Dienoraštis
Gruodžio 19–25, 2022 metų 51 savaitė
Nuotrauka iš naujienų portalo Grid News
Gruodžio 19 diena, pirmadienis. Klaipėdoje dalyvavau Trečiojo amžiaus universiteto narių 2022 metų baigiamajame renginyje. Įdomių žmonių sutikau! Ir studentiją (mokomės visą gyvenimą), Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių, Klaipėdos universiteto rektorių prof. dr. Artūrą Razbadauską, Seimo narį Audrių Petrošių (kuris turėjo „teisintis“ prieš susirinkusius, kad, žinote, rinkimai į Klaipėdos mero postą tai vis tik artėja) ir, žinoma, buvau aš. Pristačiau paskaitą gana nelengva tema – apie tremtis, apie karus ir, kaip kad dera šiomis dienomis, apie ramybės ir taikos viltį. Viešojoje erdvėje nurodau: jeigu tai politinė reklama, tai ji teikiama neatlygintinai.
Gruodžio 20 diena, antradienis. Politinis sezonas artėja į pabaigą, tad šiandien buvo proga susitikti su savo neprilygstama komanda (deja, trūko Gintarės) ir šnektelėti apie kupinus iššūkių metus bei palinkėti ramesnių (tikimės) artėjančių metų.
Liudas Mažylis ir komanda. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Gruodžio 21 diena, trečiadienis. Šiandien bene paskutinioji mano prieššventinių prisistatymų diena. Vilniaus Šv. Juozapo mokykloje šįryt pristačiau savo parodą apie tremtį mokyklos Jeruzalės skyriaus bendruomenei ir gimnazistams. Geležinkelio stotyje (visai neplanuotai, ir šiukštu, tai ne politinė reklama) teikiau interviu apie Lietuvos geležinkelius. O vakare Kaune įsivėliau į dar vieną renginį: „Pokalbiai apie Kauno Mitinio Žvėries buveines su… Liudu Mažyliu“. Buvo proga paprovokuoti atmintį – ką atsimenu iš mano Dieduko Prano Mažylio statytos ligoninės rūsių. Tame pastate gyvenau pirmuosius dešimt savo gyvenimo metų. O dabar tos ligoninės rūsiai eksponuojami (kartu su dar kai kurių Kauno pastatų rūsiais) Vienybės aikštėje, fotografijų parodoje. Išėjo visai sklandus pokalbis apie modernaus Kauno stiebimąsi aukštyn, pradedant nuo rūsių. Apie tai, kad rūsyje galima paslėpti persekiojamą žmogų, o kiek jų galima paslėpti, kai blogio suma pasidaro per didelė? „Išgelbėjęs vieną žmogų, išgelbėji pasaulį“.
Gruodžio 22 diena, ketvirtadienis. Belaukiant švenčių, mintys toliau sutelktos į aktualijas. Briuselyje dar neseniai vyko politinės diskusijos dėl aktualiausių bendrijos klausimų. Per pastarąsias kelias savaites įvyko keli esminiai proveržiai: gruodžio 15 d. Europos Vadovų Taryboje sėkmingai susitarta dėl 18 mlrd. eurų vertės finansinės pagalbos Ukrainai paketo atblokavimo kitiems metams. Kiekvieną mėnesį Ukraina gaus vidutiniškai po 1,5 milijardo (neminint humanitarinės ir panašios paramos).
Taip pat ES vadovai patvirtino ir devintąjį sankcijų paketą skirtą Rusijai. Svarbu prabrėžti ir dar vieną ilgai lauktą sprendimą – ES energetikos ministrams pavyko susitarti dėl energijos rinkos korekcijos mechanizmo dujų kainoms riboti, kurio buvo laukta nuo rudens pradžios. Dujų kainos palaipsniui nusmuko, tačiau, jas lyginant su ankstesniais metais, kainos vis tiek išliko rekordinės. Toks kainų šuolis padarė spartų neigiamą poveikį ekonomikai ES bei namų ūkiams. Mechanizmas bus pradėtas taikyti nuo 2023 m. vasario 15 d., atlikus vertinimus dėl tiekimo saugumo ir dujų paklausos augimo. Pavasarį vėl prasidės požeminių gamtinių dujų talpyklų pildymas ir pasiruošimas naujai 2023– 2024 metų žiemai, todėl tikėtina, kad naująjį mechanizmą gali tekti panaudoti. O kalbant apie EP poziciją, rezoliucijoje dėl ES atsako į energijos kainų padidėjimą Europoje gamtinių dujų kainų „lubų“ numatytas tikslas – siekti, jog ES įgautų didesnį vaidmenį reguliuojant energetikos rinką, kad ateityje galėtume laiku reaguoti į kainų šoką. Manau, esminis visos ES uždavinys, kuris iškeltas ir šioje rezoliucijoje, yra – užtikrinti ES narių visišką energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro iki 2027 m. Nors tikiu, kad ES tai galėtų pasiekti dar anksčiau.
Zelenskis JAV Kongrese rėžė kalbą, prilygstančią nebent istorinei Čerčilio kalbai (kažkada sakytai). Ir dar: Čerčilis kažkada juk yra gavęs Nobelio premiją. Literatūros srityje. Ne už parašytus tekstus (nors ir jų buvo daug prirašęs), o už kalbas.
O aš šiandien dar spėjau duoti interviu „Kauno dienai“ savo biure ir vėliau sudalyvauti tradiciniame jaukiame šventiniame VDU bendruomenės kalėdiniame vakare!
Gruodžio 23 diena, penktadienis. Serhijus vis dar kovoja ligoninėje. Slaugos įstaigoje jis perkeltas į „perspektyviųjų“ palatą. Vėl vaikšto pats savo dviem kojomis, be jokios vaikštynės. Štai kaip reikia už save kovoti! Išpuikau, įtikėjęs, kad tai aš jį ant kojų pastačiau, kaip gebėdamas globojau. Tik vaidmenys netrukus pasikeitė. Dabar jau jis yra mano „treneris“. Yra tokia sąvoka – mimezė, kai žmogus įsižiūri į kitus savo aplinkoje ir mėgdžioja juos. Vaikystėje taip būdavo. Arba ir vėliau gyvenime. Dabar Serhijus treniruoja mane, pratindamas prie situacijų, kai reikia kapstytis iš neįmanomų būsenų, daryti tai bet kokia kaina. Stebiu, žaviuosi ir mokausi. Ir dalyvauju kažkiek. O šįkart Panemunės šile nebegirdėjau ūbaujančių pelėdų. Naktys tuoj pradės trumpėti. Dabar jos ilgiausios ir juodžiausios, bet taip bus nebeilgai.
Gruodžio 24 diena, šeštadienis. Šiemet mes šį ypatingą ir stebuklingą laiką pasitinkame ne taip, kaip pastaraisiais metais… Europos viduryje vyksta karas prieš nepriklausomą valstybę. Tad prie jaukaus šventų Kūčių stalo maldoje pasijuntame kartu su visai šalia mūsų už savo laisvę kovojančia tauta. O apgaubti artimųjų, savų namų šilumos ir šventinių šviesų negalime leisti sau pamiršti, kad šiuo metu milijonai žmonių yra priversti kentėti vienatvėje, tamsoje ir šaltyje. Bet vis dėlto gražiausios metų šventės neša tikėjimą ir viltį.
Artėjant Kalėdoms, žinoma, suskubome ieškoti dovanų, o pagal tradiciją (nykstančią) ir atvirukų sveikinimui įrašyti. Su kalėdinių atvirukų įvairove galima susipažinti ir mano parodoje. Ji dabar eksponuojama Jūrų muziejuje Klaipėdoje, o kita dalis – Kazlų Rūdoje. Užrašai ant tarpukario atvirukų lietuviški, bet, kaip žinome, tik nedaugelis iš jų buvo spausdinti Lietuvoje – daugiausiai Vokietijoje bei Prancūzijoje. Tad kalėdinės spalvos bei siužetai įvairiose Europos valstybėse tarpukariu ne kažin kuo skyrėsi… Antrojo pasaulinio karo metai nebuvo palankūs tokiems sveikinimams, o sovietmečiu Kalėdų šventimas apskritai nebuvo toleruojamas. Tiesa, vėliau, septintąjį dešimtmetį, suklestėjo sveikinimai su Naujaisiais metais, ir įsižiūrėjus į atvirukus galima pastebėti įdomaus dizaino siužetus, kur virš Vilniaus Gedimino bokšto vaizduojama sovietinės Lietuvos vėliava. Mūsų tautiečiai išeivijoje tuo laiku pasirūpindavo kalėdinių atvirukų su lietuviškais užrašais leidyba, ir mums, giminaičiams, jų atsiųsdavo. Parodoje eksponatai leidžia pasimėgauti įvairių laikotarpių atvirukų spalvomis ir siužetais bei savotiškai liudija ir apie istorinę Lietuvos lemtį. Visais, net sunkiausių karų ar priespaudos laikais, išlaikome tikėjimą, kad galiausiai karai baigsis ir būsime laisvi…
Pagaliau aplankiau ir Kauno miesto kalėdinę eglutę, – gyvai: „Tyli, naktis, šventa naktis“.
Gruodžio 25 diena, sekmadienis. Visais laikais, net ir pačių baisiausių karų metu, žmonės per šventas Kalėdas nusiteikdavo šventiškai, linkėdavo vieni kitiems ramybės. Sunkiausiomis aplinkybėmis, jie vis vien puoselėdavo tauriausias šventines tradicijas. Taip buvo ir Pirmojo Pasaulinio karo metais, kai dar tik kūrėsi Vasario 16-osios Lietuva. Taip yra ir mūsų dienomis, kai vėl galime nevaržomi puoselėti gražiausius šventinius papročius. Dar kartą visi įsitikinome, kad sunkumams nugalėti – vienybė yra būtina. Tikime, kad galiausiai šviesa nugalės tamsą.