loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

ES sankcijos, siekiai ateičiai ir vizitas Airijoje

Nuotrauka iš svetainės Reuters.com

 

Nuotrauka iš svetainės Reuters.com

Nuotrauka iš svetainės Reuters.com

 

Dienoraštis

Gruodžio 5–11, 2022 metų 49 savaitė

 

Gruodžio 5 diena, pirmadienis. Darbo diena Briuselyje šiandien prasidėjo nuo ES sankcijų trečiosioms šalims (Rusija, Baltarusija) teisinės perspektyvos viešojo svarstymo, pavadinimu „ES sankcijų trečiosioms šalims samprata – teisinė perspektyva“. Kol ruošiamas devintas sankcijų paketas, yra „veikėjų“ bandančių apeiti sankcijas, kurios buvo priimtos iki šiol. Pagrindinė žinia mums ta, kad sankcijų pažeidimus kriminalizuoti ES mastu yra būtina (tam bus nustatomos bendros bausmės, nes iki šiol tai buvo valstybių narių atsakomybė). Europos Komisija siūlo aiškiai – siųsti už grotų mažiausiai 5 metams tuos, kurie prekiauja sankcionuotomis prekėmis, neįšaldo lėšų ar įleidžia nepageidaujamus asmenis į ES. O ES įmonės gautų baudas, 5 proc. nuo jų metinės apyvartos. Kartu buvo pristatyta ir direktyva dėl konfiskavimo. Manau, privalu dėti visas pastangas, kad rusų oligarchų turtas būtų ne tik įšaldytas, bet ir konfiskuotas. Pagal dabartinę tvarką tai galima atlikti už nusikalstamą veiklą. O ar ne karo nusikaltėliai jie ir yra?! Apsimeta žinantys savo „teises“ ir samdosi geriausius advokatus. Tad dar daug teisinės „košės“ teks srėbti, kad toji teisė triumfuos… Mes gi kliaujamės teise, ne teroru. O teroras nesibaigia: vėl rusai į Ukrainą paleido apie 100 raketų. Energetinė ir humanitarinė katastrofa – tik gilėja.

Darbotvarkė pasipildė dar ir nuotoliniu hepatito C Ambasadorių susitikimu. Sveikinimo žodį tariau hepatito C eliminacijos Lietuvoje ambasadorių susirinkime. Lietuva tikrai gali tapti sėkmės pavyzdžiu eliminuojant hepatito C infekciją. O tai iš dalies ir mano vienas iš laimėjimų Lietuvai: šiemet šalyje pradedama finansuoti hepatito C patikra ir ši prevencinė programa dabar prieinama visiems Lietuvos žmonėms. Kiekvienas gali kreiptis per savo šeimos gydytoją ir jiems bus atliktas tyrimas. Atpažinus šią infekciją galima išvengti klastingo kepenų vėžio. Bet tai tikrai nėra vien mano nuopelnas. Išskirčiau visų pirma Limą Kupčinską, o ir kitus Lietuvos mokslininkus šioje srityje jau smarkiai pažengusius ir atlikusius daug rezultatyvių tyrimų.

 

Gruodžio 6 diena, antradienis. EP apsikeitėme nuomonėmis su Susisiekimo viceministre Loreta Maskalioviene Lietuvos Nuolatinėje atstovybėje Briuselyje. Aptarėme transeuropinių transporto tinklų raidos perspektyvą Rusijai pradėjus agresyvų karą prieš Ukrainą. Naują prasmę įgyja ruožo tarp Lietuvos ir Lenkijos sumoderninimas. O pagyvinus susisiekimą tarp Lenkijos bei Ukrainos, susiformuotų visiškai nauja transporto erdvė. Laipsniškai būtų išeinama iš Rusijos dominuojamo geležinkelių tinklo, iš kurio per pastaruosius tris dešimtmečius taip ir neišsipainiojome.

 

Gruodžio 7 diena, trečiadienis. Centrinės Azijos stebėsenos grupei (esu jos narys) situaciją, kuri yra susiklosčiusi tame regione, pristatė Europos Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos pareigūnai šiandien vykusiame Tarptautinės prekybos komitete. Regiono valstybės vis dar yra stipriai priklausomos nuo Rusijos (kažkada buvo „sąjunginės respublikos“, dabar labai priklausomos nuo rusiškos naftos), bet esama ženklų, kad šiosios vykdoma agresija Ukrainoje sudaro sąlygas tai priklausomybei mažėti. Europos Sąjunga ten regima kaip tinkamas partneris, atsveriant dar ir Kinijos įtaką. Buvo įdomu išgirsti, kad visų tų valstybių ekonomika šiuo metu patiria augimo tendencijas. Esama problemų (kaip pvz., padėjimas Rusijai ir Baltarusijai išvengti sankcijų, arba prasilenkimas su žmogaus teisėmis), tačiau apskritai Europai atsiveria įdomios perspektyvos didinti savo įtaką Centrinėje Azijoje.

 

Gruodžio 8 diena, ketvirtadienis.  Viskas. Baigėsi šių metų EP komitetų ir frakcijų posėdžiai. „Kokie metai!“ – galvojau šiandien dalyvaudamas COVI (Specialiojo COVID-19 pandemijos metu įgytos patirties ir rekomendacijų ateičiai) komiteto posėdyje. Ar dar prisimename, kad šiuos metus pradėjome tai su vis dar galiojančiais pandemijos ribojimais? Rusijos karas prieš Ukrainą, žinoma, tapo svarbiausiu įvykiu, ir ši tema persismelkė visų komitetų veiklose, visų kasdienėse kalbose. Įsimintinų valandų diskutuojant ir reikalingų sprendimų tikrai netrūko. O aš rytoj išvykstu į Airiją, susitiksiu su ten gyvenančiais mūsų tautiečiais.

 

Gruodžio 9 diena, penktadienis. Kaip bebūtų absurdiška, Vakarų valstybių nusiteikimas „tylėti kaip burną prisėmus“ dėl Ukrainos narystės NATO jau ima atrodyti, kaip kapituliantiškas pataikavimas agresyviesiems Kremliaus veikėjams. Bet grįžtant prie šių dienų „saugumo garantijų“ išvedžiojimų – Europa be reikalo tokių Rusijai tikrai nežada dalinti. Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją, kuria skelbiame, kad Rusija yra terorizmo rėmėja. Ir šitas faktas jau nesikeis. Rezoliucija suteikė naujų idėjų, kurios galbūt ateityje pavirs teisės aktais,  leidžiančiais įtraukti ne tiks asmeninis ar grupuotes į teroristų sąrašus, bet ir pačias valstybes. Tartis su teroristine valstybe – bergždžias reikalas. O mes eilinį kartą parodėme bendrą ir vieningą požiūrį tarp ES ir jos valstybių narių. Šiandieninė Rusija nusipelnė ne tik sankcijų, bet ir absoliučios izoliacijos nuo Europos. Renčiam naują geležinę uždangą, tegul vėl pora dešimtmečių ten pabūna. Slava Ukraini!

Briuselio oro uoste sėdėjau visą dieną! Dubline Ryanair‘o lėktuvas apledėjo ir į Briuselį niekaip neatskrido. Turbūt oro linijos mažai lėktuvų turi, o gal čia šitaip kovojama su klimato kaita?! Nepatogu prieš dubliniečius, kurie manęs laukė… Bet oro uoste viskas visai nieko. Yra fortepijonas, tai ir groju sau (taip sakoma – „groju sau“, o groju ne tik sau, nes išgirsta ir kiti keleiviai). Pagaliau, vėluodami net 11 valandų, esame įsodinti į Ryanair‘ą.  Juk vis dėlto skraidins. O visą laiką mūsų, vėluojančiųjų, būryje sukiojosi ne kas kitas, o mano kolega europarlamentaras Sean‘as. Momentais aš net pagalvodavau, kad šioje situacijoje jam netgi labai tinka būti: tai jis dejuojasi su visais dėl lėktuvo vėlavimo, tai pasisiūlo kam nors surasti rozetę telefonui pakrauti. Žodžiu, pavyzdingai dirbo politiko darbą net 11 valandų paeiliui. Darkart pagaliau – vidurnaktis Airijos laiku, o aš jau viešbutyje Dubline. Tik šiandienos susitikimą tautiečiams su manimi teko perkelti į sekmadienį.

 

Gruodžio 10 diena, šeštadienis. Jau ekskursuoju po Airiją. Susitinkame – aš ir amsadorius, ir įvairiausio amžiaus mūsų tautiečiai. Juk šeštadienis, bet mokiniai renkasi į lietuviškąsias mokyklėles. Nenuilstantis ambasadorius Marijus gabena mane po lituanistines mokyklas Dubline (po dešimtimis kilometrų). Prisistatau vyresnėliams, o vėliau ir visai mažiems. O tiems tai viskas, kas esminio, yra svarbu. Pavyzdžiui, trispalvės spalvos: „Žalia, tai žolės spalva…“ – sakau, – „Kodėl ne miškų?“ – užverda diskusija, – „Airijoj miškų nėra“ – atkerta atsakinėtojos vaidmenį apsiėmusi mokytoja. Ką gi, kitąkart, profesoriau, žinok. O tada staiga dar paklausia – „Kodėl kraujas raudonas?“ Skubiai padiktuoju visas chemiko žinias. Apie hemoglobiną, etc… Atrodo, išsisuku.

Vakare ambasadoje, visai „kitas“ žanras – bendravimas su lietuvių bendruomenės lyderiais. Paskui laukė dar ir Kalėdinis vakarėlis, į kurį susirinko pasiausti visų „teisingų“ (suprask, arčiausių Ukrainos rėmėjų) valstybių ambasadoriai, airių politikai. Žodžiu, labai nenuobodi diena. Temų ir kalboms netrūko. Smagu!

 

Gruodžio 11 diena, sekmadienis. Diena prie airiškos jūros, o vėliau jaukiame tautiečių iš Korko būryje mūsų ambasadoje: nuriedu traukiniu kelias stoteles pagal airių jūrą, vos ne iki James‘o Joyce‘o muziejaus ir galutinai pasijutau kaip iš tos jo knygos „Dubliniečiai“ (angl. Dubliners, 1914) (tas jausmas jau penktadienį Briuselio oro uoste susiformavo, kai kartu nekantravome, kada gi mus skraidins). Airiams jų literatūra – įvaizdžio dalis, o šiaip tai jie atsipalaidavę geraširdžiai, dalykiški, solidūs, – tikra „auksinė Europos provincija“. Popietė – vėl LR ambasadoje, su tais mūsų tautiečiais, kuriems mūsų svarbiausiojo Dokumento istorija ypač jautri. Ilgų ilgiausiai užsibūname, klaidžiodami Dokumento pėdsakais po praeities dešimtmečius. Vėl ir vėl įsitikinu, ką žinau jau seniai: istorinė atmintis mums Lietuvoje svarbi, bet, ko gero, dar smarkiau ji puoselėjama mūsų išeivijoje. Ir Airija ne išimtis.

O rytoj, pirmadienį, pradėsime paskutinę plenarinę sesiją šiemet, kur svarbių klausimų, iškilmingų įvykių bus tikrai su kaupu.