Su TS-LKD Vilniaus rajono skyriumi Baltijos kelio minėjime

Šią vasarą dienoraščio rašyti, kad žūtbūt kiekvieną dieną ką nors užfiksuočiau – nesistengiau. Pasklandžiau mintimis po įvairias erdves, kai kurias padrikas nuotrupas užfiksavau. Čia ir dedu.

Karo erdvė

Be jokio mums būtino reikalo įsivėlėm į „prigožinomaniją“. Net stebėtina, kaip rusai mus lengvai „pakabina“ vis kuo daugiau galvoti apie juos. Gal pajuto, kad nusibodo mums gvildenti neputinizmą – tai dabar įsiūlė neprigožinizmą, ir sėkmingai. Susikibo du galvažudžiai, ir vienas kitam ištaisė negarbingas laidotuves. O viešoji erdvė sprogsta nuo savamokslių sąmokslo teorijų. Wow, Rusija; Rusija, wow! O tai tik eilinis hibridinio karo ėjimas, ir, mano galva sėkmingai mums rusų propagandistų įpirštas.

„Dėl grobio nesutarę plėšikai susipjaus“. Kęstučio Genio kažkada paskleista tinkama įžvalga. Tiesa, tada tai buvo apie Hitlerį ir Staliną. Dabar ji puikiai tinka apie amžiną ir tęstinį Rusijos vidaus struktūrų tarpusavio vidinį karą ir to karo projekcijas mūsų pačių visuomenėje bei savivokoje.

O Ukrainoje viskas vyksta viskas vis taip pat. Įtampa frontuose, begėdiški, niekšiški nekonvenciniai rusų veiksmai, daužant taikią ukrainiečių infrastruktūrą, žudant taikius gyventojus. Vėl, po daugelio mėnesių pertraukos, atakuotas Černihivas. Mano draugas Serhijus (o jis, grįžęs iš Lietuvos, vėl gyvena Černijivo srity) baisisi, galutinai neberasdamas žodžių, rusus išvadina „k…vomis“, ir jau visiškai nesupranta lietuvių baimės dėl Neprigožino (tada dar gyvo) samdinių sušmėžavimo Baltarusijoje. „Mes juos šimtais traiškome, o jus gi tai NATO gina…“. Pritariu Serhijui. Ir nepritariu – iš principo, tradiciškai, nuo seno – tam perdėtam dėmesiui, kurį mes savo diskursuose skiriame Rusijos vidaus reikalėliams. Verdame rusiškos propagandos sultyse, viskas ten mums svarbu, ne vienas gaudome „vilties spindulėlį“, galgi jau griūva režimas, gal bent jau kada nors grius; ir ką galima išskaityti iš Neputino kalbėjimo ar tylėjimo, ir ką galima nuspėti iš jų propagandos žanrų kaitos, ir sužaisti su draugais žaidimą „kas tiksliau atspės Neprigožino subinės koordinates“… Na, dabar tos koordinatės visiems žinomos: kapas.

Istorinės atminties erdvė: ką konstruojame patys ir ką diegia mums svetima propaganda

Mus siekiama sukiršinti dėl istorinės atminties tiesiog kiekviename taške. Kad patys savo rankomis sušaudytume praeities herojus. Kad susipjudytume dėl jų. Kad liktų kuo mažiau tautos vienovės dėl praeities dalykų, kurie šiaip jau turėtų didinti mūsų tautos susitelkimą bei orumą. Šią vasarą JIE pasirinko taikiniu Smetoną ir Marcinkevičių. Laikas parinktas, JŲ įsivaizdavimu, tinkamas. Ukrainos tema pasidarė „nebešviežia“ ir tiesiog emociškai varginanti. Norisi pamėtėti mums ką nors mūsiško, lietuviško. Juk istorinė atmintis – beribė, čia ir telkiančiai, ir skaldančiai veiklai – nearti dirvonai. Gali pasigauti bet kokį faktą ir užsiimti istorinio proceso rekonstrukcija. Tegu kiekvienas tą daro pagal savo įsivaizdavimą, mėgėjiškai. Gi neuždrausi. Tai ir pasigauna kažkuri partija Smetoną „aktualinti“, dargi jį su Landsbergiu tapatinti. Na ir va tau jau iškart du „blogiečiai“. O juk iš tiesų tai Rusijos agresyvus karas Ukrainoje tebevyksta, mes neturime teisės pavargti baisėtis. Ir praeities temų, kurios mus suvienija, reikia kaip niekada. Tai ne; vietoj to girdžiu masiškai suvokiamą „karas dar neprasidėjo“ ir „įdomu, ar prasidės“. Ir kiek tik įmanoma daugiau kontroversijų – dėl visko. Netgi ir Vasario 16-osios Akto originalas neva „vis dar neatsirado“, o archyve Berlyne 2017-aisiais atsiradęs ir vėl į jį 2023-aisiauis sugrįžęs Dokumentas – kas tik nori: kopija, nuorašas, faksimilę, dublikatas, ir netgi tiesiog „priedas prie lydraščio“. Primityvu. O dar išgirdau ir „šalutinę versiją“ – tą Dokumentą gi daug kas matė, taigi ir nieko nereikėjo „atrasti“. Būtent! Nuo pat atsiradimo momento kartojau ir kartosiu: Vasario 16-osios Aktas niekada nebuvo dingęs, jis visada buvo. Aišku, kad daugelis jį archyve matė. Matė archyvų tvarkytojai, fotografai, gaminę mikrofilmus, vokiečiai istorikai, galimai – ir Zenonas Ivinskis (prieš 55 metus, kai vokiečių archyvai dar buvo Bonoje, o Ivinskis ten gyveno). Na, pamačiau ir aš 2017-ųjų kovo 29-ąją, ir iškart visam pasauliui pranešiau. Taigi aš joks atradėjas, o tik kuklus geros naujienos skelbėjas, valstybės šimtmečiui artėjant. Dabar praėjo 6 metai, ir turbūt kad Akto originalo toks sklandus atsiradimas kažkam – „per gerai“. Vis dar kaip nors reikia paskatinti save šunuodegiauti rusams. Va, jei atsirastų Maskvoje, tai va tada! Juk jie, tie rusai – žiaurūs, bet galingi – mūsų Dokumentą tikriausiai yra iš mūsų pagrobę ir slepia. Suvok, lietuvi, ir šliaužk pilvu prieš tironą. Gal jis susimylės ir „geriau paieškojęs“ tarp savo užgrobtųjų ir toliau grobiamų vertybių atras ir Aktą. Panašiai juk „surado“ niekšiškąjį Molotovo-Ribentropo paktą. Kažkada, 1989-aisiais, visa Sovietų Sąjunga tą „atsiradimo“ momentą tiesioginiame eteryje savo televizoriuose matė. Perleisti panašią galią kukliam profesoriui – ieškoti ir surasti – kažkaip būtų pernelyg dosnu. Juk dabartinėje hibridinėje propagandinėje erdvėje teiginys „atsirado Maskvoje“ reikštų ir „Maskva teikiasi pripažinti“ – Lietuvą, jos valstybingumą (skirtingai negu Ukrainą, kurios „niekada nebuvę“). Kažkam reikia, kad Akto originalo atsiradę nebūtų – tai jo ir „kol kas nėra“. Kažkam reikia, kad svarbiausia pagrindinis Antano Smetonos biografijoje – „dukart pabėgo iš Lietuvos“, na, tai ir mums prisakoma niekinti ir „Smetonos laikus“, ir Laikinąją sostinę kaip tokią. Kažkam reikia „Soldino miško paslapties“ – tai ji amžinai ir „egzistuos“, nors jokios ten paslapties nebuvo, įvyko, deja, „tik“ dramatiška lėktuvo avarija. Kažkam reikia, kad nebūtų Akto – tai še jums, Berlyne saugoma kažkokia kopijos kopija (tik nežinia kodėl ji su visų Signatarų parašais, na, turbūt jie iš neturėjimo ką veikti praktikavosi pasirašinėti popierių po popieriaus).

Smetona ir Marcinkevičius

Niūriose sovietmečio sutemose Justino Marcinkevičiaus dramos buvo nemeluota dvasinė šviesa. Iš kur manoji karta būtų išgirdusi su tokia jėga ištartą žodį „Lietuva“, kai jis buvo tildomas ir gniaužiamas? Pagaliau tai – klasika. O štai ir apie politiką. Atsiverskime Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo stenogramas. Kas tuo metu buvo didžiausiais moralinis autoritetas? Paskaitykime. Ar sugebės vilniečiai pastatyti jam paminklą? O gi suabejojau. Nereikėjo Smetonos – žiū, neprireiks ir Marcinkevičiaus. Antanas Smetona buvo didis Vilniaus patriotas (neminint daugybės kitų nuopelnų Lietuvai). Smetonai reikėjo Vilniaus, o ką, Vilniui nereikia Smetonos? Ar nepasidarė vilniečiai pernelyg išdidūs? „Leis įsiamžinti“, tačiau ne bet kam? Basanavičiui skulptūras užtat galima statyti serijomis. Jos „nekliūva“. Kaune diskusijų dėl istorinės atminties įamžinimo nedaug tekyla. Vilniečiai dėl paminklų, deja, leidžiasi supjudomi. Na, tai paminklas Smetonai išdygsta Palangoje,- Palanga suvokia išskirtinę Smetonos svarbą Palangos raidai. Vilnius to suvokti nenori. Druskininkai pagerbs Justiną Marcinkevičių – ten jis per 12 dienų parašė „Mindaugą“. Pagerbs, ir bus pagerbta.

Stovėdami su Vilniaus rajono bendrapartiečiais 2023-ųjų Baltijos kelyje, irgi kalbėjome apie istorinės atminties (ne-)įamžinimą. Lyg kažkokia nematoma jėga stabdo sklandų procesą, „skirsto“ ir „nurodo“, ko reikia, ir ko nereikia.  Kaip kažkada įsidiegė, kad „Aktas dingęs, turbūt rusai pasigrobę slepia“ – tai jau ir liepta mums kartoti kaip mantrą. Svajokim, kaip iš ruso paveržti, o jis taigi neduos. Taip vis sėkmingai palaikomas „pikto, na bet užtat valingo ir galingo“ ruso įvaizdis. Baisus, bet galingas, žiaurus, bet valingas. Viską jis gali. Gali tremti. Gali liepti galvoti, kad paslapčių raktai glūdi tik pas juos. Gali palaikyti nepasitikėjimo kitomis valstybėmis šleifą. Pavyzdžiui, vokiečiais. Visą šią vasarą apie tai nemažai galvojau, ir išmąsčiau, kad daugeliu mitologinių naratyvų nuo pat sovietmečio siekiama vis kaip nors pasėti nepasitikėjimą vokiečiais. Dariaus ir Girėno („vokiečiai GALBŪT juos pašovė“), Simonaitytės (prisikentėjo nuo vokiečių), „Žalgirio“ (Žalgirio mūšyje gi įveikėm ne ką nors, o vokiečius), Vasario 16-osios Akto naratyvų konstravime („vokiečiai Akto neatiduoda“), vis kažkuriame, paviršutiniame ar giluminiame, sluoksnyje – vokiečiai. Kiekvienos „Žalgirio“ pergalės metanaratyve – pergalė prieš vokiečius. 20 Lietuvos Tarybos narių 1918-aisiais tikriausiai turėjo bijoti ko nors, – ogi tai išeina, kad vokiečių. Arba, jei nebijojo, tai gal jie buvo kolaborantai?.. Netgi krašto apsaugos ministrui keliamame nepasitikėjime dėl tankų pirkimo irgi metanaratyvas – vokiečiai… Jau Rytų propaganda apskelbė čia dislokuosimą brigadą „okupantais, kurie vaikštinės po Lietuvos gatves“. Aš tos propagandos stengiuosi neskaityti, bet vis tiek mane pasiekė. Taigi štai, atsinešėm iš sovietmečio rusų mums įdiegtą metanaratyvų šabloną ir jau ketvirta dešimtis metų kaip neatsikratome. Neprigožino likimo rekonstrukcija ir jos sureikšminimas čia irgi „į temą“. O man tragedija, kai žuvo nepažįstama šešiametė Černihivo gyventoja, kurią nužudė rusų raketa, reikšmingesnė, negu dviejų žmogžudžių – Neputino ir Neprigožino – konfliktas, baigęsis pastarojo neviešomis laidotuvėmis Sankt-Peterburgo kapinėse.

Pernelyg uolus knaisiojimasis po rusiškąją propagandą, tapęs mada ir kone prievole, man taip pat atrodo kaip savotiškas rusų neva jėgos pripažinimas. O gal, ilgai naršydamas rusiškos propagandos labirintuose, atrastum kokią silpną vietelę, vilties, kad „Rusija jau kinta“ blykstelėjimą? Prisiminiau – ir aš dariau tai. Dariau tai nuo 1985-ųjų, kai gorbačiovinė perestroika prasidėjo „nuo viršaus“ ir iš pradžių buvo juntama tik Maskvoje, reflektuojama Maskvoje išleidžiamoje spaudoje. Iki 1991-ųjų, kai visas pasaulis pripažino, jog esam išsilaisvinę. Taip, tada Rusijos demokratėjimas atrodė tuo vilties spindulėliu nepraregimoje tamsoje. Ir iš jo įsižiebė Lietuvos laisvė. Bet dabar tai gal jau gana. Šiandien – tiesiog pakimbame ant kažkada įdiegtos „elgsenos paradigmos“ kabliuko. Neva imsim ir vienąkart kažką viltingo toje Rytų tamsoje įžvelgsim. Ir- kas pirmas. Kas geriau prisimenam rusų kalba, tas geresnis pats sau ekspertas. Viena banditų grupuotė susprogdino kitos vadeivą,- tai jau ir sukrutome, gal kas nors bus… Tas pats Justinas eiliavo: „taip skausmingai, taip iš lėto švinta – viešpatie, nejaugi neprašvis?“. Tai bene apie gamtą, nujaučiamą Dievą, gilioje potekstėje apie Lietuvą. Tai – 1967-ieji. Poetui 37. Tokio amžiaus Vasario Signatarai kūrė Aktą, aš posėdžiavau miesto Taryboje ir darbavausi „Kauno Laike“, Justinas po metų parašys „Mindaugą“. Šiandien narstoma po kaulelį, ką gi ten netinkamai, ne kaip reikėtų, netobulai dramaturgas tame veikale užkodavo. Pradedame reikalauti preciziškos istorinės tiesos. Gal to nereikalaukime „atgaline data“. Tai – drama apie valdžią ir valdovą, o objektas – Lietuva. Patriotizmą ugdžiusi klasika.

Kažkada, kai ėmiau žavėtis poezija, atrodė galima rinktis: Justinas ar Mieželaitis. Pasirinkau iškart. Rinkinys „Sena abėcėlė“ tapo viena iš vis mano skaitomiausių. (Tuoj iš tos garbingos pirmosios vietos mano lentynoje ją išstums Mačernio „Žmogaus apnuoginta širdis“). Kad Marcinkevičius buvo tarp propagandos „diegiamų“ poetų? Na, kas norit, diskutuokit. 348 puslapių knygelėje buvo kiek nori tų propagandinių. Nekabino, aš jų neskaitydavau, praleisdavau. Skaičiau kitokius. „Tiktai į vakarą subrendęs josios veidas tamsėja, niaukiasi – dabar ji viską žino apie mane. Dabar jinai kaip indas pilna manęs – ir tyliai pasitraukia, išeina nepastebimai, kad vienumoj, kai aš miegu, jinai iš skausmo rėktų, gimdydama mane – gražesnį, tobulesnį“. (Tai apie dieną, „Ji“ – tai diena. Eilėraštis taip ir vadinasi – „Dienos stebuklas“). „Rytoj tas baltas kūdikis už lango – vėl būsiu aš“. Galbūt iš ten tasai mano užsispyrusiai kartojamas – „rytojus vis tiek bus“…

Apie Landsbergio baimę

Aš tai Landsbergio prisibijau. Jis ima ir pasako: „Mažylis mane ištraukė iš mamos, nepažeisdamas galvos, štai kodėl aš vis dar toks“. Man baisu. Juk žmonės gali nesuprasti, apie kokį čia Mažylį. Pernai Dubingiuose išsigandęs paklausiau šalia sėdinčių, ar jie ką nors supranta, apie kokį čia mažylį ar Mažylį. „Aišku, suprantam. Čia apie akušerį ginekologą Praną Mažylį, Liudo senelį“. Na, tam momentui man pasidarė nebe taip baisu.

Nepoetiškos erdvės

Šią vasarą nesieiliavo. Gal tik vienas kitas trieilis.

sniegui nutirpus sutiš

vasarą dar žalia

spanguolė

pilnatis

net dvi sutalpins

tvankus šių metų rugpjūtis

Rieda kamuoliukas prieš vėją

Mėnuliuko šešėlis

Žemės rutuliu

Joki priekin šauniai

Virš Mėnulio kalnų

Tvardausko šešėlis

Netekčių erdvė

Per trumpą laiką vienas po kito mirė kolegos ir bičiulio Raimondo brolis Remigijus ir mama Zofija Gaidienė.

Palangos erdvės

Signatarų alėjoje Palangoje susitikinėju su palangiškiais ir jų svečiais. Eksponuoju atvirukų parodą – senus Palangos vaizdus. Tiškevičių rūmų nuotraukoje aptikau palmių alėją, atkūriau, kaip į parką grįžo Kristus, įrodžiau, kad Palangos bažnyčia yra Į DEŠINĘ nuo jūros tilto… Ar pirminis Tiškevičių užsakymu iš ketaus atliedintas Kristus buvo Torvaldseno? Pasirodo, nebeįmanoma nustatyti. O šiandieninę bronzinę kopiją tikrai sukūrė Žirgulis.

Visada verta patyrinėti, ką turi. Pasirodo, mano turimo seniausio Palangos atviruko autorė buvo moteris, bajoraitė Mongirdaitė, pirmoji lietuvių fotografė moteris. Ji dar iki Jurašaitytės ir leido savo atvirukus masiniais tiražais.

Prie mano biuro yra Palangos progimnazijos (joje mokėsi Smetona, Kairys, Šaulys ir kitas Šaulys) pastatas, pagaliau man parodė išlikusius istorinius laiptus.

Palangos orkestro koncerte gimė klausimas protmūšiui: kas sieja Sirijos Girą, Balsį ir Žalakevičių? (Buenos Airės).

Pristatau parodą prie Palangos biuro

Protmūšių erdvės

Trys protmūšio klausimai. Visi apie dainas. Padainuokite iš dainelės, kurioje:

1. Minimi 4 paukščiai, 3 žinduoliai, 2 vabzdžiai, 1 žvaigždė ir vienas planetos palydovas.
2. Žuvis kaip transporto priemonė, paukštis kaip vairuotojas.
3. Paukščiui inkriminuojama kriminalinė veika.
4. Du paukščiai diskutuoja apie vieną augalą, galimai turintį narkotinių medžiagų.
5. Apie herojaus emocinę būseną praneša augalo sėkla.

(Atsakymai: „… mėnesėlis kepė“, „… ta pelėda tą žuvelę“, „… Lakštingala Galvažudys“, „… kaip, kaip aguonėlę sėja“, „… nulėk pas ją su vėjeliu, sakyk, kad myliu bet tyliu).

Nesibaigiančios politinės kampanijos erdvės

„Pakelkit rankas, kas partijoj nuo pat 1993-ųjų“. „Mes seniau“. „To negali būti. Juk dar tik švęsim trisdešimtmetį“. „Gali. Mes krikščionys demokratai, nuo 1989-ųjų“. Na, aš tai LKDP narys nuo 1994-ųjų.

Iki rinkimų į Europos Parlamentą dar kone metai, o kampanija jau via jėga startavo ir vyksta. Kai susitinku su kokiu nors bendražygiu konkurentu – vis prisimenu „Dvylika kėdžių“:

„-Visi parapijiečiai po miestus išbėgiojo ir brangenybių ieško.

-Įsidėmėkite: savo brangenybių! Savo!

-Nežinau kieno, bet ieško“.

Vienas iš daugelio vizitų TS-LKD skyriuose. Su Kauno kalniečių skyriumi

Į vasaros pabaigą jau ir visai pasijutau kaip tie herojai iš „Dvylikos kėdžių“, ieškoję kėdėse briliantų: kur benuvažiuosi – sutinki lygiai to paties kaip ir tu siekiantį konkurentą. O patrauklių politinių postų šmėkšo lygiai kaip toje knygoje: lygiai dvylika. Vienuolika europinių parlamentinių ir vienas nacionalinis prezidentinis. Dar liko ištisi metai darbo Europos Parlamente, bus ką veikti, o čia – va tau, kampanija įsisiūbuoja. Taip ir blaškomės po partijos skyrius, it suslėptų kėdėse brangenybių ieškotume. Šilutė, iš Prienų į Lazdijus, iš ten į Klaipėdos rajoną, tada į Klaipėdą, dar Birštoną, paskui po gimtojo Kauno skyrių visuotinius susirinkimus, kai kada sąskrydžius, o Vilniaus rajone – ir į Baltijos kelią (čia išsirikiavome rugpjūčio 23-ąją, niekšiškąjį Molotovo-Ribentropo paktą vėl priminti). O mano konkurentai ne šiaip sau. Seimo narių gyvai sutikau bent dešimt, į brangenybes (skaityk, į europarlamentaro ar į tą prezidentinį postą) nusitaikę. Ir tai čia tik tie, kurie reiškiasi gyvai. O kitų junti tik užslenkančius grėsmingus nuotolinius šešėlius. Skyrių pirmininkai konfidencialūs: „buvo paprašyta iškelti kandidatūras …“. Ir perskaito iš lapelio tokių sunkiasvorių konkurentų pavardžių serijas, kad ramiau nepasidaro. Na, visi – ir aš. „Brangenybių ieškotojai nuplėšė audeklą drauge su varinėmis vinutėmis ir, žalodamiesi pirštus į spyruokles, kišo juos juo giliau į vilnų kimšinį. Žvangėjo tampomos spyruoklės. Po penkių minučių iš kėdžių beliko, kaip sakoma, vieni kauleliai. Į visas puses riedėjo spyruoklės. Vėjas nešiojo po dyklaukį apipuvusias vilnas. Lenktos kojos gulėjo duobėje. Briliantų nebuvo“. Na, bet gi tų kėdžių iš viso dvylika, taigi yra dar ko ieškoti! Kiti ieško – ir aš su kitais. Ar tai čia nusileisi. Lakstai, kiek spėji, o juk ir telefoninė teisė egzistuoja, bet kuriame partijos skyriuje galiu surasti bendraminčių užtarėjų, tai va ir mano kandidatūra tai šen, tai ten sušmėžuoja. O jei be juokų – tai praktiškai kiekviename skyriuje mane pasiūlo. Mano strateginis nusiteikimas – kartoti 2019-ųjų sėkmę. Kažkas iš mano bendraminčių konkurentų pasiūlo turėti mums „daugiau Amerikos“. Man taip tinka. Pagal amerikinę kampanijų logiką, neverta eksperimentuoti, kai kampanijos modelis pasiteisino ir atnešė sėkmę. Vedžiau sąrašą 2019-aisiais? Vedžiau. Patyrėme sėkmę? Manau, taip. Galime pakartoti? Kartokime. Ingrida parodė jėgą? Parodė. Ar išrasime ką nors labiau garantuoto? Vargu. Tai irgi kartokim scenarijų. „Vyriausybė niekad nebūna populiari“, „Vienąkart jau pralošė“ – ne argumentai. Kaip tik – premjerės poste Ingrida įgijo naujų savybių. Tai nebe ta pati 2019-ųjų Ingrida, o įgijusi naują kokybę politikė. Tai ir nenurašykim.

Tai čia aš tik savo partijos vidinę konkurenciją sušaržavau. O kas dar bus, kaip tarppartinė kova įsišėls. „Priešai stovėjo įsikibę į kėdę kaip katinai arba buldogai, piktai žiūrėjo vienas į antrą ir sukiojosi iš vieno šono į kitą“. Čia vėl apie tuos briliantus tose kėdėse…

Raseinių apygardoje visi kaip vienas remiame Andrių Bautronį. Kadaise ir aš ten balotiravausi, kaip ir jis, į Seimą. Dabar apygardos ribos jau šiek tiek įsiterpia ir į Kėdainių rajoną. Lyg tyčia apima ir Krakes – mano Babytės gimtinę; ten mano prosenelių kapai. Tad buvo smagi pareiga po tą miestelį pavaikščioti, užbaigiant Andriaus kampaniją visose rinkiminės apygardos seniūnijose. Vaikinas turi šansų, nors ir varžovai grėsmingi.

Andriaus Bautronio palaikymo komanda

Vasario 16-osios Signatarų erdvės

Biržų pilyje pagerbėme Alfonsą Petrulį ir Kazį Bizauską.

Tremties parodose vis miniu Praną Dovydaitį, Petrą Klimą, Aleksandrą Stulginskį. Daug kur – Antaną Smetoną, Jurgį Šaulį.

Vasarą radau dar du Jurgio Šaulio pėdsakus. (Et, kad taip jo autografą sau į kolekciją, nereikia dviejų, na bent jau vieną…). 1963-ųjų Dariaus ir Girėno kontekste (ištyrė Gražina Sviderskytė), po kelerių metų – Ievos Simonaitytės kontekste (Alena Braziūnienė). Na, vykdoma negailestinga istorinė rekonstrukcija. Neva Šaulys nerėmė Ievos (būdamas ambasadoriumi Vokietijoje, lyg būtų galėjęs?..). Ir Darių su Girėnu tik žvilgsniu nulydėjo jiems praskrendant virš Berlyno – tiesa, būtent jis pargabeno į Kauną „Lituanicos“ gabentą paštą. Vieną tame pašto maiše gabentą voką turiu savo kolekcijoje…

Tadas Petkevičius ir Akto mašinraštis. T. Petkevičius 1919 m. buvo Vyriausybės kanceliarijos vadovas ir tvarkė Lietuvos Tarybos protokolus. To dar negana, 1959-aisiais grįžęs iš tremties įsidarbino MKČ muziejuje ir tvarkė ten tas įtartinąsias „keturias papkes“, o vienoje iš jų galėjo būti ir Aktas.

Tad tai buvo žmogus, kuris, galimai, du kartus skirtingose epochose savo akimis matė ir galbūt tvarkė, sprendė kur padėti, Akto mašinraštinę versiją.

Galėjo išvogti ir perduoti mano tetai Petronėlei Lastienei, arba ir Petrui Klimui. Juk visi trys kūrė memorandumą apie sovietų valdžios niekšybes Lietuvoje, už ką ir buvo visi represuoti 1945-aisiais.

Beje, Aktas gali dūlėti kaip daiktinis įrodymas kurio nors patrioto teisminėje byloje. Kad ir to paties Petkevičiaus.

Kaip galėjo atsirasti pas Lastienę? – visai paprasta. Dūlėjo pas tą patį Petkevičių. Tada atsirado Emilijos Bliūdžiūtės name. Lastienė, grįžusi iš tremties – pasiėmė į savo butą.

Gal periferine klausa Liudukas, lankydamasis pas tetą Petronėlę, nuklausė, ką suaugusieji puse lūpų apie tai kalba?  Tai dabar vis ir pasakau: Signatarai „mane už rankos vedė…“, kai Berlyne Akto originalo ieškojau. (Ir atsirado, žinia).

Kita versija – Balsupių: ten Smetonos adjutantas laikinai paslėpė, o už keleto kilometrų – Katilynė, mano giminaičių Bliūdžių gyvenama. Tai gal pergabeno ten? O paskui mano tėvas gabeno senas Petro Bliūdžiaus knygas sunkvežimiu į Kauną. Tai gal ir Akto mašinraštinė versija tebedūla kurio nors stambaus folianto viršely paslėpta Mažylių rūsyje? Jeigu tarp Basanavičiaus knygų tebeieškoma, tai gal ir pas save paieškoti? Ir prieš jokią Maskvą keliaklupsčiauti nereikia. (Tas, kas perskaitys ir žino, kur jis iš tikrųjų dūla, tai ilgai juoksis).

O viskas susiję. Šiame šią vasarą sukurtame tekste vis grįžtu prie minties, kaip kai kam visais įmanomais būdais norisi išlaikyti sovietmečio ir postsovietinio laikotarpio diskursus, kad „vertybes atgautume iš Rusijos“.

„Vasara baigiasi rudenį“

Maudynės, uogos, grybai, lietūs ir karščiai – vasara buvo įprastinė, žalia, Dzūkijoje ji daugiametė vidutinė (kas turbūt dabar retai bepasitaiko, vasaros vis pernelyg sausos).

Šį vasaros dienoraštį simboliškai baigiu rugpjūčio 31-ąją. Svetimos kariuomenės išvedimo 30-metis. O labiausiai anuomet dėl to nusipelnė vienas žmogus – Česlovas Stankevičius, turėjęs pilnus Vytauto Landsbergio įgaliojimus. Tai – prieš 3 dešimtmečius. O šiandien į Vienybės aikštę nusileidžia precizinio parašiutinio nutūpimo asai. Fotografuojuosi, žinoma. Su šauliais tai fotografuojuosi kaip su šeimos nariai. Karo muziejaus sodelyje aidi puiki karinių jūros pajėgų orkestro ir kitų atliekama muzika. Viskas – šilta vasaros pabaiga, 30 metų senumo sėkmės istorija – persipina čia, nuo vaikystės pažįstamoje artimoje Kauno erdvėje. Tuoj ruduo. Atmintyje – 1993-ieji. Okupacinės kariuomenės išvedimo 30-metis. Simboliška: paskutinis kareivis palieka Lietuvos teritoriją, o po keleto dienų Lietuvą aplanko Popiežius Jonas Paulius II. „Jonai Pauliau, mylime tave“ – skanduoja jaunimo minia Kauno stadione (ten ir šešiametė mano dukra). Lietuvos lenkus išvadina „lenkų kilmės lietuviais“, o kai šie iš netikėtumo sušurmuliuoja, neva nustebęs pakelia akis: ar tai jūs čia susirengę patį popiežių kritikuoti, ar kokią klaidą padariau?.. Na, o aš pats dalyvavau Šventosiose Mišiose Santakos slėnyje.

Šių metų rugpjūčio 31-oji atšvenčiama Kaune pakiliai. Iškilus, optimizmą skatinantis istorinis įvykis: svetimos kariuomenės išvedimas. Pakili vasaros pabaiga.

Laisvės dienos minėjimas prie Kauno karo muziejaus