Nuo rugsėjo 5 dienos Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis kviečia aplankyti virtualią parodą „Buldurių (Rygos) konferencijai – 100 metų“. „Šiomis dienomis minime dar vieną šimtmečio datą: 1920-aisiais Bulduriuose, prie Rygos, baigėsi penkių Baltijos valstybių – Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos, vėliau prie jų prisijungė ir Ukrainos atstovai, – konferencija, kuri siekė ambicingų geopolitinių tikslų“, – pasakoja prof. Liudas Mažylis.

Pasak profesoriaus,simboliškai, bet neatsitiktinai, ten buvo atstovaujamos būtent valstybės, 1917-1918 m. susiformavusios buvusios Rusijos imperijos pakraščiuose. Konferenciją iniciavo ir pagrindinis jos moderatorius buvo Latvijos užsienio reikalų ministras Zigfrydas Ana Meierovicas (Zigfrieds Anna Meierovics). O štai Lietuvos delegacijai vadovavo diplomatas, Vasario 16-osios Akto signataras dr. Jurgis Šaulys, o kartu Lietuvai atstovavo Vladislovas Natkevičius.

Konferencija užtruko visą mėnesį, buvo gerai organizuota ir aprėpė daug svarbių klausimų. Penkiuose jos komitetuose svarstytos ekonominio, politinio, teisinio bendradarbiavimo temos, kultūros, socialiniai, – beje, ir sanitarijos klausimai. L. Mažylio teigimu, gal tai ir nenuostabu: juk ir tada, ir dabar, po šimto metų siautė virusinės pandemijos… tada – ispaniškojo gripo, dabar – koronaviruso… Kartu siekta sukurti valstybių kaimynių aljansą, kuris taptų esminiu saugumo šiame regione garantu. „Tai ženklina Lietuvos diplomatijos pastangas įteisinti savo kaip nepriklausomos valstybės statusą tarptautinėje arenoje, – teigia prof. L. Mažylis. – Mažosioms Baltijos valstybėms paskelbus savo nepriklausomybę ir apginant ją, Nepriklausomybės kovose dalyvavęs politikos elitas gerai suvokė, kad pavieniui mažosios valstybės nedaug pasieks ir būtina kurti bendrus politinius darinius bei sutartis, siekiant reguliuoti tarpusavio ryšius ekonominėje, politinėje, socialinėje sferose.“

Pirminė konferencijos idėja buvo sukviesti tas Baltijos šalis, kurios yra įsikūrusios aplink Baltijos jūrą. Susirinko Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Suomijos. Buvo pakviesti Švedijos, Norvegijos, Danijos atstovai, tačiau šios valstybės atsisakė dalyvauti. „Nors Ukrainą tuo metu krėtė neramumai, tačiau ji kartu su Baltarusija pasiprašė būti priimama į konferenciją. Ne visiems toks formatas patiko. Pripažįstant Ukrainos svarbą, ji pagaliau buvo atstovaujama, bet kartu buvo pastebėta, jog konferencija virsta Rytų šalių regiono, o nebe tik Baltijos valstybių konferencija. Šiaip ar taip, Baltijos Antantės idėja, kuri tvyrojo Buldurių konferencijos veikloje, aprėpė ir Ukrainos bei Baltarusijos teritorijas“, – konferenciją analizuoja ir pristato L. Mažylis.

Galutinė konferencijos programa suskirstyta į dešimt blokų: konferencijos organizacija, karinis gynybos aljansas, ekonominė sutartis, politinė sutartis, liečianti tarpusavio ryšius, politinė sutartis dėl tarptautinių santykių, įstatyminė sutartis, kultūrinė sutartis, sveikatos sistemos sutartis, socialiniai susitarimai ir viešieji ryšiai. „Pavyzdžiui, buvo priimtas dokumentas mokslo srityje, kuriuo buvo numatyti profesorių ir studentų mainai, bendri kvietimai mokslininkams iš draugiškų užsienio šalių, ypač Prancūzijos ir Anglijos, bendras kalbų departamentų įsteigimas, kuriuose mokytų trijų Baltijos šalių kalbų“, – pasakoja parodos autorius.

Pasak tuometinio Latvijos prezidento Janis Čakstė, konferencijos tikslas buvo suformuoti konferencijoje dalyvaujančių valstybių lygą, kuri užtikrintų ekonominį vystymąsi ir išorinį saugumą. O štai Latvijos Užsienio reikalų ministras Zigfrydas Ana Meierovicas siekė užmegzti politinę, ekonominę ir socialinę sąjungą, kurios tikslas buvo ne atremti atakas iš Rytų, bet padėti naujoms valstybėms kurti savo vidaus struktūrą. „Nors tikslai turėjo rimtas politines intencijas bei potencialą būti įgyvendintiems, tačiau konferencijos metu iškilusios problemos apsunkino ir taip nelengvas derybas, – teigia prof. L. Mažylis. – Dėl dažnai trūkinėjančio telegrafo ir telefono ryšio, valstybių atstovai ne visada arba tik po kurio laiko gaudavo atsakymus iš savo vyriausybių svarbiais klausimais. Lietuvos delegatams yra tekę netgi vykti į Kauną konferencijos metu, kad gautų instrukcijas ir atsakymus dėl konferencijos nutarimų.“ Pasak profesoriaus, taip pat dėl labai ilgos konferencijos trukmės tiktai Latvijos aukšto rango ministrai ir pareigūnai visą laiką dalyvavo konferencijoje, o kiti valstybių aukšto rango atstovai turėdavo periodiškai sugrįžti į savo šalį spręsti valstybės vidaus klausimus, tad nebuvo diskusijų tęstinumo. L. Mažylio teigimu, Suomijos atstovai stengėsi spausti konferencijos dalyvius, kad būtų priimti neapibrėžti, platūs susitarimai, kadangi pati šalis jau buvo susikūrusi viduje politinę, socialinę, ekonominę ir kitas sistemas, reikalingas valstybės gyvavimui, tad papildomų sutarčių kuriami instrumentai palaikyti valstybės aparatui nebuvo reikalingi, kai tokioms valstybėms kaip Lietuvai ar Estijai tai buvo gyvybiškai svarbu.

Nors pagrindinis tikslas buvo sukurti Baltijos Antantę iš penkių valstybių, tačiau šis užmojis iki galo nebuvo įvykdytas. „Lietuva siekė pasinaudoti konferencijos formatu svarbiems Lenkijos pažadams dėl teritorijų išgauti. Konferencijoje buvo skatinama, kad abiejų valstybių atstovai užmegztų kontaktus, o rugpjūčio 26 d. Lenkijos delegatai nuvyko į Kauną kalbėtis. Vis dėlto konfliktas dėl Vilniaus temdė konferenciją ir tapo jos ribotos sėkmės motyvu. Deja, būtent Lietuva nepasirašė konferencijoje parengto politinio susitarimo, o Lenkija ir Suomija pagaliau jo neratifikavo, – analizuoja profesorius. – Prisiminkim, kad Buldurių konferencija chronologiškai įsiterpė tarp dviejų kritinių datų: 1920-ųjų liepos 12-ąją buvo pasirašyta sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos Federacijos, o vėliau Lietuva tikėjosi sudaryti palankią sutartį ir su Lenkija. Spalio mėnesį taip ir įvyko, deja, netrukus konfliktas pavirs atvira agresija – Liucijanas Želigovskis užims Vilnių ir Vilniaus kraštą…“ Visgi, nepaisant nesutarimų, buvo sukurta naujo tipo institucija tarp Baltijos šalių – Baltijos šalių taryba, kurios paskirtis buvo kontroliuoti ir planuoti bendradarbiavimą tarp konferencijų.

Virtualioje parodoje pristatomi dokumentai iš įvairių archyvų, to meto laikraščių straipsniai, kurie buvo paskelbti Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje, siekiant parodyti, kaip skirtingoje šalių spaudoje buvo nušviesta Buldurių konferencija, kokie konferencijos momentai akcentuojami archyviniuose dokumentuose.

Kitomis formomis Baltijos Antantės idėja įsikūnija jau dabar, mūsų epochoje. Tad aktualu persvarstyti ir prieš 100 metų vykusios konferencijos sėkmes ir nesėkmes. „Būdamas Europos Parlamento nariu, siekiu, kad dabartinėje Parlamento kadencijoje bendrų iniciatyvų, aprėpiančių būtent tas penkias valstybes, būtų daugiau“, – teigia Europos Parlamento narys prof. L. Mažylis.

Virtuali paroda „Buldurių (Rygos) konferencijai – 100 metų“

Medžiagą atrinko – prof. Liudas Mažylis ir Rasa Zozaitė
Vertimus atliko Rasa Zozaitė
 (Norėdami padidinti – spauskite atskirai ant kiekvieno dokumento)