Gegužės 26-ąją rinkimuose į Europos Parlamentą surinkau 111100 pirmumo balsų ir tapau EP nariu. Skaičių magija: tik vienetai ir nuliai. Vienetukais ir nuliais būna grindžiamos informatikos sistemos. Jais galima užkoduoti visą aprėpiamą pasaulio informaciją. Net ir dvejų metukų mūsų anūkė Marcelė jau pažįsta vienetą, o nulį kol kas vadina „mėnuliu“. Gal, kad nulis apvalus. Bet tai apie skaičius. O už tų skaičių – gyvi žmonės, mano balsuotojai. Rinkimų apylinkėse jie ėmė biuletenius, o rinkimų sąraše ryžtingai žymėjo „1“, t. y. mano numerį TS-LKD sąraše.

Kampanijos pradžioje daug kas sakė: „Profesoriau, Jūs toks įžymus, Jus vis tiek išrinks, galite važiuoti pusmečiui nors ir į Kanarus ir atsipalaiduoti.“ Na, šito tai jau nebus. Rinkimų dėsniai bendri visiems. Atsipalaiduoti?! Priešingai! Susitelkiau ir sutelkiau, ką tik pajėgiau. Mano kampanija užtruko ilgai. Mažiausiai – nuo 2017-ųjų kovo 29-osios, nuo Akto atsiradimo
Berlyne. O iš tiesų prasidėjo dar seniau, 1990-aisias, kai balotiravausi ir tapau Kauno miesto savivaldybės Tarybos nariu. O jau nuo 2017-ųjų vengiau visiems apie tai aiškinti. Kiekviena mano kalba, kiekviena televizijos laida, kiekvienas susitikimas salėje, bibliotekoje, o ir gimnazijoje, netgi ir su tais, kurie dar per jauni balsuoti, – visa tai buvo ilga, pakylėjanti ir sekinanti, laisva, bet ir neleidžianti daryti nė menkiausios klaidos kampanija. Ir tai – ne tik apie rinkimus. Tai – ir galimybė, ir pareiga skleisti žinią apie Aktą, apie jo Signatarus, apie tragišką ir šlovingą Lietuvos kelią į laisvę. Esu dėkingas visiems tiems, kurie padėjo, rėmė, organizavo, įsakmiai paliepdavo važinėti visur (net ir ten, kur galbūt neuždirbsi sau nei vieno
balso), ir visiems tiems, kurie balsavo. Visiems tiems 111100. Kažkas sako, kad nebuvo patirties? Atsirado. Reikėjo? Privalėjau!

Teko girdėti: „Laimėjo politiškai nepatyrę.“ Tai niekinis, be logikos ir, jei norite, paniekinamas teiginys. Toks kalbėjimas – nedoras kitų politikų siekis pažeminti laimėjusiojo orumą. Manyje tai žadina anaiptol ne kuklumą. Juk atsiradau kitų tokių panašiai „nepatyrusių“ kohortoje. Tai – dabartinis mūsų Prezidentas, tai – mūsų frakcijos Europos Parlamente lyderis Manfredas Weberis, tai – naujoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula
von der Leyen, tai – daugelis mano padėjėjų… Na, ir aš pats tarp jų. Tai gal ir Vasario 16- osios akto signatarai buvo „nepatyrę“?! Juk prezidentais, premjerais, ministrais, diplomatais tapo vėliau – jau gerokai po 1918-ųjų… Tiesiog nepatyrusiųjų paradas!

Kai kurių apklausų rezultatai rodė, kad esu ketvirtas palankiausiai vertinamas asmuo Lietuvoje. Virš manęs sąraše – ekscelencijos prezidentai. Tai gal baikim apie „nepatyrimą“?