Dienoraštis
Vasario 6–12, 2023 metų 6 savaitė
Europos Parlamento nuotrauka.
Vasario 6 diena, pirmadienis. Savaitė prasidėjo įprastai, tačiau darbotvarkėje numatyti ne visai įprasti vojažai: turėsiu pasiekti Paryžių. Per savaitę bent keturias Europos sostines aplankysiu! O šiandien vyksiu į Vilnių, įrašinėti laidą, tada skrisiu į Briuselį. Šį kartą per Rygą. Lėktuve pažįstami veidai, skrenda europarlamentarai ne tik iš Lietuvos ir Latvijos, bet ir iš Estijos. Briuselyje šią savaitę lankysis Zelenskis, su juo susitiksiu „gyvai“, o dar turėsiu net tris nuotolinius susitikimus su įvairiomis bendruomenėmis.
Vasario 7 diena, antradienis. Šiandien „nuotoliu“ išklausėme Vladimiro Klyčko renginyje „Rusijos karas Ukrainoje – ideologijų ir kultūrų karas“. Ir iš tiesų: tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra Rusijos bandymas ištrinti iš pasaulio žemėlapio valstybę, bet ir tautą, kalbą, istoriją, kultūrą. Nusikalstamas režimas (Kremliaus) kovoja prieš tautą (ukrainiečius), siekdamas, kad jos tiesiog neliktų. Žinoma, Europos Parlamentas nesirengia likti abejingas ir darys visus įmanomus veiksmus, kad karo iniciatoriai ir vykdytojai būtų nubausti, ir neatidėliojant.
Vasario 8 diena, trečiadienis. Europos liaudies partijos frakcijos posėdyje lankėsi Europos regionų komiteto nariai. Ir Lietuvoje, ir kitur gerai suprantame, koks svarbus yra europinis finansavimas regionams, savivaldybėms. Tam, kad būtų efektyviai panaudoti įvairūs fondai ir kad tikslingai valstybėse narėse būtų įgyvendinami įvairiausi projektai – būtinas ryšys tarp įvairių lygmenų institucijų. Keliaujant po Lietuvą bei bendraujant su žmonėmis, stebiu realią paramos naudą, kartu galima suprasti ir esminius skirtingų savivaldybių poreikius. Stengsiuosi nepavargti važinėti ir toliau susitikti su žmonėmis. Tik ir virtualių susitikimų mano darbotvarkėje netrūksta – šiandien dar nuotoliniu būdu pabendravau su Lietuvos pasieniečiais (jie jungėsi iš įvairiausių savo tarnybos vietų): diskutavome apie dabartines aktualijas pasaulyje ir Lietuvoje, žinoma, ir apie artėjančias mūsų valstybės 105-ąsias metines.
Vasario 9 diena, ketvirtadienis. Istorinė diena visiems Europos Parlamento nariams: didžiulė garbė šiandien buvo gyvai išvysti Prezidentą Volodymyrą Zelenskį – tikrąjį mūsų laikų lyderį. Mačiau jį iš visai arti! Nesijaudinti buvo neįmanoma. Prezidento kalba stipri – to buvo galima tikėtis (nebuvau tikras, ar suprasiu ukrainietiškai, bet supratau, ausinių neprireikė). Prezidentas įvardijo, kad „Ukraina, ir visi mes kartu, privalome apsiginti nuo antieuropietiškos jėgos, nors ginamės, bet privalome ir toliau tai daryti kartu”. Savo kalboje pabrėžė, kad mūsų ateitis yra neįsivaizduojama be ramybės ir saugumo, o tam būtina Ukrainos ir visų europietiškų vertybių pergalė prieš Rusiją: „Kiekvienas mūsų esame svarbūs šioje istorinėje kovoje, kiekvieno sprendimai ir valia yra svarbūs. Iššūkiai realūs, besiginanti Ukraina kartu turi spręsti ir ginkluotės modernizavimo klausimus. ES ateitis be Ukrainos neįsivaizduojama”. Savo kalboje Prezidentas daugybę kartų paminėjo frazę „Europinis gyvenimo būdas“. Štai dėl ko kariaujama: už teisę pasirinkti, kaip gyventi, pasirinkti laisvę ir klestėjimą vietoje totalitarinio brutalumo. Laimėjusi Ukraina bus ES dalis, o tai bus ir ES pergalė. Tik dabar mūsų pačių atsakomybė tęsti savo įsipareigojimus Ukrainai ir tiekti ginkluotę. Labiausiai mane sujaudino, kai Prezidentas už paramą Ukrainai jos istorinėje kovoje ėmė dėkoti visiems iš eilės: europarlamentarams, jų padėjėjams, kitų europinių institucijų pareigūnams, žurnalistams, policininkams, gaisrininkams, profesoriams ir dar daugybei žmonių kategorijų. Nors Prezidentas to tiesiogiai neprašė, pamaniau, kad tą jo padėką turiu teisę (o gal net ir pareigą) perduoti ir kitiems. Tą jau ir darau. Apie susitikimą su Zelenskiu papasakojau virtualios paskaitos metu: šįkart prisistačiau Senjorų pasaulio organizacijos nariams. Žinoma, pagrindinė tema buvo istorinė atmintis, Vasario 16-oji, dingęs ir atsiradęs pagrindinis mūsų valstybės dokumentas.
Europos Parlamento nuotrauka.
Vasario 10 diena, penktadienis. Netiesiogiai (per spaudą) įsijungiu į diskusijas dėl ES sankcijų Rusijai efektyvumo. ES iki vasario 24 d. ketina susitarti jau net ir dėl 10-ojo sankcijų paketo. ES pagrindinis sankcijų taikinys aiškus – energetika. Europos Sąjunga susitarė nustatyti Rusijos rafinuotų naftos produktų kainų viršutines ribas. Tačiau nupirktiems ir pakrautiems Rusijos naftos produktams, gabenamiems jūra, bus taikomas 55 dienų pereinamasis laikotarpis. Panašios išimtys egzistavo ir ankstesniuose sankcijų paketuose. Tad ar iš tiesų ES sankcijų potencialas yra pilnai išnaudojamas, Rusijai toliau tęsiant karą Ukrainoje? Prognozuota, kad Rusija bus greitai ir negailestingai parklupdyta, o jos ekonomiką ims byrėti, BVP trauksis. Dabar prognozės dėl to BVP keičiasi – iš minuso virsta į pliusą, ir, panašu, kad pagal šį rodiklį Rusijos ekonomika atsilaiko prieš sankcijų spaudimą. Taip atrodo šiuo metu, o apskritai ekonominių sankcijų poveikio visai „nurašyti“ nereikėtų skubėti.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – dalyvavau dar viename nuotoliniame susitikime. Šiandien pabendravau su Vilniaus Salininkų gimnazijos moksleiviais, jiems ir Vasario 16-osios atmintis, ir šiandieniniai geopolitiniai iššūkiai rūpėjo, ir apie Akto atsiradimo Berlyne aplinkybes prašė vėl iš naujo papasakoti. Tai aš tą ir padariau – pasakojau apie tai jau trečiąkart šią savaitę.
Darbo savaitė Briuselyje baigiasi, vykstu į stotį ir lipu į ekspresą. Po nepilnų valandų sėkmingai pasiekiau Paryžių. Laukia įdomus savaitgalis.
Vasario 11 diena, šeštadienis. Apsisprendžiau Paryžiuje nei metro, nei taksi, nei kitomis pavėžėjimo priemonėmis nesinaudoti. Dviračio neatsivežiau, tai keliausiu pėstute. Oho, kiek daug galima apeiti per vieną šeštadienį Paryžiuje! Ėjau gatvėmis, bulvarais, pasažais, aikštėmis, laukais ir miškais (pavadinimai žinomi iš geografijos), kilau į kalvą ir leidausi į upės slėnį (geografiniai vardai ir vėl sąmoningai praleidžiami), parkais ir sodais, įskaitant prisipažinimų meilėje sodą (ten yra „Aš tave myliu“ ir lietuviškai), lankiau galerijas ir antikvariatus, stebėjau belapius medžius ir besiblaškantį pernykštį lapą, piešiančius dailininkus, broviausi pro minių minias žmonių, buvau su jais ir tarp jų, – buvau Paryžiuje!
Aplankiau filatelinį turgų. Tame jų turguje kokie penki pardavėjai, o pirkėjų nė tiek. Įsigijau du šventinius atvirukus, nieko ypatingo, bet savaip simboliška: 1914-1915 m., vienas į Verdeną, kitas į Bachmutą. Paskutinės taikos Velykos prieš Didįjį karą. Tuoj kautynės dėl Verdeno pareikalaus kone 900 tūkstančių aukų, tai taps kruviniausiu mūšiu žmonijos istorijoje. Į Bachmutą laiškas išsiųstas 1915-ųjų pabaigoje. Kas iš Bachmuto bus likę 2023-aisiais?.. Paskui „prisidūriau“ dar 10 Kalėdinių, naujametinių ir Velykinių atvirukų. Tai jau šventinei nuotaikai susikurti. Irgi daugiausiai iš 20 a. pradžios laikotarpio.
Prasibasčius per dieną, betrūko tik apsinakvoti su benamiais metro stotyje… Bet ne. Nakvojau „studijoje“. Tokioje, kuri įkurta lygiai virš Madeleine metro stoties. Galiu referuoti, kad pro tą stotį piko metu pravažiuoja maždaug po traukinį per minutę. Tai visai gerai girdisi toje romantiškojoje studijoje! Paskui jie važiuoja vis rečiau. Kažkurią neįvardytą valandą ir visai nustoja. O dar po kelių valandų žmogų pažadina tas pirmasis rytinis traukinys, kuris važiuoja be penkiolikos šeštą.
Vasario 12 diena, sekmadienis. Aplankiau Vandens lelijų salę Oranžerijų muziejuje. Ne, jokių tikrų lelijų ten nebuvo, nebuvo nė tvenkinių. Tai Klodo Monė išpieštos panoramos, beveik pilnai apskritos salių sienos, iš tolo atrodančios lyg nutepliotos abstrakčiais potėpiais, o priėjus ir įsižiūrint, akyse atgyja! Išnyra įvairių spalvų, kontūrų ir formų vandens lelijos, iš viso tai daugiau kaip 200 paveikslų, sulietų į vieną visumą. Senstant, ėmė labai blogėti dailininko akių sveikata, Klodas Monė turėjo tą pačią akių ligą, kuri dabar diagnozuojama ir man. Tada tai reiškė beveik visišką apakimą, o vis tiek Monė intensyviai piešė iki mirties. Mano studija Paryžiuje buvo netoli tos vietos (nuo Tiuilri sodų), ir praeidavau pro ten, atkakliai neužeidamas į Oranžerijas. Net ir neįsivaizduodamas, kas ten eksponuojama. Ir sutapk man taip: nuėjau į Orsay muziejų (tai kitapus Senos), o jis neplanuotai uždarytas (tai labai prancūziška). Turbūt dar nė karto nebuvo toje jų šalyje, kad man prieš nosį neužsidarytų kuris nors muziejus, nors dar vakar nieko net panašaus nežadėta). Na, kartu su kitais „neįleistaisiais“ spontaniškai padarėme tą pačią išvadą: tada nuėjome į Oranžerijas. Taip Orsay ir neaplankiau, ten eksponuojamo Van Gogo nepamačiau, užtat paskendau lelijų vandenyne. Be to, Oranžerijose, neminint Monė, dar yra nelabai didelė, bet solidi impresionistų ir post-kolekcija… Tarp jų ir žinomiausio Lietuvos dailininko Chaimo Sutino paveikslai. Gailėtis neteko.
Tada žygiavau į tradicinį Paryžiaus lietuvių bendruomenės Vasario 16-osios minėjimą. Šiemet jis pas juos keleta dienų anksčiau, dar net iki Valentino dienos (kuri Paryžiuje, meilės mieste, mes neabejojame, yra išskirtinai svarbi). O minėjimas vyko ne bet kur, o šventojo Augustino bažnyčios požemiuose! Tradicija šitaip švęsti įsitvirtino seniai, dar prieš kelis dešimtmečius. Telkiant Prancūzijos lietuvių bendruomenę, daug nusipelnė kunigas Jonas Petrošius, kurio atminimas čia labai puoselėjamas. Viskas vyko pagal tradiciją: buvo aukojamos Šv. Mišios, kalbėjo ambasadorius, tada skaitė paskaitą svečias Liudas Mažylis. Kalba išėjo nestandartinė, daugiau orientuota į Prancūziją ir prancūzus. Daugybę kartų įvairiuose kontekstuose buvo paminėtas Signataras Petras Klimas, jo ambasadoriavimas Paryžiuje tarpukariu. Sukėliau intrigą, papasakodamas, kaip mano kolekcijoje atsirado Antrojo Pasaulinio karo metu rašytų Petro Klimo ir jam adresuotų laiškų. Ir iš tiesų, o kaip atsitinka, kai svarbūs dokumentai dešimtmečius išbūna kažkur „ne ten“, o paskui, lyg netyčia, pradeda atsirasti? Tai tik reiškia, kad yra dar ko ieškoti.
Mano prisistatymą „moderavo“ Emilija, kuriai likau nuoširdžiai dėkingas. Mus gi jau šitiek metų sieja VDU. Paskui džiazavo Lina, džiazavome ir mes visi, aukcione buvo „pralaimėta” Vasario 16-osios faksimilė, kurios atitikimą originalui paliudijau savo autentišku autografu. Na, ir meniškojo Paryžiaus gyventojai, mūsų tautiečiai, man pasirodė irgi tokie meno apvaldyti. Žodžiu, šventė verta Paryžiaus!
Vakaro pabaigai apturėjau išskirtinį vizitą į LR ambasadą. Pamačiau labai informatyvią ir profesionaliai paruoštą parodą apie Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinius santykius, kultūrinį bendradarbiavimą per 100 metų nuo tada, kai Prancūzija pripažino Lietuvą. Ten – Oskaro Milašiaus, Petro Klimo ir kitų iškilių veikėjų unikalios nuotraukos, iš archyvų kruopščiai surankioti faktai. Labai profesionaliai viskas atlikta. O artimoje ateityje bus galimybė ir pareiga Lietuvos vardą garsinti Lietuvos kultūros sezono metu 2024-ųjų antrojoje pusėje. Tam ruošiamasi jau dabar.
NETEKTIS. Mirė jūreivis, lietuvių pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvis Simas Kudirka. Jam buvo 92 metai. 1970 m. atliko „Šuolį“ iš sovietinio laivo į JAV laivą ir pasiprašė politinio prieglobsčio, kurį išsikovojo ne iš karto, o tik po kelerių metų sovietinių kalėjimų ir lagerių.