Pamažu įsitraukiame į europinės politikos rutiną. Čia jau tenka pripažinti, kad tenka – ir teks! – mokytis, kad kiekviena diena atneš vis naujų iššūkių. Iš pradžių privalės gelbėti ankstesnė mūsų pačių, „nepatyrusiųjų“, patirtis. Vieni jos įgijo nacionalinėje politikoje. Aš – dėstydamas apie Europos Sąjungos institucijas, jas akademiškai tyrinėdamas. Bet mokslinis požiūris, politologinės interpretacijos – tai viena. O suktis kasdienėje institucinėje „marmalynėje“, vienu mirksniu perprasti politines alternatyvas, gebėti jas suvaldyti, pasiekti politinio rezultato – tai jau kas kita.

Gerai, kad frakcijoje – nuoširdi ir geranoriška atmosfera. Sakoma, kad ją kruopščiu savo penkerių metų darbu sukūrė, dabartinę ELP frakciją sutelkė simpatiškasis bavaras Manfredas Weberis. Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad frakcijoje tiesiog vyksta susicementavimas, palydimas kažkokių politologinių išmąstymų, kurių prasmė ne iškart aiški. Na, gerai: vienbalsiai išrinkome Manfredą Weberį frakcijos vadovu. Kai kurie mūsiškiai netgi ironizavo: vienas iš vieno – o kur čia demokratija? Ne toks jau ir ženklus politinis rezultatas per ištisą darbo dieną… Dar išsirinkome dešimt M. Weberio pavaduotojų. Ir turėjome pasiekti, kad tarp jų būtų bent 4 moterys. Jas išrinkome iš pirmo sykio.

Visi užsivedę postringauti apie „Spitzenkandidat“ principą. Ir iš kur jie jį „išpaišė“?! Šiukštu negalima šio vokiško termino versti į jokią kitą kalbą. Nei į lietuvių, nei į anglų. Šiaip jau, to žodžio prasmė gana aiški: partija, laimėjusi ES daugiausiai mandatų, turi teisę siūlyti savo lyderį į pagrindinį, atsakingiausią, įtakingiausią postą. Lyg ir negalėtų būti kitaip: juk demokratija. Bet yra ir kitų, ne mažiau demokratinių vykdomosios valdžios formavimo principų. Būta visaip. Kalbantis apie rinkimų rezultatus, nuskambėjo ir dar viena frazė, atliepianti europinę realybę – deja, ir lietuviškąją politinę realybę: „Visur, kur agituota balsuoti, agituota už bet ką, bet tik prieš krikščionis demokratus!” Pasirodo, kaip Lietuvoje, taip ir visoje Europoje… Ir vis dėlto mandatų laimėjome daugiau už kitus!

Dėl „Spitzenkandidat“ principo dar tik brendo negailestinga politinė kova.

Atėjo liepos mėnuo. Savo kandidatą pateikė ir socialistai – „patyrusį“. O mūsų M. Weberis taigi „nepatyręs“, niekada nebuvo „net“ ministru… O kraštutiniai kairieji ir kraštutiniai dešinieji apskritai nusiteikia viską jaukti. Jiems – kad tik kuo daugiau sumaišties. Patikimesnio susitarimo ELP galėjo tikėtis nebent su tais pačiais socialistais, liberalais, iš dalies žaliaisiais, gal ir minėtaisiais konservatoriais-reformatoriais… Labai trapi, dar net nežinia, ar egzistuojanti, dauguma!

Kiekvieną vakarą mūsų derybininkai grįžta iš pokalbių su kitų frakcijų atstovais tiesiog fiziškai išsekę, pajuodusiais veidais. O dar visi kiti interesų lygmenys! Juk Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą Europos Parlamentui teikia Vadovų taryba, t. y. 28 valstybių lyderiai. Be abejo, didžiųjų valstybių – o ir mažesniųjų – turi savo interesų ir savo argumentų. Kas ten tarp jų už uždarų durų vyksta – lengvai nesužinosi.

Sužinome rezultatą: M. Weberis „nepraeina“. Vadovų taryba jo kandidatūros mums neteiks. Išsiskraidome po savo valstybes be rezultato ir su didelėmis abejonėmis dėl tolesnės sėkmės. Apie EP autoriteto stiprėjimą, atrodo, sunku kalbėti. Tegu bent jau gyvuoja „technokratinė“ Europa? Piliečiai toliau abejos tokių griozdiškų europinių institucijų prasme, gilės euroskepticizmas. To nesinorėtų.