Dienoraštis

Gruodžio 26 – sausio 1, 2022 (2023) metų 52 savaitė

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Gruodžio 26 diena, pirmadienis Antroji Kalėdų diena – vienintelė, kurią kalendorius šiemet „prideda“ prie savaitgalinių išeiginių. Ir Kūčios, ir Kalėdos, ir paskutinioji metų diena, ir pirmoji Naujųjų diena išpuola – šeštadieniai beigi sekmadieniai.

Gruodžio 27 diena, antradienis. Vėl oficialiai, o ir realiai – prasidėjo darbo savaitė, darbais iš biuro Kaune. Nuotoliu teikiau kelis interviu. Vienas – „Lietuvos ryto televizijos“ laidai „Lietuva tiesiogiai“. Temos, žinoma, apie svarbiausias aktualijas: Rusijos karą prieš Ukrainą, mūsų regiono saugumą, Rusijos propagandą ir ES atsaką. „Rusai vis iš arčiau jaučia savo pradėtą karą Ukrainoje“, – Ukrainos kariuomenės atsargos pulkininkas Serhijus Grabskis pranešė, kad Ukrainos kariuomenė jau nedvejodama smogia aerodromams, degalų rezervuarams ir amunicijos sandėliams. Jie yra teisėti kariniai taikiniai. O Kryme toks esančių objektų apšaudymas tapo kone kasdienybe: „Nėra jokios reakcijos. Kodėl? Todėl, kad rusai paprasčiausiai neturi tam pajėgumų“.

Mes nuo pirmos karo dienos kartojame tą patį – kad ir kaip sudėtingai tai atrodo, bet Ukraina šį karą privalo laimėti. Blogiausias variantas – jei dabar Rusija atsiųstų žinią, kad nori nutraukti karinius veiksmus, o vakariečiai su džiaugsmu ją priimtų. Tikėtina, kad būtų svarstoma kažkokia preliminari sutartis, o juk jos Rusija tikrai nesilaikytų, taip buvo jau ne kartą. Tai taptų dideliu iššūkiu Vakarų šalims, nes juk niekas nenori, kad lietųsi kraujas ir žūtų žmonės. Tačiau tokia fiktyvi taikdariška iniciatyva tikrai sukeltų rimtų problemų vakariečiams, nes reikėtų paaiškinti žmonėms, kodėl nenorima priimti Rusijos taikos pasiūlymo. Bet, akivaizdu, kad dabartinėmis sąlygomis jokio susitarimo dėl karinių veiksmų nutraukimo negali būti. O kol Rusija yra užgrobusi Ukrainos teritorijas, bet koks susitarimas yra bereikšmis. Jis tik suteiktų rusams galimybę sutelkti jėgas, rimčiau pasiruošti – ir sulaukus tinkamos progos vėl pulti Ukrainą.

„Rusija niekada per artimiausius dešimtmečius nebeturės tokio vaidmens pasaulyje, kokį turėjo, yra visiškai aišku. Anksčiau tai buvo pasaulio degalinė su branduolinių ginklų arsenalu, dabar jos laukia žvyro karjero likimas.“ (Andrius Užkalnis)

Gruodžio 28 diena, trečiadienis. Metams baigiantis, vis atsiduriu įvairiuose vaidmenyse, – šiandien Kazlų Rūdoje net dviejuose vienu metu: ir pagrojau pianinu, ir dalį savo Kalėdinių atvirukų kolekcijos pristačiau. O klausytojų tarpe buvo vieno įžymaus Lietuvos istoriko proanūkis. Kažkas gi turės perimti svarbiųjų istorinių dokumentų paieškas!

Gruodžio 29 diena, ketvirtadienis. Mažylių šeimai (o ir šiaip jau mažyliams, tik jie to dar nežino dėl savo mažumo…) svarbi proga: šiandien minimas akušerijos ir ginekologijos mokslo Lietuvoje šimtmetis (tuo pačiu ir artėjantys 2023-ieji). Mano Dieduko Prano Mažylio įdirbis šioje srityje – kuo didžiausias. Mielai priimu teisę tuo didžiuotis! Juk tai Jis 1922-aisiais, paršauktas iš Panevėžio į Kauną, steigė akušerių kursus, vadovavo universiteto katedrai, o ilgainiui tapo visų būsimų Lietuvos akušerių ir ginekologų mokytoju bei jų mokytojų mokytoju. Per tą laiką pasikeitė bent 4 kartos, į pasaulį atėjo nauji žmonės, o žmogaus atėjimas į šį pasaulį – amžinai toks pats, kaip ir pats pasaulis. 100 metų suteikia gerą progą persvarstyti, kas pastovu, kas kinta, kas trukdo, o kas progresuoja. Visuomenės lūkesčiai didėja, dėka greitesnės informacijos žmonės regi geriausius pasaulinius pavyzdžius ir kelia pagrįstus reikalavimus. Etinis šios profesijos maksimalizmas susiformavo seniai ir nekinta, o man visada didelė garbė vėl išgirsti pačius geriausius žodžius apie savo Dieduką Praną. „Valetudo mulierum et neonatorum – lex suprema“, – šią frazę ne kartą išgirdome šiandien vykusio renginio metu (liet. Moters ir kūdikio sveikata – aukščiausias įstatymas). Ano meto gydytojai, to maksimalistinio rezultato pasiekdavo investuodami viską, kas pasaulyje pažangiausia, veikdavo negailėdami nei savęs, nei resursų. Tad tąja virsmo į Naujuosius metus ir į naują šimtmetį proga ir pasiūliau palinkėti sau bei kitiems nesavanaudiškumo ir kūrybiškumo.

Gruodžio 30 diena, penktadienis. Išeina iš spaudos „finaliniai“ mano šių metų straipsniai. Juose – bandymai šį ar aną reziumuoti apie besibaigiančius 2022-uosius. Žinoma, pagrindinė tema – Ukraina. O karo kasdienybė tęsiasi. Vakar rusai ciniškai pareiškė, kad esą sparnuotosios „Kalibr“, kuriomis tebedaužo taikią Ukrainos infrastruktūrą, „niekada nesibaigs“. Mes galvojame kitaip: kaip sugriežtinti sankcijų kontrolę, kad jie nebegalėtų tų raketų iš naujo prisigaminti. O JAV Karo studijų instituto analitikai pranešė, kad Rusija susiduria su dideliais sunkumais, pasiekė ribą, kuomet apginti savo teritorijas nuo Ukrainos smūgių jau nebeišgalės.

Gruodžio 31 diena, šeštadienis. Metų pabaigoje mane pakalbino žurnalas „A-ZET“. O tai – žurnalas vyrams. Tad ir interviu išėjo kažkoks „vyriškas“. Mažiau mistikos apie tai, kaip Vasario 16-osios Aktas „ėmė ir atsirado“, o kokius konkrečius žingsnius teko žengti, kokias kliūtis įveikti, kad man tai pavyktų. Apie pasikeitimus gyvenime, – konkrečiai, kiekybiškai: jei prieš 5 metus skaitydavau kelias paskaitas per savaitę, o šeštadieniais rašydavau mokslinius straipsnius, tai per paskutinius penkerius metus kvietimų susitikti su žmonėmis labai smarkiai padaugėjo. O tapus europarlamentaru to intensyvumo dar prisidėjo.   „Ar nepavargote nuo dėmesio?“ – Ne. Tai tikrai yra patys turiningiausi mano gyvenimo metai. O dar ir patys jaunatviškiausi. Atrodžiau sau beviltiškai susenęs, o dabar yra visai kitaip. Va, tegu apie tai sužino ir kiti vyrai. Su artėjančiais!

Sausio 1 diena, sekmadienis, 312-oji karo diena. Tikimės ir linkime Naujųjų geresnių!