Dienoraštis

Gruodžio 12–18, 2022 metų 50 savaitė

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Gruodžio 12 diena, pirmadienis. Yra problemų ir su dar viena skrydžių bendrove. Dabar jau „Lufthansa“ vėluoja skristi iš Dublino į Frankfurtą. Atsakomybę lėktuvo kapitonas verčia Dublino oro uostui, esą šie turį tik vieną ledo plovimo aparatą. Pagaliau tą įtaisą pamatome: atvažiuoja toksai poaukštis vežimukas, o ant jo du vaikinai, vienas purškia putas ant sparnų iš tokio kaip ir gesintuvo ar purkštuvo. Pagaliau skrendame, bet tas pagaliau užtrunka visą dieną. Dar ir veža autobusu į Strasbūrą – tiek tos dienos. O darbotvarkėje matau, kad paskutinėje EP plenarinėje sesijoje tarptautinių klausimų tikrai netrūks. Rytoj prasidės susitikimai su kitų valstybių atstovais, vėliau numatyti debatai, mano pasisakymai, balsavimai.

Gruodžio 13 diena, antradienis. Pirmasis susitikimas šiandien – su Izraelio  ambasados pirmuoju sekretoriumi Erez Golan. Sudalyvavau paramos Irano opozicijai renginyje, pasirašiau laišką, adresuotą į kalėjimą vienam iš politinių kalinių Baltarusijoje (smerkiame Baltarusijos valdančiųjų veiksmus už neteisėtą jo sulaikymą ir kalinimą). Dalyvavau ir Taivano atstovybės priėmime, paskui – vėlyvuose debatuose dėl metinės ES asociacijos susitarimo su Sakartvelu įgyvendinimo ataskaitos. Teigiau, kad turime pasiųsti kur kas stipresnį signalą dėl šios valstybės narystės ES perspektyvų. Pagal apklausų duomenis, net 75 proc. Sakartvelo gyventojų pasisako už europinę integraciją, o tokie skaičiai nematyti net daugelyje ES senbuvių. Kandidatės statusas svarbus ir pačiam Sakartvelui – stiprinant savo demokratiją šalies viduje. O beje, EP fone sklinda kalbos apie graikę kolegę, EP vicepirmininkę, kurią savaitgalį policija suėmė su pilnomis rieškučiomis banknotų. Apėmė bjaurus jausmas tai sužinojus… O tai taip, žiūrėk, iššvaistysime pasitikėjimą ir visu Europos Parlamentu. Nedvejodami pašalinome ją iš posto, o toliau –  spręs teismai.

Gruodžio 14 diena, trečiadienis. Ukrainos atstovai šiandien Strasbūre atsiima Sacharovo premiją. Patsai V. Zelenskis dalyvauja mūsų posėdyje, tiesa, – nuotoliu iš Kijevo.

Gruodžio 15 diena, ketvirtadienis.  Štai ir paskutinis mano pasisakymas šiemet EP salėje Strasbūre. Politinių metų apibendrinimui puikiai tinka šiandienos debatų tema – „Demokratijos gynimas nuo užsienio šalių kišimosi“. Neabejotina, tai yra tiesioginė Rusijos bei kitų trečiųjų šalių įtaka, jų skleidžiama propaganda ir faktų iškraipymas dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje, ir ne tik tai. Trečiosios valstybės veikia ir politinių partijų sistemas Vakaruose, o įtakingų veikėjų gretose vis pasitaiko Kremliaus draugelių. Teisinių dokumentų rinkinys, skirtas demokratijos gynimui (kurį žada kruopščiai parengti Europos Komisija) tebešmėkšo ateityje. Tačiau griežtesnių priemonių reikia imtis dabar, ir kuo skubiau. „Teisinių priemonių tam jau ir dabar pakanka“, – teigiu nebe pirmą kartą iš tos tribūnos. O geopolitiniai iššūkiai, iškilę šiemet, verčia vėl permąstyti mūsų (ne)priklausomybės „fizines“ dimensijas. Pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės iššūkiai, apie tai kalbama ir rašoma yra daug, bet yra dar viena svarbi sistema, iš kurios nuo sovietmečio niekaip negalime pilnai ištrūkti: tai – geležinkeliai. Rusijai vykdant brutalų karą Ukrainoje, tarsi „praregime“ – esame kritinio apsisprendimo taške, o pokyčiai akivaizdūs jau dabar. Geležinkeliai, kurie dar neseniai vertinti labiau kaip neatsiejamas „žaliosios pertvarkos“ atributas, ima vaidinti dar ir papildomą – karinės reikšmės funkciją. Tas pats suvokimo pasikeitimas neišvengiamai galioja visam „Rail Baltica“ projektui. Klausimą, „Ar projektas ekonomiškai tvarus?“ keičia kiti klausimai… Deja, žiauraus karo, grįžusio į Europos žemyną, realybė verčia vėl skubiai pergalvoti, kur esame atsiradę. O kol Rusija savo nežmonišku elgesiu griauna kritinę Ukrainos infrastruktūrą, Europa tiesiogine to žodžio prasme turi tiesti savitarpio pagalbos kelius. Pagal Europos Komisijos pakeistą pasiūlymą dėl transeuropinio transporto tinklo plėtros gairių, numatyta siūlyti išplėsti keturis Europos transporto koridorius į Ukrainą bei Moldovą. Į pasiūlymą patenka ir Šiaurės jūros – Baltijos jūros koridorius, kuriam priklauso „Rail Baltica“ projektas. Toks planas nuteikia optimistiškai.

Dar pozityviau nuteiktų pasiūlymas dėl patogių jungčių, per kurias būtų atveriamas kelias tarp Vilniaus ir Kijevo. Tačiau COVID-19 pandemija, Rusijos vykdomas karas Ukrainoje, energetikos krizė Europoje, žaliavų trūkumas ir kiti veiksniai nulėmė, kad šiuo metu Europoje susiduriame su nemažo masto infliacija, kuri grasina sėkmingai „Rail Baltica“ plėtrai ir yra reikalingas stabilaus finansavimo užtikrinimas. Todėl džiugina gruodžio pabaigoje paskelbtas pranešimas, kad Europos Komisija nusprendė finansuoti iki 85 proc. pabrangusio „Rail Baltica“ projekto kaštų. Taigi, pozityvių žinių tikrai esama. Jau dabar pasigirsta naujienos, kokias naujas rinkas gali atverti „Rail Baltica“ projektas.

Šiandien balsavome dėl itin svarbios rezoliucijos – Europos Parlamente pripažinome Holodomorą genocidu. Pagaliau daug kam atsiveria akys dėl niekšybių, kurias sovietinis režimas yra įvykdęs. Geriau vėliau, negu niekad.

O aš, kad ir kaip apmaudu, šiandien į Lietuvą taip ir neišskridau. Nakvojau viešbutyje Frankfurte. O rytoj mano dukra ginsis politikos mokslų daktaro disertaciją. Apie istorinę atmintį, beje. Panašu, man nedalyvaujant…

Gruodžio 16 diena, penktadienis. Lietuvos jūrų muziejus nuo šiandien eksponuoja mano kalėdinių atvirukų kolekciją (aš pats tai vis dar ne Lietuvoje, kol kas tik atvirukai…) Parodoje žiūrovai galės pamatyti, kaip sveikindavome vieni kitus įvairiose epochose. Dominuoja seni – nuo 20 amžiaus pradžios iki pabaigos išleisti įvairūs kalėdinės tematikos atvirukai. Seniausias lietuviškas atvirukas „patriotinis“, su LDK kunigaikščių atvaizdais. Nors išleidimo metai žymiai skiriasi, tačiau yra visus atvirukus vienijantys su Kalėdomis siejami simboliai – eglutė, sniegas, kalėdiniai papuošimai, angeliukai, vaizduojami visais laikotarpiais. Dauguma atvirukų adresuoti mano šeimos nariams: tetai, mamai, seneliams, o ir pačiam Liudui Mažyliui! Sustačius visus mano turimus kalėdinius bei naujametinius atvirukus į vieną lentyną, užimtų apie 1,5 metro ilgio, o parodoje pristatomi tik 64 atvirukai, o tai yra tik nedidelė kalėdinių atvirukų kolekcijos dalis. Tačiau kiekvienas atvirukas ar pašto ženklas yra ypatingas ir pasakoja skirtingą istoriją.

Frankfurto oro uoste visiška sumaištis. Mane žada skraidinti pirmiausiai per Taliną, paskui per Ženevą ir Ciūrichą (žaviomis Alpių paežerėmis). Įsuka mane galutinai į prieškalėdinį oro uostų chaosą. Vis žada ir žada pagaliau mane parvežti į Lietuvą, į namus, o tenuveža vėl tik iki viešbučio Frankfurte.  Bet svarbiausia – Liucija sėkmingai apsigynė! Turime dar vieną daktarą Mažylių dinastijoje.

Gruodžio 17 diena, šeštadienis. Jau buvau planuojąs parvykti traukiniais (iš Frankfurto į Berlyną, iš Berlyno į Varšuvą) bei autobusu (iš Varšuvos į Kauną). Spjaučiau į tuos žadamus ir niekaip neįgyvendinamus skrydžius (o gal tai pasąmoningas noras vėl atsirasti Berlyne – juk ten mūsų valstybės svarbiausiasis Dokumentas po penkerių metų klajonių ne taip seniai parkeliavęs…), bet vis dėlto jie (t. y. „Lufthansa“) parskraidina mane tiesiai Vilniun, po daugiau negu pusantros paros skrydžių atidėliojimų. Na, iš Vilniaus parsirasti į Kauną man vienas juokas. Dar spėju ir futbolo pabaigėlę pamatyti: Kroatija – Marokas 2:1. Kroatija trečiame čempionate paeiliui pelno medalius.

Gruodžio 18 diena, sekmadienis. Karo akivaizdoje Lietuvos santykiai su Kinija pasiliko kažkur antrame plane. Kerštingas Kinijos valdžios elgesys prieš Lietuvą prasidėjo net ne dėl Taivano ar Taivaniečių atstovybės pavadinimo, o todėl, kad Lietuva ryžtingai pareiškė, jog nenori dalyvauti santykių su Kinija formate 17+1. Tada Kinija iš 27 ES valstybių išskyrė Vidurio ir Rytų Europos valstybes ir bandė su jomis konstruoti santykius ne per ES kaip vientisą darinį, – Lietuvai tai netiko. Kaip tik dėl to mūsų šalis sulaukė tokių kerštingų veiksmų. Dėl netinkamo (Kinijos požiūriu) Taivano atstovybės įvardijimo, kuris (Kinijos teigimu) pažeidžia „vienos Kinijos“ politiką, mums buvo pritaikytos represinės prekybos schemos. Tuo metu, kol ES galvojo apie trečiųjų šalių ekonominę prievartą ir svarstė, kaip tokias situacijas spręsti teisiškai, tol Kinijos pastangos pakenkti Lietuvos eksportui į Kiniją jau vyko. Konkretus reglamentas dėl kovos su ekonomine prievarta jau buvo ruošiamas.

Reglamentas jau apsvarstytas EP institucijose ir gruodžio pabaigoje turėtų būti galutinai priimtas. Tik tenka abejoti, ar dėl tokio dokumento priėmimo išsispręs visos teisinės problemos? Prievartos vykdytoja turėtų pripažinti, kad paisys arbitražinių veiksmų tokio ginčo atveju… Kalbant apie Kinijos ir Lietuvos situaciją, tikėtis, kad Kinija paklustų kažkokiems sprendimams, išties sunku. Nepaisant to, saugumo garantijos yra kuriamos, ir Lietuva iš to taip pat turėtų pajusti naudos šio ar kokio panašaus konflikto atvejais. Toks dokumentas nėra teorija, tai labiau biurokratija gerąja šio žodžio prasme. Nuo šiol bus aiškiau, kaip privalu elgtis ES ribose, tikėtina, kad tai ir gelbės panašiose situacijose.

O pasaulio dėmesį prikausto pasaulio futbolo čempionato finalas. Juos seku nuo 1966-ųjų, kiekvienas jų – išskirtinis. Šitas tai išskirtinis iš išskirtinių (ar man taip tik į senatvę gal rodosi?) Prancūzija – Argentina 3:3.  Vienuolikos metrų baudiniai tai jau bene visai kita sporto šaka. Kaip baigėsi, taip ir baigėsi (žr. pasaulio čempionatų statistiką). Turime pasaulio čempionus!