Šių metų pradžioje Baltarusijoje numatytas pirmojo Astravo atominės elektrinės (AE) reaktoriaus atidarymas. O Lietuvoje įkuriamas Sąjūdis prieš Astravo AE. Lietuvos gimtadienio išvakarėse, vasario 15 d., kviečiamas Pirmasis Sambūris. Organizatorių teigimu, veikti ir vieningai pasakyti „ne“ dar nėra vėlu. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis irgi pateikė paraišką būti Astravo Sąjūdžio nariu. Astravo klausimu jis yra kategoriškas – tai didžiulė grėsmė mūsų valstybės funkcionavimui. Pasak profesoriaus, politikavimui, abejonėms ir klišių konstravimui nėra laiko – būtina veikti vieningai.

Vasario 15 dieną Seime vyks Sąjūdžio prieš Astravo AE rengiamas Pirmasis sambūris. Prisijungiate?

Nedvejodamas. Kai tik išgirdau apie Astravo planus, supratau, kad tai Lietuvai priešiškas projektas. Priminsiu kelis aspektus. Pirma, Astravo AE yra vos už keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos, nuo Vilniaus. Antra, kyla daug diskusijų, kad štai – kai kuriose kitose Europos valstybėse ta pati jėgainės statytoja „Rosatom“ irgi rengia AE projektus, bet statybos stringa dėl keliamų aukštų statybų saugumo ir kokybės standartų. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad yra didžiulis skirtumas tarp statybų kitose valstybėse ir Baltarusijoje. Ji nėra demokratiška valstybė. Juk Europos Parlamente esu delegacijos ryšiams su Baltarusija narys, tad puikiai suprantu sudėtingą šalies situaciją; ten demokratinėmis vertybėmis dar tikrai nekvepia. Be to, vienas dalykas, kai valstybė stato AE savo noru, o štai Lietuva gauna neprašytą „dovaną“. Trečia, galima numanyti, kad Astravo AE statybų vieta pasirinkta tikrai neatsitiktinai – tai geopolitinis žingsnis. „Rosatom“ – Rusijos valstybinė atominės energetikos korporacija, o pati Rusijos valdžia skiria 10 mlrd. paramą Baltarusijai, tam, kad Astravo projektas įvyktų. Kitaip tariant – tai politinis sprendimas, o branduolinio pavojaus grėsmė ateityje gali būti naudojama kaip politinis spaudimas tarptautiniuose santykiuose. Ketvirta, apie tai, kaip viskas atrodytų nelaimės atveju, net svarstyti baugu. Sutriktų visos valstybės funkcionavimas, nukentėtų didelė dalis Lietuvos populiacijos, būtų paralyžiuotas viešasis sektorius, ekonomika… Pagaliau, penkta – rizikos zonon patenka Neris, o per tai ir Nemuno žemupys. Žinoma, daug kas kels klausimą, ar tai nėra tik panikos kėlimas anksčiau laiko? Aš, kaip chemikas, šiuo metu Europos Parlamente dirbantis Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, esu kategoriškas ir į klausimą atsakau klausimu. O kas užtikrins, kad net ir ne katastrofos atveju išvengtume radiacijos poveikio? Pagaliau, netgi ir fiktyvios, melagingos žinios apie radioaktyvų nuotėkį turėtų poveikį!

Kada pradėjote domėtis energetikos sąsajomis su politika?

Nuo Černobylio katastrofos tai jau tikrai, o gal ir dar anksčiau –  nuo tų laikų, kai sovietmečiu karinėje katedroje buvome verčiami studijuoti radioaktyvumo poveikį žmonėms, modeliuoti karinius veiksmus branduolinių sprogimų sąlygomis… Patikėkite, tai buvo labai rimta, nei kiek nejuokinga… O sąsajomis tarp branduolinės energetikos ir politikos domiuosi nuo 2008 metų, kai išanalizavau referendumą dėl Ignalinos AE uždarymo. Juk, galima sakyti, buvome atsiradę ant tokios lietuviško „Brexit“ briaunos – svarbi Stojimo sutarties nuostata būtų buvusi atmesta referendumu! O štai 2012-aisias dar viename referendume buvo atmesta modernios, kontroliuojamos, saugios atominės elektrinės statyba. Po to, jau 2017-ųjų vasario 16-ąją, iš Signatarų namų balkono išgirdome profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžius: „Astravo smurtas“. Buvo praėję 99 metai nuo mūsų valstybės atkūrimo… Šitaip pamažu ir susikaupė stiprus vidinis pasipriešinimas tam nelemtam Astravo projektui. 2019 m. apie tai kalbėjau mūsų partijos Taryboje. O leidinį „Astravo grabas“ laikau pasidėjęs ant darbo stalo Briuselyje. Neseniai ją rodžiau Taivano ambasadoriui, kai kalbėjomės su juo apie naująjį koronavirusą… Pasaulis kupinas grėsmių…

Ar Europa šiuo klausimu vieninga? O Lietuva?

Tenka apgailestauti. Nei Europoje, nei Lietuvoje nėra vieningos pozicijos. Galite pasekti Europos Parlamento balsavimą. Susipažinkite su veidais tų, kurie proteguoja branduolinę energetiką kaip „mažą blogį“, inicijuoja atitinkamas rezoliucijų pataisas. O kas proteguojamas, kas stato branduolines jėgaines įvairiose Europos valstybėse? Tas pats Kremliaus valdomas „Rosatom“. Tos kitos valstybės tai turi bent šiokių tokių kontrolės svertų! O Astravas statomas už Europos Sąjungos ribų. Avarijos atveju nuostolius atlyginti reikalautume per Baltarusijos teismus, siekdami prisiteisti iš baltarusių tautos, kuri „kalta“ tik tuo, kad monstras statomas jos žemėje.

Prakalbote apie avariją. Bet gal jos tikimybė ne tokia jau ir didelė?

Manau, į šį klausimą atsakyti galės tik mūsų anūkai. Mano kartai pakako Černobylio. Ar linkėtume tokio scenarijaus savo tautiečiams ir artimiesiems? Valstybę, kaip ir gyvenimą, reikia kurti, o ne gyventi bijant mirties.

Bet jau pasigirsta signalų iš Vyriausybės – ne vien iš atskirų ministrų – kad Astravo energijos pirkimą boikotuosim…

Kartais pagalvoju labai iracionaliai: kad mums Apvaizda siunčia ženklus. Per Alytaus gaisrą, per „Grigeo“ skandalą… Po to mąstau, kad viskas daug žemiškiau: mūsų lietuviškosios valdymo struktūros suvokė, kaip atrodo, kiek resursų pareikalauja tokių, gana lokalių, katastrofinių situacijų suvaldymas. Astravo avarija būtų ne lokali, o globali ir kur kas tragiškesnė nei mūsų patirtos pastarosios. Žinoma, Lietuvai reikia turėti ne tik konkrečių veiksmų strategiją Astravo AE klausimu, kur aiškiai būti dėliojami faktai bei pozicija. Mano nuomone, mums ypač svarbus ir kaimyninių valstybių – Latvijos, Estijos, Lenkijos – bendradarbiavimas kovoje prieš Astravą. Yra pastaruoju metu ir pozityvių žinių – Lietuvos energetikos ministro informacija, kad šiuo metu deramasi su Baltijos šalimis dėl bendro plano, kaip išvengti Baltarusijoje pagamintos elektros energijos patekimo į rinką. Lietuva ir Lenkija jau yra priėmusios sprendimą neįsileisti elektros iš Baltarusijos, jei pradėtų veikti Astravo AE. Tačiau būtų geriausia, jei nepradėtų.

Kaip išeina, kad politikai, mėgstantys save pristatyti „patyrusiais“, nejaučia Astravo grėsmės?

Iš tiesų tai grėsmę visi ir suvokia, ir pripažįsta. O toliau pasamprotausiu kaip politologas. Politikoje įprantama, kad bet koks politinis projektas yra mentalinis produktas. Sumąstoma, argumentuojama, sutelkiama pritariančiųjų. Užkuriama „įprastinė“ politikų diskusija. Bet gi Astravo klausimas iš principo kitoks! Šią konkrečią situaciją privalu suvokti fiziškai: prie pat Vilniaus stovės žmonijai nesaugus monstras. Tema, mano nuomone, yra neverta politikavimo, susipriešinimo; čia ne tas, ne „įprastinis“ atvejis, o išskirtinis. Turime tik vieną lemtį: būti vieningi. Astravo AE vieta parinkta netinkamai, statant buvo pažeidimų. Vasario pradžioje Valstybės saugumo departamento ir karinės žvalgybos paskelbtame tradiciniame grėsmių vertinime teigiama, kad Astravo atominė įrengiama nepaisant tarptautinių saugumo standartų, o ataskaitoje nurodoma, kad pernai birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo buvo kilęs gaisras elektrinės pirmajame bloke šalia reaktoriaus. Ar tai nesiasocijuoja su Černobyliu?

O ką galime padaryti?

Sutelkti masę tų, kurie grėsmę suvokia fiziškai. Netaikyti šiai temai įprastinių sociologinių klišių – „dauguma neturi nuomonės“, „nepritaria iš dalies“. Kai tau įkanda nepažįstamas laukinis gyvūnas, tu turi labai nedaug iš ko rinktis. Gali nusiteikti geraširdiškai ir guostis, kad jis galbūt nepasiutęs. Arba – eiti ir skiepytis. Nes jei jis pasiutęs ir nepasiskiepysi laiku – tai tu tikrai mirsi kankinančia mirtimi. Mirsi ne „iš dalies“, o visu šimtu procentų, nes nebūna „šiek tiek pasiutligės“, ji visada mirtina. O Astravo reaktorius yra nesaugus žmonijai. Savo ruožtu jau pradėjau klausimų, į kuriuos Europos parlamentarui privaloma atsakyti raštu, procedūrą Europos Komisijai, dėl Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupės rekomendacijų įgyvendinimo. Laukiu atsakymo, ar vykdoma pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo stebėsena, kas bus daroma, jei saugumo standartai nebus įgyvendinti iki atidarymo, koks numatomas Komisijos veiksmų planas nelaimės atveju. Lietuvai reikia atsakymų. Informuosiu.

Tai susibūrimas Seime ir bus pirmoji vieša manifestacija?

Pirmoji tokia didelė. Svarbu, kad tyla pagaliau bus perplėšta.