Štai ir praėjo pirma kovo savaitė. Šiandien – kovo aštuntoji. Tą dieną vieni kitų atsiklausiam: o kaip tau Kovo Aštuntoji kaip šventė – ar ji tau svarbi?.. Na, bent jau mano žmonai tai svarbu. Mano draugas Serhejus iš Ukrainos irgi panašiai man parašė: spėju, toji šventė svarbi…

Tad padovanojau jai tulpę prie anksčiau gautų 9, o dar ji turi 7 narcizus. Dar ir saldainių dėžutę jai įteikiau. O anūkių ir dukros nutariau nesveikinti. Nors – irgi moterys, žinoma…

Pasaulio ir EP tikrovė bei artėjantys Seimo rinkimai Lietuvoje

O šiaip, šią savaitę (nuo kovo 2-osios iki 8-osios) dominavo dramatiškos temos: apie koronavirusą, Sirijos pabėgėlius, Astravą, klimato kaitą, skėrius… Na, žodžiu, apie pačias įvairiausias blogybes. Taip pat nemažai buvo kalbama ir apie žmones, tokius kaip, pavyzdžiui, Timmermansas, Greta Thunberg ar Erdohanas.

Svarstau: ar visada pasauly buvo tiek sumaišties ir nerimo, ar tai čia tik mano EP kadencijai likimas jų pamėtėja tokiomis va puokštėmis? Reiktų pasitarti su ankstesnių kadencijų MEP‘ais, kaip atrodo jiems.

Rytoj prasideda nauja savaitė. Ji – ir vėl po koronaviruso ženklu. EP sesija turėjo vykti Strasbūre. Gal ją reikėjo apskritai atšaukti? Pagaliau nuspręsta perkelti į Briuselį. Na, tai skrisiu į Briuselį.

O per tą laiką TS-LKD taryba veikė bene išmaniau. Tarybos posėdis Anykščiuose buvo atšauktas, o balsavome nuotoliniu būdu. Patvirtinome didžiąją dalį kandidatų į Seimą mažoritarinėse apygardose. Ne viskas sudėstyta idealiai (Kauno konsteliacijoj ir vėl žvaigždės „iš kitur“), bet bendras įspūdis stiprus. Asmeniškai man džiugu dėl Sandros kandidatūros Šilutėje, Rasos – Gargžduose, Valentino – Molėtuose, Godos – Vilkavišky… Juk tai – toji komanda, šitiek padėjusi man 2019 m. rinkimuose! Ateina laikas padėti jiems, ir tam energijos negailėsiu!

Holokausto tema televizijoje. Kitos savitos realijos ir apmąstymai

Televizijoje – holokausto tema. Yra ir apie mano dieduką Praną Mažylį, gelbėjusį žydus Antrojo pasaulinio karo metu. Akcentai teisingi: mano diedukas rizikavo. Nuolat reikėjo bijoti. Žydšaudžių lietuvių? Reikėjo bijoti okupacinės hitlerininkų valdžios. Manau, tokios laidos artina prie tiesos, tolina nuo insinuacijų ir atveda į konsensusą – kas gi iš tikrųjų įvyko. Ir kad taip daugiau neįvyktų.

Gana savaip apie žydus rašoma vieno tokio sovietinio rašytojo dienoraštyje. Žinoma, tai kita epocha. 1976-ieji – 1985-ieji… instinktyviai ieškau bendrų sąlyčio taškų su mano paties biografija: o kur tuo metu buvau, ką veikiau aš? Gal bent netiesioginių užuominų apie mano to meto pasaulį rasiu?.. Vargu. Na, gal tą patį filmą kino teatre abu pažiūrėjome, ir tasai rašytojas, ir aš. Bet šiaip jau – mano ir to rašytojo – pasauliai labai jau netapatūs. Jis aprašo sovietinės Lietuvos kūrybinio elito realijas. Honorarai… ką kompartija nutars… kuriuos kūrėjus sureikšminti… kuriuos nureikšminti… Kūrėjų buitis… Pavyzdžiui: vyko provincijoj susitikimas su skaitytojais; po to baliukas; kitą dieną nieko neparašiau. Na, kam neatsitinka! O mano kelias – tada?.. Bene nebuvo kūrybinių ambicijų, beletristinių? Ogi jų dar ir iki šiol yra! Bet tada buvo visai kiti iššūkiai. Įveikta žmonos liga. Savarankiški moksliniai tyrimai. Chemija, naujai susintezuotos biologiškai veiklios struktūros. Straipsniai ir išradimai. Apginta disertacija. Vis dėlto tai buvo ropštimasis aukštyn! Ar ko nors buvo maža?!

Paskui sužinojau statistiką: disertacijas apgynusiųjų vidutinis amžius būdavo 31 metai. Kai aš apgyniau savo disertaciją, man buvo sukakę 31 metai ir 19 dienų. Juk neblogai sutampa su statistika! Paskui aš visada pasitikrindavau (čia jau į kitą temą), kokios Lietuvoj vidutinės statistinės pajamos. Beveik visada sutapdavo su manosiomis! O kiek upių baidarėmis praplaukta (čia dar į kitą temą)? Tai jau kur kas daugiau, negu galėjo praplaukti Lietuvos gyventojų vidutinė statistinė dauguma. O tai – per tą patį laiką! Ką gi: pomėgiai – galingas dalykas.  

Pomėgiai, savos temos ir LRT eteris

Šių metų pradžia – ir darbas, bet ir savotiško komforto laikas: šiemet jau suspėjau perskaityti 12 knygų. Baisu! Vieną dieną rinkėjai manęs paklaus: o kada tu spėji?! Teisinsiuosi, kad pavyksta netyčia kažkaip. Viena iš tų knygų – Butkaus, apie Lietuvos savanorius, mūsų kariuomenės kūrimąsi nuo 1918-ųjų, apie tai, kaip, kokia kaina buvo iškovota, apginta laisvė… bet viskas išdėstyta paprasta kalba, kareivio požiūriu… O buvo laikas, kai buvo kovojama už teisę būti pasiųstam į frontą, kai buvo pavydima tiems, kurie buvo pasiųsti į pirmąsias linijas…

Akylai seku, kaip kalbama apie Vasario 16-osios Aktą. Jaučiu tokią pareigą. Prašmėžuoja interpretacijos, kiek egzistavo Akto egzempliorių. Šaunuoliai skaičiuotojai! Pavyzdžiui. Buvo tas egzempliorius, kurį Signatarai rašėsi, paskui tas, kurį jie siuntė į Berlyną. Jau du! Buvo mašinraštinis egzempliorius, paskui tas, kurį pasiėmė Basanavičius. Jau keturi! Pabaigai dar tas, apie kurį paliudijo vienas garbus Signataras… tik va bėda: nepaliudijo apie tai niekas kitas, tik jis pats… na, bet yra net penki egzemplioriai! Maždaug – skrido du krokodilai, vienas žalias, kitas į kairę.

Mielieji! Egzistavo du, – būtent du! –  Akto originalai. Vienas surašytas ranka. Jis prieš 3 metus atsirado Berlyne. Kitas mašinraštinis. Jo tebeieškoma. Nuo to, ar surašyta ranka, ar mašinėle, esmė nesikeičia. Ar buvo su lydraščiu, ar be, taip pat nieko nekeičia. Buvo laisvos valstybės idėja – nugalinti, nugalėjusi, preciziškai suformuluota mintis. Buvo dokumentas, kuriame toji mintis buvo įkūnyta. Mintis nugalėjo. Dokumentas atsirado. Tiek.

Rengiu eksponatus parodai. Šįkart tie eksponatai grynai filateliniai, tad ir rengti juos būtina pagal visas karo meno taisykles, t.y. pagal skrupulingai parengtus filatelijos parodų reikalavimus. O, patikėkit, tai gali prilygti rimtos disertacijos parengimui! Griežta apimtis, privalomas originalumas, negali būti kokio nors falsifikavimo ar netgi paviršutiniškumo… Mano eksponatai – apie ankstesnių epochų pašto antspaudus. O tie antspaudai labai iškalbūs, kai pasigilini. Manau, kad mes, filatelistai, skleidžiame svarbias žinias apie pašto Lietuvoje istoriją. Per tai – ir apie pačios Lietuvos istoriją.

Šeštadienio eteryje – LRT laida „Stilius“. Apie mane. Ar visiems patiks? Gal per daug įsileidžiama į privataus gyvenimo detales? Bet „Stilius“ turi savo stilių, tai ir netrukdykim jo kūrėjams. Atrodo, kad laidos reitingai – artimi rekordiniams.

Karantino baimė ir epidemijos naratyvai

Tebevyksta triukai su EP posėdžių lokacija. Pernai, po rinkimų, man įdavė kalendorėlį, kur kiekvieno būsimo EP posėdžio data ir vieta numatyta daugeliui mėnesių į priekį. Atrodė, viskas seniai sustyguota – ir vis tiek ateinančios savaitės posėdis buvo perkeltas iš Strasbūro į Briuselį. Bepigu tiems, kurie turi išsinuomoję Briusely nuolatinį būstą, o aš tai kitoks, aš lėktuvinis-viešbutinis, skraidau… Vienu momentu net pabūgau ten –  o ir bet kur, –  lėkti: neduokdie termovizorius kuriame nors oro uoste karštą mano prigimtį išduos, ir kai įsūdys man dviejų savaičių karantiną… Juk ne tiek bijau koronaviruso, kiek nenoriu karantino…

O paskui nusiteikiu filosofiškai. Epidemijos – argi tai žmonijai nauja?! Gera proga vėl pavartyti „Dekameroną“.

Paprastai prisimename pikantiškuosius tos knygos epizodus, o ar prisimename fabulą? O ji tokia: labai labai seniai, prieš šimtmečius, viename Italijos (!) mieste įsisiautėja epidemija. Būrelis vaikinų ir merginų išvyksta iš miesto į kaimą tos epidemijos prabūti. (Lyg žinotų dabartines EK ir Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas!). O ten, kaime, ilgas valandas ir pasakoja vieni kitiems tas pikantiškąsias istorijas. Pagaliau epidemija baigiasi – baigiasi ir Džiovani Bokačio knyga. Labai skaitoma knyga, beje. Nenuostabu: juk skandalinga.

EP – iš abiejų pusių sėdi italai!! Arba nuotoliniu būdu sunkiai papolitikuosi

Smalsu: ar į Briuselį atvyks mano frakcijos kolegos Martuciello ir Milazzo? Jie italai, o esam susodinti salėj abėcėlės tvarka, ir mudu su bulgare Eva Maydell sėdim kaip tik tarp jų. Ma, Ma, Ma ir Mi. O kaip elgtis, jei italai atvažiuotų kosintys? Galvosim.

Mes, EP nariai, vykti į Briuselį, žinoma, privalom. Toks mūsų darbas. Nuotoliniu būdu sunkiai papolitikuosi, nors bandyti verta. O štai kitiems EP pastato lankytojams – ribojimai. Nieko nuostabaus: ketvirtadienį Belgijoj buvo pusšimtis sergančių, po paros – jau virš šimto.

O šiandien, sekmadienį, užsikrėtusiųjų mąstas jau pasiekiė 200!!!

Atšauktos parodos, ekskursijos… tik va Gretai Thunberg lankytis EP – galima! Atpūškavo, kad pareikštų, jog, va, namas dega (čia – vaizdžiai apie klimato kaitą), o gaisrininkų niekas nė nekviečia (čia – apie pernelyg menkas, jos nuomone, europines priemones klimato kaitai suvaldyti). EK vicepirmininkas Timmermansas į tą patį žvelgia iš savo taško. Europos Komisija konkretina pasiūlymus, susieja su finansais. Mes, EP nariai, brandiname savo nuomonę. Laikas spręsti sparčiai artėja.

Koronaviruso plitimo drama ir repeticija prieš Astravą

Koronavirusas plinta dramatiškai, –  kitaip nepasakysi. Sklinda dvi bangos: pirmiausia žinia apie jį, paskui jau – pats virusas.

Pasaulio žemėlapis, vaizduojantis jo paplitimą – labai informatyvus. Kiekvienas gali pasižiūrėti, kaip atrodo ligos paplitimas teritorijoje, į kurią nusiteikęs vykti. Kiekvienam savo: man mano paties kailis vis dėlto rūpi, tad aš pasižiūriu paplitimą pasauly, Europoj ir, konkrečiai, Belgijoj. Nk gr. Kinijoj jau aiškus atoslūgis. Europoj pilna tragiškų vaizdų, ypač Šiaurės Italijoj. Giliau panaršęs, sužinau, kad pas italus – ilga gyvenimo trukmė. Ir kas atsitinka: virusas pakerta tuos iki šiol sėkmingai gyvenusius žmones. Aukos – aštuoniasdešimtmečiai asmenys, ypač – vyrai. Va tau ir epidemiologija. Tokius dalykus būtina iš anksto žinoti, būti ištyrus. O kaip dramatiškai Europoje, pasirodo, trūksta mokslinių tyrimų! Apie tai nuolat kalbame EP – ir komitete, ir frakcijoje, ir plenariniuose posėdžiuose…

Koronaviruso plėtra man regisi kaip savotiška repeticija, lyginant su tuo, ką patirtume Astravo avarijos atveju. Juk dėl virusų viskas taip paprasta! Įsigalės pavasaris, išeisim į atviras erdves, ir virusai atstos. Bent jau – iki kitos žiemos. Lengva ir smagu! O, jei pasklistų radionuklidai, jie niekur neišsisklaidys, galima sakyti – niekada. O gal turėsim pakankamai dujokaukių iš slėptuvių į šviežią orą išeiti? Gal turim rūsiuose pakankamai slėptuvių jose porą dešimtmečių išsislapstyti?

Milijonai pabėgėlių Turkijoje, skėriai ir kaip be Kaziuko

Kita tema. EP nekartą diskutavom: keli milijonai pabėgėlių Turkijoje – tiksinti bomba. Karas Sirijoj pasiekė kulminaciją. Tūkstančiai pabėgėlių pasileido iš Turkijos į Europą, konkrečiai – į Graikiją. Tai – šios savaitės realija. Žinau, kokios diskusijos kunkuliuoja šiuo klausimu EP. Kas galėtų ramiai žiūrėti į vaiko, patiriančio nepriteklius kažkur Viduržemio jūros salose, akis? O dėl jo tolesnio likimo privalėsim nuspręsti, ir aiškiai.

Lyg būtų maža visokių nesėkmių, tai kai kuriose valstybėse dar paskelbiamas ir skėrių pavojus. Nenauja, o vis tiek nieko džiugaus: milijonai tų vabzdžių nuėda ištisus kvadratinių kilometrų plotus žaliųjų pasėlių, na, ir lekia būriais tolyn – naujų žaliųjų plotų nuėsdinėti…

O per tą laiką kovas jau įsibėgėjo. Kaziuko mugėj tradiciškai įsigijau verbų. Kaip tu atsisakysi prisiliesti prie šimtmečių vilnietiškosios tradicijos! O juk viskas gamtos nulemta: tik prie Vilniaus, ir niekur kitur, štai ten link Sudervės, žydi tokia didelė augalų įvairovė. Tad ten ir tik ten galėjo kilti vilnietiškų verbų rišimo tradicija. Išliko iki šiol!

Kovas – ypatingas mėnuo. Arba kelionės magija

Kovo 11-osios renginius tenka perkelti į gegužę, ir tai visai racionalus sprendimas. Bus puiki proga tuo pačiu atšvęsti ir Steigiamojo Seimo šimtmetį. Juk kaip parašyta Akte: „… Steigiamasis Lietuvos Seimas, visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas…“.

Kovas, ir artėja magiškoji data, kai prieš trejus metus, septynioliktaisiais metais, vieną dieną jau į kovo pabaigą, startavau  iš Kauno į Berlyną. Ir atsirado Aktas!

Šiandien startuoju iš tos pačios Kauno autobusų stoties septynioliktą valandą iš septynioliktos aikštelės, o sėdžiu autobuse septynioliktoje vietoje. Tiesiog sutapimai, ir nieko magiška: vykstu į darbą, į EP. Šiandien į Vilnių, ryt skrydis į Amsterdamą, po to traukiniu į Briuselį…

Nieko magiško, nieko naujo. Tiesiog – ta kelionė tęsiasi.

Liudas Mažylis