Dienoraštis
Vasario 20–26, 2023 metų 8 savaitė
Moldovos vėliava. Nuotrauka iš svetainės unsplash.com
Vasario 20 diena, pirmadienis. Šiandien vykusios EURONEST Parlamentinės Asamblėjos sesijos atidarymo metu, Moldovos prezidentė Maia Sandu paminėjo, kad Rusijos karas prieš Ukrainą leido Moldovai išmokti daug pamokų, skaudžių ir sunkių, tokių pamokų, kurios susijusios su žmonių kančiomis, politiniais sukrėtimais ir ekonominėmis problemomis… Dar pridėjo, jog: „Viena iš svarbiausių pamokų, kurią išmokome, yra pagarba tarptautinei teisei, žmogaus teisėms bei demokratijos ir įstatymo viršenybės principams. Kai šių vertybių nepaisoma, padariniai gali būti katastrofiški… Mes norime būti laisvojo pasaulio dalimi, norime būti ES šeimos dalimi“. Išklausėme ir kitų posėdžio dalyvių prasmingų pasisakymų. O parama Moldovai darosi juolab nuoširdesnė, gyvai bendraujant su pačiais moldavais, lankantis jų sostinėje.
Moldova yra viena iš labiausiai Rusijos karo Ukrainoje politiškai ir ekonomiškai paveiktų valstybių Rytų Partnerystės regione. Pavyzdžiui, sieną kirtusių politinių pabėgėlių skaičius šiuo metu siekia 645 tūkst., o dabartiniu vertinimu šalyje yra beveik 100 tūkst. oficialiai registruotų pabėgėlių… Moldovos nusiteikimas narystei ES yra labai ryškiai juntamas ir dabartinė Moldovos vadovybė jau įgyvendino daug demokratijos stiprinimo pokyčių. Vertinant energetikos pokyčius, nereikėtų pamiršti, kad nuo sovietmečio Moldovoje (o ir kitose Rytų kaimynystės valstybėse) dujos ir šildymas šeimų ūkiams kainuodavo palyginti mažai, tad Rusijos pradėtas energetinis šantažas iš pradžių sukėlė nemažą šoką. Gamtinės dujos, kurios prieš tai sudarė 56 proc. viso Moldovos energijos tiekimo, buvo 100 proc. importuojamos iš Rusijos per Ukrainą. Vis dėlto, Moldovos vyriausybė susitvarkė su iššūkiais ir įvedė efektyvų kompensacijų mechanizmą. Pagaliau – pirmą kartą istorijoje – ši šalis nebėra priklausoma nuo Rusijos kaip vienintelio energijos tiekėjo. Moldovos valdžia, panašiai kaip Lietuvoje prieš kažkiek laiko, drąsiai planuoja naujas energetikos išteklių tiekimo jungtis. Konstruktyviai kalbama ir apie atsinaujinančios energetikos ateitį.
Kalbant apie konkrečią, šiuo metu reikalingą paramą Moldovai, ES institucijos tęsia jau anksčiau pradėtas iniciatyvas. Kaip pavyzdys, 2023 m. sausio 24 d. Komisija pasiūlė padidinti Moldovai teikiamą makrofinansinę pagalbą (MFP) iki 145 mln. eurų, taigi bendra 2023 m. šiai šaliai teikiamos MFP paramos suma sieks 295 mln. eurų. Kalbant apie energetinės naštos mažinimą, Komisija praeitą rudenį pateikė 200 mln. eurų vertės paketą energetiniam saugumui, iš kurių pusė būtų skiriama dotacijomis, o kita pusė – paskolomis. Tokiu žingsniu siekiama ne tik palengvinti naštą gyventojams, tačiau ir padėti diversifikuoti energijos rinką. Ši valstybė – tikrai reali kandidatė tapti dar viena sėkminga ES nare, o į iškylančias grėsmes ji reaguos operatyviai ir tinkamai.
Prasidėjusioje EURONEST asamblėjoje ryški lietuvių lyderystė. Europarlamentaras Andrius yra EURONEST prezidentas, tai ir pirmininkauja beveik visur! Svarus ir kolegų Rasos ir Petro įnašas. O ir aš visai sėkmingai pirmininkauju vieno iš komitetų posėdžiui.
Vasario 21 diena, antradienis. Paskutinę 10-osios EURONEST sesijos dieną vyko balsavimai dėl rezoliucijų. Buvo priimtos visos suplanuotos ir keletas naujai pateiktų rezoliucijų. Jos aprėpia bendrąją politiką ekonomikos, energetikos ir socialinėse srityse. Pritarėme, kad derybos su Ukraina ir Moldova turi strateginę reikšmę ir dar kartą vieningai pasmerkėme Rusijos agresiją Ukrainoje… Po balsavimų fotografuojuosi su Ukrainos delegacijos atstovais. Su daugeliu iš jų pavyko nuoširdžiai susidraugauti. Ir tik dabar pajutau, kad pagaliau užsibaigs praeita mano savaitė. Pasuksiu link Lietuvos, ir tai – naujos, jau 8-osios metų savaitės pradžia. Bet kol kas dar esu Kišiniove.
Atsiskaitęs už viešbutį tūkstančiais lėjų, išėjau į Moldovos sostinės gatves, jausdamasis „beveik be skatiko“. Nuo pirkimo pašte (įsigijau EURONEST dešimtmečiui skirtą atviruką, taip pat ir pašto ženklą su Rumunijos, taigi ir Moldavijos tuo pačiu, karališkosios poros paveikslėliu) liko grąžos 9 lėjos (tai nepilnai pusė euro. Išeina nepilnas puodelis kavos. Pagal čionykštes pajamas visai nepigu, tik aš kavos nenoriu). Išeinu tiesiog į miestą. Kartais pasirodydavo, kad grįžau į sovietmetį ar posovietmetį… Mane užkalbino rusišku kreipiniu „…, vyriški!“. Kaip neretai svetimame mieste būna – klausia kelio, tačiau padėti negaliu. Jog čia sostinė – vis dėlto jaučiasi. Centras vietomis gal netgi prašmatnesnis už Rygą ar Vilnių. Bandau prisiminti Lietuvą „be penkių minučių ES“ – ir neatrenku, kas ką ir kuo čia „lenkia“. Užtat dar užvakar bendravome su LR ambasadoriumi: „Moldova ima žemą startą“ (tai reiškia sprintą). Tad pažanga bus greita ir pastebima, Moldova turi tam visus šansus. Bet viešųjų ryšių čionykščiai politikai nėra gerai įvaldę (samprotauju: o ar Lietuvoje jie daro tai tobulai?). Grėsmes tai tikrai pernelyg sutirština. Apie tai dar bus.
Nusigaunu iki pat geležinkelio stoties. Ten reisai į Bukareštą ir į Kyjivą (tas galbūt atšauktas), ant šaligatvio nedidelis turgelis, stoties aikštėje įtaigus paminklas deportacijų aukoms. 9 lėjas taip bevaikštinėjant išleisti nelengva: rimtam daiktui neužtenka. O derėtis netikiu sugebėsiąs… Ir, va, pagaliau: prekyba savadarbiais pakabukais ant prekystalių (kovo mėnesio šventės artėja, – čia apie Moters dieną). Pakabukai nuo 5 lėjų. Ilgai išrinkinėju patį gražiausią. Gal žmonai, gal kuriai kitai iš mano šeimos moterų atiteks. Pigu?.. Pavertus eurais, išeis ketvirtadalis. Pagal moldaviškas pajamas tai visai nėra pigu. O ir rinkausi tikrai kruopščiai. Dar 1 lėją paaukoju prašančiajam. Lieka 3. Už jas dar galima būtų maišiuką saulėgrąžų įsigyti, bet prisibijau, kad sanitarinė tarnyba į ES gali neįleisti. Taip 3 lėjos nuguls į mano banknotų kolekciją. Kažkur ten juk ir milijonas mėtosi… Milijonas senųjų turkiškų lirų. Kažkada pirkau buteliuką vandens Kipro turkų respublikoje, kai ten referendumą stebėjau. Už milijoną. Ir gavau milijoną grąžos. O čia ir dabar, Kišiniove, prieinu turgų – akys apraibsta iškart. Čia yra visko: rūbai, vaisiai, gyvų karpių baseinėliuose pilnas paviljonas… Neįtikėtinas universalumas. Kaip kadaise mūsų Gariūnuose, manau. (Gariūnuose ligi šiol taip ir nepabuvojau). Kad pateisinčiau savo nemokumą (teturiu 3 lėjas, o saulėgrąžų gi nusprendžiau nepirkti), pamąstau apie prekę, kurios man reikėtų, – tai vyriškas kaklaraištis! Numanomai su kokiais nors moldaviškais ornamentais. Apėjęs turgų, pamatau visas įmanomas abiejų lyčių garderobo prekes įskaitant moteriškas intimissimi, o vyriškų kaklaraiščių taip ir nepamatau. Taip ir praeina laikas, kol išgabena mus į lėktuvą. Oro uoste EURONEST delegacija praleidžiama pro atskirą praėjimą. Čia vėl sovietmečio reminiscencijos. Kol priduodam pasus, kol juos masiniu būdu užantspauduoja, kol paskui visus išdalina…
Sėdime lėktuve, ruošiamės kilti. Telefono naršyklėje dar peržvelginėju naujausią informaciją iš Lietuvos. O ten, lyg tyčia, apie Moldovą. Ėgi štai: „Rusai planuoja bombarduoti Kišiniovo oro uostą”. Gal čia kokia provokacija? O gal tikrai belieka melstis, kad dar suspėtume pakilti link Varšuvos dar nebūdami subombarduoti?.. Pažiūriu, kas informacijos šaltinis: ogi patsai Moldovos ministras pirmininkas! (Na, kadangi nei tądien, nei paskui tas oro uostas subombarduotas nebuvo, tai gal verčiau būtų buvę ir patylėti.) Kol skridau, mintyse dėliojosi įspūdžiai iš EURONEST ir EP asamblėjos, dėliojosi ir palyginimai. Baltarusijos kalėjimų kamerose spūstis, ten lengvai gausi atsėdėti parų net už paprastą prisijungimą prie draudžiamo tinklalapio… Moldovoje – nuomonių raiškos įvairovė beribė. Apmaudu, kad rusų propagandai atviras kelias. Ir kad už 20 eurų žmogus duodasi atgabenamas į panašios kilmės organizatorių sušauktą mitingą. Bet gi Moldovos valstybė dėl to negriūna! (Pasidomėjus žiniasklaida, įskaitant lietuviškąją, gali pasirodyti, kad jau tuoj žlugs. Ak, tie viešieji ryšiai – subtilus menas).
Skrisdamas į namus, pro lėktuvo langelį pamačiau unikalų astronominį reiškinį: Veneros suartėjimą su Jupiteriu ir tarp jų įsispraudusi grakštų jaunaties pjautuvėlį. Ar žvaigždžių stebėtojai galėtų mums apskaičiuoti, kada vėl atsivers panašus regėjimas? Kada to laukti – dar šiame, ar jau aname gyvenime?..
Vasario 22 diena, trečiadienis. Išsiunčiau keleta klausimų Europos Komisijai dėl riboto ES sankcijų poveikio Rusijos ekonomikai. Praėjus beveik metams nuo beprecedenčio Putino karo Ukrainoje pradžios, Rusijos ekonomika toliau atsilaiko prieš ES sankcijų spaudimą. Negana to, remiantis Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, Rusijos BVP kitais metais turėtų augti 0,3 proc., o šis rodiklis atskleidžia, kad pastarųjų devynių sankcijų paketų priimtos ribojamosios priemonės nesudavė reikšmingo smūgio Rusijos energetikos sektoriui, kurio generuojamas pelnas iš esmės ir finansuoja karą…
EP tikrai ne vieną kartą išreiškė poziciją dėl reikalingo absoliutaus ekonominio embargo Rusijai (beje, ir šių metų vasario 2 dieną, rezoliucijoje dėl pasirengimo ES ir Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimui, ne kartą apie tai pasisakiau ir aš). Tačiau šiuo metu reikšmingo politinio rezultato, tai yra, rusiškos energetikos embargo – nėra. Komisijos prašau atsakyti į klausimą dėl pastarųjų devynių sankcijų paketų poveikio Rusijos ekonomikai ir ar buvo imtasi kokių nors veiksmų pašalinti esamas spragas, taip pat, ar Komisija ir kitos ribojamųjų priemonių priežiūros institucijos ėmėsi veiksmų, jog Rusija su trečiųjų valstybių pagalba grubiai neapeidinėtų ES sankcijų, ir jeigu taip, ar ketinama imtis veiksmų ir prieš trečiąsias šalis. Na, ir trečias klausimas, kaip dėl konkrečių priemonių dėl visiško iškastinio kuro ir urano importo iš Rusijos embargo (įtraukiant dujotiekių „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ atsisakymą). Atsakymu, kai tik sulauksiu, būtinai pasidalinsiu.
O rytoj, vasario 23 dieną, startuos 23-oji Vilniaus Knygų mugė. Man ta diena bus ypatinga – pristatysiu naujausią savo knygą „Vėl karas EUROPOJE“. Ši politinė knyga-dienoraštis apima visus 2022-uosius, karo paženklintus metus: tai ir europinių, ir bendražmogiškųjų vertybių gynimas bei EP veiksmai remiant Ukrainą… Knygos pristatymo metu mugėje kviesiu žmones diskusijai „Nuo Lietuvos Tarybos iki Europos Parlamento: geopolitinių iššūkių kaita“. Tema paremta mano parašytomis skirtingų žanrų knygomis. Pirmoji knyga – pernai išleistų istorinių šaltinių leidinys „Lietuvos valstybės atkūrimo procesas. 1918 m. vasaris–kovas“ (bendraautorė Rasa Zozaitė) apie Lietuvos Tarybos veiklą. Antroji – jau minėta naujausia mano knyga (ją dovanosiu su savo autografu visiems priėjusiems skaitytojams).
Vasario 23 diena, ketvirtadienis. Šiandien man tikra knygų diena! Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijoje spėjau pristatyti savo ankstesnes knygas. Moksleivių buvo pilna salė ir visi klausėsi labai įdėmiai, be jokio garselio! O dar ir susilaukiau įdomių bei taktiškai pateiktų klausimų. Vėliau Signatarų namuose pristačiau leidinį apie Lietuvos bajorus – „Signatarų genealogijos. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“. Tikrai labai kapitalus leidinys. Man teko kukli užduotis – parašyti pratarmę, o pačią knygą rengė net 14 autorių, visi labai kruopščiai ir profesionaliai, ir be atlygio. Ką gi, taip neretai būna: jeigu tema svarbi, jeigu ji apvaldo – honoraras tada antraeilis dalykas. Lygiai tas pat būna ir su kolekcionavimu. Gero filatelinio eksponato parengimas gali prilygti disertacijai. O Knygų mugėje pristačiau savo naujausią knygą, kurioje atsispindi tai, kaip keičiasi Europa ir demokratinis pasaulis, kaip naujai suvokiami geopolitiniai iššūkiai. Šis dienoraštis emociškai nelengvas (ar gali būti kitaip, kai visi įvykiai yra pažymėti karo prieš suverenią tautą…), bet kartu, per kasdienio gyvenimo prizmę, knygoje stipriai perteikiama viltis, jaučiama, kad tiesa yra Ukrainos ir mūsų, ją palaikančiųjų, pusėje.
Jono Petronio nuotrauka.
Tiesa veda į pergalę prieš agresorę maskvėnų federaciją. Laisvė, demokratija, nepriklausomybė, pagarbūs santykiai tarp valstybių yra tos vertybės, kurias privalu nuolat ginti. Tai užkoduota Vasario 16-osios Akte, tuo grindžiama ir šiandieninė Europos vienybė. Aš, šalia savo pagrindinių darbų Europos Parlamente, stengiuosi dėmesio skirti ir istorinei atminčiai, jos sklaidai. O dabar ją būtina skleisti tiek sau patiems, tiek ir kitoms Europos valstybėms, kurios gal ne taip gerai supranta Rusijos veikseną, neturi tokių skaudžių patirčių kaip mes… Kai peržvelgiu per istorinę atmintį į ryžtingus Lietuvos Tarybos sprendimus, atvedusius į tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą 1918-aisiais, norisi darkart pasakyti, kad mokykimės iš šiandieninių geopolitinių iššūkių ir kartu nepraraskime vilties!
Vasario 24 diena, penktadienis. Šios dienos itin simboliškos: vakar buvo Rusijos totalinio karo prieš Ukrainą metinių išvakarės, o aš pristačiau naujausią savo politinių dienoraščių knygą, kurią pradėjau rašyti dar prieš karui prasidedant… Savo knygoje „Vėl karas EUROPOJE“ rašiau: „Pasaulyje viskas iki beprotybės sudėtinga ir iki skausmo paprasta. Buvo taika, dabar – karas. Lemtinga Ukrainai naktis. Kad tik ji rytoj prabustų gyva. Kad mano draugai, pažįstami ir milijonai nepažįstamų rytoj išlįstų iš slėptuvių ir išvystų ją gyvą. Tada bus dar daug sunkių naktų ir ilgų didvyriškų kovų, bet viskas baigsis gerai. Karai baigsis. Tai sprendžiasi šiandien, šiąnakt, dabar.“ Dabar požiūris ir pakitęs, ir ne. Ukraina JAU atsilaikė, ji jau atsilaikė ištisus metus, o kokie niekšiški veiksmai prieš ją suplanuoti rytoj – ir toliau nežino. Vakar Knygų mugėje pristatydamas knygą ir diskutuodamas su žmonėmis vis paminėdavau ir simbolinę šių dienų reikšmę. Kad juk prieš metus, vasario 23 dieną dar nei nenutuokėme, kas nutiks kitą rytą (bet galima buvo žinoti, jog tai vis vien įvyks kažkada…). Mugėje, kartu su savo padėjėjomis išdalinome apie 200 knygų, pasirašiau panašiai tiek pat autografų. Žmonės malonūs ir suinteresuoti, priėję domėjosi apie ką gi yra knyga. Atėjusių parašo, paklausdavau: „Ar mes pažįstami? Kam galiu skirti knygą?“ Dauguma tada tik kukliai: „Na, aš tai jus pažįstu, tik jūs manęs gal ne!“ Bet kai kas, kol rašiau trumpą linkėjimą, pasakė, kad nuo šios akimirkos jau galime vadintis ir pažįstamais. Tai ir suartina, ir pradžiugina. Knygos juk apie tai ir yra.
O šiandien vykau į Radviliškio Lizdeikos gimnaziją, turėjau susitikimą su mokytojais ir mokiniais. Tada vykau iškart į Šiaulius, P. Višinskio bibliotekoje pristačiau parodą „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“ labai gausiai auditorijai. Abiejų susitikimų „tiesioginė“ tema buvo Vasario 16-osios Aktas, jo Signatarai. Galų gale juk visa tai – apie nenumaldomą laisvės siekį, kad ir kiek aukų tai pareikalautų…
NETEKTIS. Mirė mano bendramintė, bendražygė ir buvusi bendradarbė „Kauno laike“ Audronė Vaitkutė.
Vasario 25 diena, šeštadienis. Gana man Briuselio, gana Strasbūro, gana man Radviliškio, ir visos Europos Sąjungos man gana. Laikas pas britus! Kaip jie ten besilaiko iš „mūsų“ išėję? Kaip ten jiems sekasi matuoti jardais, sverti ir atsiskaitinėti svarais, kokia gi jie ten laisve mėgaujasi ištrūkę iš nenaudėlių Briuselio biurokratų gniaužtų? Na, niekas ir nebepabandys jiems drausti važinėti kairiąja kelio puse. Skrydis į Londoną – sėkmingas. Lėktuvas nutūpė anksčiau numatyto laiko, o manęs paimti ir nuvežti į Notingemą atvažiavo ambasadorius Eitvydas su savo žmona (įžymiojo filmo „Šuolis“ apie Simą Kudirką režisiere Giedre Žickyte). Ir taip aš staiga paskandinamas tarp kino žvaigždžių, juk dar ir Ingą Mickytę Notingeme sutiksiu! Laikas kelionėje neprailgo, – visi mes, pašnekovai, turime vieni kitiems ką pasakyti: ir apie istorines temas, ir apie dabarties, ateities iššūkius pasidalinome. Vykome į istorinį Lietuvių katalikų centrą „Židinys“, kuriam vadovauja Darius Furmonavičius, atvyko dar kiti diplomatai, Lietuvos gydytojų bei dantistų organizacijos Jungtinė Karalystėje atstovai ir kūrybininkai. Vasario 16-osios šventimas dar nesibaigė, tad čia pasijutau visai kaip namie! Šiandien ir rytoj Notingeme vyks renginiai, visi jie skirti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos progai. Tarp gydytojų – ir vieno geriausių lietuviškų kino filmų aktorė Inga Mickytė (kažkada ji buvo mano bendramoksle Kauno 5-ojoje vidurinėje. Tai tikrus talentus užauginusi mokykla! Juk ten mokėsi ir mano klasiokas, Kovo 11-tosios Akto signataras Rolandas Paulauskas, paskui gi ir Arvydas Sabonis). Dar susitikau ir su savo artimais pažįstamais Dariumi ir Rūta, taip pat ir žymia profesore fleitiste japone (ji – ir knygos apie dainuojančią Lietuvos revoliuciją japonų kalba autorė).
Vasario 26 diena, sekmadienis. Šventinis renginys ir laikas sutirpo nepastebėtai. Renginyje kalbėjo ambasadorius, kalbėjo ir vietos politikai, vyksmą moderavo Darius, kuris neleido sau pailsėti nei minutės. O renginiai prasidėjo Šventosiomis Mišiomis už Lietuvos laisvę Šv. Barnabo katedroje. Ten atsirado laiko ir mano kalbai, nors gavau tik trumpai pasisakyti, tad „suspaudžiau“ mintį iki minutės (išėjo visai išsami geopolitinė kalba, juk trindamas suolą EP jau neblogai to išmokau). Savo kalboje kreipiausi ir į Dievą: kad globotų Lietuvą, Ukrainą ir mus. Paskui jau gavau pasisakyti ilgiau. Kalba buvo ir sunki, nes tai apie agresyvų karą, ir nesunki, nes tai pagal mano naujausios dienoraščio knygos turinį, ataskaitos už veiklą 2022-ais persakymas, tai dar ir bandymai sudėlioti tam tikrus „lūžio“ taškus metų eigoje, karo raidoje. Gal manyje „atbunda“ politologas? Tik ar tai įmanoma… Juk žinau viską pagal 100 metų senumo įvykius: nagrinėdamos mūsų epochą, ateities kartos dar irgi sudėlios taškus pagal savąjį politikos supratimą…
Ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno nuotrauka.
„Daugiau,“ – teigiu, – „daugiau ginklų Ukrainai. Daugiau modernių ginklų.“ Lietuvoje yra surinkta jau 14 milijonų radarom, o britus tai kažkiek stebina: „Na, pas mus, tai, matote, tokius dalykus finansuoja valdžia, čia valdžia DARO. Mes, paprasti piliečiai, rūpinamės, pavyzdžiui, pabėgėliais“. Lietuvoje tai mūsų piliečiai irgi tuo rūpinasi,- primenu. „O 14 milijonų padauginus iš 20, jei juos paprasti britai būtų aukoję, panašiai kaip lietuviai, tai jau koks ketvirtadalis milijardo būtų“. Dar yra erdvės tai paramai…
Kas gi dar toliau: mano šiandieninė pozicija dėl karo yra tokia, kad būtų logiška pastūmėti Rusiją už naujos pilietinės uždangos, o ir Šaltasis karas būtų gal mažesnis blogis už tą „karštąją taiką“. Tegul pabūna vėl už geležinės uždangos kokius 40 metų…. Kažkada Simas Kudirka atliko šuolį, ir tuo šuoliu bandė įveikti anų laikų geležinę uždangą. O čia filmo „Šuolis“ autorė sėdi ir viską girdi. Per tą laiką Kyjivas susigrąžins istorinio slavų žemių centro statusą. Juk dabar tai demokratinė slavų pasaulio dalis, ir jai derėtų užimti maskvėnų federacijos vietą mūsų vakarietiškoje savivokoje…
Būnant už Lamanšo, kaip ir pernai, adresavau savo kalbą veikiau britams, o išgirdo, kaip ir pernai, veikiau mūsų tautiečiai. Pagaliau prisiminėme, kad susirinkome švęsti Vasario 16-ąją. Ir tada jau šventėme džiugiai ir energingai. O man tai ir visai sėkmingai šventimas ištįso: pradėjau švęsti dar Paryžiuje, paskui ligi Kišiniovo nuklydau, ten mano šios savaitės trajektorija prasidėjo, žibant danguje suartėjusiems Jupiteriui ir Venerai, praskridau virš Varšuvos, galiausiai pavyko atkakti iki Londono ir čia uždaryti 105-ųjų mūsų Valstybės metinių šventimo maratoną.