loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Liudas Mažylis. Seni atvirukai primena Kalėdinių sveikinimų tradiciją

Žygimanto Gedvilos nuotr.

Žygimanto Gedvilos nuotr.

Visais laikais šv. Kalėdos mums nešdavo tikėjimą bei viltį. Ir net baisiausių karų metu žmonės laukdavo gražiausių metų švenčių, linkėdavo vieni kitiems taikos ir ramybės… Visais laikais šiuo ypatingu metu žmonės norėdavo vieni kitus sveikinti asmeniškai: egzistuoja ilgametės sveikinimų tradicijos.

Štai ir mano asmeninėje kolekcijoje sukaupti įvairių laikų kalėdinės bei naujametinės tematikos pašto ženklai ir atvirukai liudija tai. Plėtojantis pašto paslaugoms, jau 19 a. pabaigoje ėmė  įsitvirtinti tradicija sveikinti vieniems kitus ne tik asmeniškai, dovanomis, bet ir paštu siuntinėjant atvirukus, laiškus. O per tuos kolekcijoje susikaupusius šventinius atvirukus, pašto ženklus atsispindi ir pačios Lietuvos istorijos vyksmas iki pat mūsų dienų. Ji aprėpia 20 a. Lietuvoje (ir ne tik joje) išleistus, mūsų šalyje ir į ją siųstus atvirukus, skirtus sveikinti su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais. Štai, pavyzdžiui, dar 20 a. pradžios atvirukai liudija apie Lietuvą carinės Rusijos okupacijos metu. O seniausias mano kolekcijoje lietuviškas atvirukas – „patriotinis“, su LDK kunigaikščių atvaizdais. Tai rodo, kad net ir rusų carų valdoma Lietuva bandė priminti savo istorines šaknis.

Asmeniniai sveikinimai paštu tęsėsi ir Pirmojo pasaulinio karo metais, kai dar tik kūrėsi Vasario 16-osios Lietuva. Galiausiai ši tradicija daugelyje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, visai įsitvirtino tarpukariu. Tai vyko sulig pašto plėtra, o kalėdinės tematikos atvirukams paklausa ėmė dar labiau didėti. Tarpukario Lietuvai ir mano asmeninėje filatelinėje kolekcijoje skirtas didžiausias dėmesys. Įdomus faktas, kad nors užrašai ant atvirukų lietuviški, tačiau, pasirodo, tik nedaugelis jų buvo spausdinami Lietuvoje, o daugiausiai – Vokietijoje bei Prancūzijoje. Tad kalėdinės spalvos bei siužetai įvairiose Europos valstybėse tarpukariu ne kažin kuo skyrėsi. Galima pastebėti, kad senesniuose tarpukario pradžios atvirukuose dominuoja religinis turinys, o vėlesnio leidimo atvirukai jau pasižymi vaizdų įvairove. Ėmė nusistovėti tam tikra įvairius atvirukus vienijanti simbolika: eglutė, sniegas, kalėdiniai papuošimai, vaizduojami kiti „tradiciniai naujametiniai“ augalai, gyvūnija, šventinis stalas, angeliukai.

Antrojo pasaulinio karo metai nebuvo palankus laikas tokiems sveikinimams, o sovietmečiu Kalėdų šventimas apskritai nebuvo toleruojamas. Tiesa, vėliau, septintąjį dešimtmetį, suklestėjo sveikinimai su Naujaisiais metais. Būta ir įdomaus dizaino siužetų, pavyzdžiui, kur virš Vilniaus Gedimino bokšto vaizduojama sovietinės Lietuvos vėliava. Mūsų tautiečiai išeivijoje tuo laiku pasirūpindavo kalėdinių atvirukų su lietuviškais užrašais leidyba, ir mus, giminaičius, lepindavo jų atsiųsdami. O ir mano ši šventinė kolekcija prasidėjo nuo laiškų, atvirukų adresuotų mano šeimos nariams – tetai, mamai, seneliams bei pačiam man.

Vis dėlto Antrojo pasaulinio karo metu ir sovietmečiu mano šeimą pasiekdavo ne tik gražiausi šventiniai sveikinimai, bet ir laiškai iš tremties, siųsti į Kauną, adresuoti mano močiutei Antaninai Mažylienei. Vieną jų – gautą iš tremty išgyvenusio mano dėdės Juozo Siručio –  čia pacituosiu. Laiškas rašytas iš Sosvos – lagerio rytinėse Uralo pašlaitėse – 1947 m. gruodžio 26 d.: „Sveikinu su Kalėdomis. Mes dirbome per visas šias dienas. Dėl to ir šios dienos man daug sunkesnės, negu visada. Per Kūčias susirinkome visi žemiečiai, laužėme plotkelę, už kurią visi dėkojame Tetai Emilijai, išsivirėme kompoto ir liūdnai prisiminėme, kaip kas seniai seniai šventė Kūčias, Kalėdas… Dirbti tomis dienomis buvo itin sunku, bet nieko nepadarysi… Teliko tik keletas dienų iki Naujųjų Metų… Dirbant dienos greit bėga, tik metai lėtai slenka. O vis tik jau šeši su puse suėjo, kai aš čia – Urale. Kai pagalvoju, kad čia praeina patys mano geriausieji metai, kai svajoju, ką būčiau pasiekęs normaliose sąlygose – oi kaip sunku, sunku tampa širdyje… Ir dar ne vienus metus teks čia būti. O kas tada? Kam aš dar būsiu tinkamas, kam reikalingas? Dėl savo praeities, su savo „dėme“ vargu, ar galėsiu dirbti savo tėvynėje pagal specialybę. Tokios mintys vis dažniau ir dažniau mane kankina… Bet gi nieko nepadarysi, tenka laukti, kas bus ateityje. Ilgai dar lieka laukti… Parašykite, kaip mano Tėvas? Sesuo Leo rašė, kad jis labai serga.  Dėl Jo labai neramu … Viso gero. Juozas.“ Laiškas neilgas, o kiek daug jame išsakyta…

Kalėdiniai atvirukai, jų kolekcija nuteikia šventiškai, o laiškai iš tremties – suteikia rimties bei vilties. Visa tai tuo pačiu primena, kas kinta, o kas išlieka amžina. Šiandieninėse asmeninių sveikinimo tradicijose mes turime visišką laisvę: egzistuoja pačių įvairiausių žanrų sveikinimai bei atvirukų ir pašto ženklų dizainai. Tik šiemet mes šį ypatingą ir stebuklingą laiką pasitinkame ne taip, kaip buvome įpratę… Tai, ko linkėti žmonėms, šiuo metu patiriantiems karo siaubus? Kad gerai degtų dujinė, kad veiktų elektros generatorius, kad pavyktų sušilti, kad būtų iš kur parsinešti vandens? Kad radę progą įsikrauti telefoną galėtų bent trumpam susisiekti su artimaisiais?

Istoriniai išgyvenimai, užfiksuoti popieriuje ir mūsų atmintyje, gali mus sutvirtinti. Būkime tas šviesos žiburys vienas kitam. O kartu toliau puoselėkime tauriausias šventines tradicijas, saugokime jas. Sunkiausių karų ar priespaudos laikais visada išlaikėme tikėjimą, kad galiausiai šviesa nugalės tamsą.