominiu ir kariniu lygmeniu Minskas yra visiškai įtrauktas į Kremliaus orbitą. Tai reiškia, kad šalies ateitis priklausys nuo to, ar Vakarai sugebės išlaikyti principingą poziciją – toliau taikyti sankcijas už represijas ir karo bendrininkavimą. Jokių režimo „atšilimo“ ženklų nesimato. Todėl apie jokią santykių normalizaciją su Minsku nederėtų svarstyti.