loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Prieš prasidedant Didžiajai savaitei

Dienoraštis

Kovo 22–28 dienos, 2021 metų 12 savaitė

Laiškai politiniams kaliniams Baltarusijoje

Kovo 22 diena, pirmadienis.

Mūsų valstybės vadovams, pasiskiepijusiems nuo COVID-19, palinkėjau nepatekti į naują isterijos dėl ,,AstraZeneca“ bangą. Ką gi tektų mums visiems Lietuvoje daryti, jei tie mūsų vadovai staiga vėl sužinotų, jog toji vakcina neva VĖL neveiksni, o per tai tie mūsų politikos lyderiai antrojo skiepo taip niekada ir nesulauktų?! Ironizuoju, žinoma. Bet gi pats dvi dienas išbuvau toje įdomioje būsenoje, kai pasakoma, jog pasiskiepijai kažkokiu „š…“, kad dabar galbūt tą vakciną tuoj uždraus, o ,,Jumis, pilieti L. M., mes kada nors, kaip nors pasirūpinsime. Juk Jūs dar laukiate skiepo iki pat birželio, tai iki to laiko kokią nors išeitį vis tiek pasiūlysime“. Gerai, kad Europos vaistų agentūros vadovės Emer Cooke stuburas pasirodė esąs tvirtas. Ji beatodairiškai patvirtino, kad ,,AstraZeneca“ kaip buvo, taip ir liko saugi. Tad ir antrojo skiepo pilietis L. M. (kaip ir dar milijonai Europos piliečių) gali laukti ramiai.

Vilniuje vyksta tarptautinis Kalinausko forumas, o jo dėmesio centre – Baltarusijos ateitis. Forumo tikslas mobilizuoti bendruomenę laisviems ir demokratiškiems rinkimams, sukurti patikimą ir vieningą Vakarų politiką Baltarusijos atžvilgiu.

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete vėl – apie COVID-19 mutacijas. Britiškoji atmaina labiausiai paplitusi Europoje, o skiepijamės tikrai lėtai. ES eksportuoja daug vakcinų, daugiau nei 40 milijonų dozių, 10 milijonų vien į JK. Žinoma, uždraudę eksportuoti, rizikuojame, kad negausime tam tikros medžiagos vakcinoms. Visada turėsime naujų variantų, jei neskiepysime pasaulio. Turime pradėti kalbėti ir apie eksporto apribojimus, Žaliąjį pasą… Visa tai – mūsų koordinatoriaus Peterio Liese mintys, o mano pozicija dauguma klausimų būna identiška jo pozicijai.

„Lietuvos ryto“ televizija domisi, kokią perspektyvą turi direktyva dėl „teisės atsijungti“. Teigiu, kad darbuotojas privalo turėti teisę būti darbdaviui nepasiekiamas bent jau savaitgalį tam tikrą fiksuotą valandų skaičių, ir nepertraukiamai. Svarstymus paskatino pandemija ir nuotolinis darbas, kurį organizuojant gali susidaryti iliuzija kad per savaitę dirbant nuotoliniu būdu niekas „nepersidirba“, tad kada nors reikėsią „atsigriebti“. Sutinku, kad Europos mastu tam tikrą būtinąjį laisvo laiko tarpą reikia numatyti. Tokį, kurio metu darbuotojas nepasiekiamas nei internetu, nei telefonu.

Kalbuosi su Uzbekistano ambasadoriumi. Uzbekistanas kreipėsi į ES, prašydamas taikyti lengvatines tarpusavio prekybos sąlygas pagal vadinamąjį GSP+ režimą. EP Tarptautinės prekybos komitete aš esu už Uzbekistaną atsakingas, o ES kelia sąlygas, kad Uzbekistane būtų paisoma žmogaus teisių. Pabrėžiu būtinybę ne tik pasirašyti 27 pagrindines tarptautines konvencijas (tą Uzbekistanas jau padarė), bet ir jas įgyvendinti bei užtikrinti nuolatinę jų stebėseną. O tai ne taip jau paprasta. Ir baudžiamąjį kodeksą reikia taisyti, ir žiniasklaidos laisvės neriboti. Išgirstu ir patikinimų, ir pasiaiškinimų, kai kada panašių į atsikalbinėjimus. Vis dėlto GSP+ Uzbekistanui, mano nuomone, suteikti derėtų. Žinoma, po to atidžiai stebint pažangą žmogaus teisių srityje.

Beje, 1868 m. kovo 22 d. gimė Vilhelmas Storosta-Vydūnas, svarbus Tautos moralinio atgimimo ir atsakomybės už jos likimą ugdytojas. Įvairiausiuose kontekstuose ryšys su lietuvių filosofu mums labai svarbus. Man asmeniškai teko mistinė pareiga 1991 m. pargabenti Jo palaikus iš Detmoldo, Vokietijos. O ir kaip kolekcininkas galiu didžiuotis: turiu pašto siuntų knygelę, į kurią Panemunės pašto skyrius įrašydavo, kokius pašto siuntinius Vydūnas atsiimdavo ketvirtajame 20 a. dešimtmetyje, matyt, ateidavo pėsčias iš Tilžės, kurioje gyveno, Karalienės Luizės tiltu į kitapus Nemuno, jau Lietuvoje, buvusį pašto skyrių.

Kovo 23 diena, antradienis.

Sėkmingai padiskutuojame nuotolinėje konferencijoje per delfi.lt portalą apie Lietuvos pirmąjį diplomatinį pripažinimą, kuris įvyko prieš 103 metus. Ta pirmoji pripažinusi mus valstybė buvo Vokietija. 1918-ųjų kovo 23-ąją baigėsi daugiau kaip pusmetį užtrukusi nepriklausomybės pripažinimo epopėja, prasidėjusi 1917 m. vasarą. Auksu žėrinti jos viršūnė – Vasario 16-osios Aktas, o kovo 23-ąją įvyko jo notifikacija. Konferencijoje pranešimus pateikėme penkiese – aš, taip pat Vatikano valstybės sekretoriato administracijos direktorius, diplomatas mons. dr. Rolandas Makrickas, VDU Lietuvių išeivijos instituto tyrėja dr. Asta Petraitytė-Briedienė, LR Seimo narys Stasys Šedbaras ir  VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantė Rasa Zozaitė. Aš buvau dar ir moderatorius. Stebėtojų buvo 34 303. Drąsiai galima laikyti renginį moksliniu seminaru ar simpoziumu. Kodėl gi ne! Trys mokslų daktarai! Didžiausias renginio „atradimas“ – Vasario 16-osios teksto aptikimas 1918 m. kovo 23-osios nepriklausomybės notifikacijos Vokietijai tekste. O suradau tai aš! Pakanka sulyginti du istorinius tekstus – Aktą ir jo notifikaciją – kad pastebėtum, jog jie iš esmės identiški. O kaip apgaulingai gali veikti atskiros detalės, fragmentai, mat, tekste nėra žodžių „vasario 16-oji“, tai esą „neverta nė lyginti“, tai lyg ir NE TAS, ne toks kokio norėtųsi, dokumentas… Taip įsitvirtino pasaulinėje istorinėje literatūroje, taip žinia atkeliavo ir iki mūsų dienų, „1918-ųjų kovo 23-ąją esą buvo vėl įtvirtintos konvencijos su Vokietija, tatata, tatata…“ Tik man, kaip fizinių mokslų atstovui, kitaip žiūrisi. Tos konvencijos buvo geidžiama Vokietijos valdžios politinė konstrukcija, bet realybėje man tų konvencijų neteko nei matyti, nei regėti. Taip, apie jas daug kalbėta ir rašyta, bet gi pagaliau jos nei buvo konkrečiai sudarytos, nei juolab neįsigaliojo! Tai kodėl taip atkakliai apie jas kalbame jau 103 metus? Kad nusimenkintume? Išsikovojome laisvę, nepriklausomybę, Lietuvos valstybę be jokių įsipareigojimų niekam… bet ne, būtinai turime vis minėti kažkokių mums primetinėtų, bet taip ir neįpirštų konvencijų ,,šešėlį”… Tokia visuotinai mus užvaldžiusi interpretacija menkina ir patį Vasario 16-osios Aktą. O juk jis – tobulas Dokumentas. Tačiau, pasirodo, ir toliau turėsiu pareigą jį ginti. ,,Kartą paleidęs ką nors į pasaulį, turi rūpintis iki pat savo mirties”.

ENVI komitete du įdomūs susitikimai. Kontrastingi. Europos ligų kontrolės centras, galima sakyti, „nieko nedaro“. Gal ir neprivalu jiems. Tik, va, pasaulį gožia naujos COVID-19 atmainos. O viruso sekoskaitos tyrimai užkraunami valstybėms narėms. Vėl sena dainelė. Europa nieko nekoordinuoja, juolab nesiveržia finansuoti. O milijardai sveikatos programai paskirti. Reikės daryti intervenciją, reikalauti bendros europinės politikos ir bendro finansavimo. O štai Europos vaistų agentūra EMA atrodo solidžiai. Jos vadovė Emer Cooke savąja principinga laikysena tiesiog „išgelbėjo mokslą“. Jei ,,AstraZeneca“ saugi, tai, vadinasi, ir saugi. O jau nedaug trūko, kad būtų buvę pasiduota ,,neišmanumui“, nes jau ir politikai pusėje Europos to norėjo: „pasakyk, kad skiepytis nesaugu“… Bet gi saugu! Emer Cooke: „Apie galimą kraujo krešulių problemą sužinojome prieš dvi savaites. Iš karto pradėjome tyrimą. Specifinės rizikos nėra, o kai kurie atvejai yra tikrai labai reti. Negalime visiškai atmesti rizikos, reikia dar daugiau tyrimų. Turėtume didinti informuotumą ir pranešinėti žmonėms apie visas rizikas. Ir toliau vertinsime bet kokius naujus atvejus. Siekiame pagerinti kai kurių vakcinų laikymo sąlygas. Turime įgyvendinti skaidrumo iniciatyvas. Ligos plitimas gali būti kontroliuojamas. Vakcinos yra saugios, tačiau mes nuolat ir toliau stebėsime jų saugumą“. Emer kontroliuoja užkratą, o EMA aprobuoja vakcinas. Aš į tai žiūriu teigiamai, į jos prisistatymą, ką kalba. Įdomi ir žinia apie monokloninių antikūnų terapiją. Mokslas sparčiai vystosi. Politikos raida stringa. Nk nj. Aš – viso to stebėtojas ir dalyvis.

Interviu žiniasklaidai rūpi žaliasis skiepų pasas. Aš pritariu tokiam, tik su išlyga, kad jo įvedimas netaptų signalu, kad jau visi tuoj pakeliam sparnus po visur keliauti. Dar ne laikas, dar esame viruso valdžioje. O jog į vieną platformą būtų sudėti duomenys apie individą, jog jis išsityręs, ar pasiskiepijęs, ar persirgęs COVID-19 infekcija, TAD kodėl gi nepritarti. Tai supaprastins asmeniui keliones per valstybių sienas. Šių metų kovo 17 d. Europos Komisija pristatė siūlymą sukurti tokią sistemą.

Kovo 24 diena, trečiadienis.

 

Plenarinės sesijos diskusijos ir balsavimai. Beje, šiandien įvyko neformalios Demokratinės Baltarusijos draugų grupės Europos Parlamente susitikimas, prie kurio prisijungė Baltarusijos demokratinės opozicijos atstovai ir ES valstybių nacionalinių parlamentų nariai. Asmeniškai reiškiu viltį bei tikėjimą, kad Baltarusija bus laisva ir demokratiška! Žyvie Belarus!

„Laisvės TV“ susidomi istoriniu įvykiu – 2003 metų referendumu dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir VP Market „akcija“, kai pabalsavusiam buvo nemokamai dalijamas alus arba skalbimo milteliai. Na, jie pasirinko tinkamą komentatorių – mane! Aš 2003-aisiais stebėjau referendumus Lietuvoje, kitose Vidurio Rytų Europos valstybėje ir Maltoje, parašiau apie tai studiją ir, pasirodo, dar viską labai neblogai prisimenu. Tad pateikiau išsamų komentarą.

Kovo 25 diena, ketvirtadienis.

 

Baltarusijos Laisvės diena! Vakar iš anksto šia proga išplatinau sveikinimą baltarusių kalba. Kreipiausi į įvairias Baltarusijos valstybines institucijas, universitetus, Lietuvoje veikiančias Baltarusijos draugijas ir organizacijas užsienyje. Laišku norėjau pasveikinti su nepriklausomybe, bet, aišku, akcentavau ir nerimą dėl dabartinės situacijos šalyje. Rašiau, kad turime solidarizuotis su demokratijos siekiančia baltarusių tauta. Simboliniais, bet drąsiais veiksmais kiekvienas turi skleisti žinią apie baltarusių tautos nepriklausomybės ir laisvės simbolius, palaikyti demokratinės Baltarusijos siekius. Atsiskyrimas nuo Rusijos imperijos ir nuo bet kokių kitų valstybių 1918 m. Baltarusijos demokratinei respublikai simbolizuoja labai svarbų valstybingumo ir demokratijos pradžios etapą. Juk ji buvo politiškai ir kultūriškai subrendusi tapti savarankiška, laisva demokratine valstybe. 1918-aiais įvykiai pačiu glaudžiausiu būdu buvo susieti vieni su kitais. Vasario 16-ąją priimtas Aktas. Kovo 23-ąją atėjo pirmasis Lietuvos pripažinimas. Dar po dviejų dienų paskelbta Baltarusijos nepriklausomybė. Šiandien atsiradome skirtingose barjero pusėse. Lietuva demokratiška valstybė, Baltarusijoje dar labiau suklestėjo autokratinis smurtas. Į kalėjimus sodinama vis daugiau politinių kalinių. Baltarusijos Laisvės dienos proga sveikinu ne tik tuos, kurie laisvėje, bet ir 80 politinių kalinių įvairiose Baltarusijos įkalinimo įstaigose. Ar tie pasveikinimai juos pasieks, toli gražu nesu tikras.

COVID-19 pandemijos valdymas bei vakcinavimas vis dar yra esminiai ES iššūkiai, apie tai temų netrūko ir plenarinėje sesijoje. O prieš tai dieną vykusių balsavimų metu pritarėme. Kad žaliasis skiepų pasas būtų tvirtinamas taikant pagreitintą procedūrą. Asmenims, kurie išsityrę, pasiskiepiję ar persirgę, sertifikatas kažkiek palengvins įveikti sienas tarp valstybių. Tad visiems siūlau skiepytis bei tirtis! Sirgti, ginkdie, nesiūlau. Apie vakcinavimo iššūkius kalbėjo ir Europos Vadovų Taryba.

Dar vienas susitikimas vyko su JAV atstovų rūmų Baltijos grupės pirmininku atstovu Donu Baconu. Jis – respublikonas. Don Bacon: ,,Mes turėtume stiprinti NATO ir JAV, jiems derėtų prisiimti vadovavimą, pateikti savo bendras vertybes. NATO šalys yra pagrindinės mūsų partnerės“.

Šiandienos šviesulys – susitikimas su nuostabiu berniuku Simonu ir jo mama! Sekmadienį minėjome Pasaulinę Dauno sindromo dieną. Simonui įdomu ir krepšinis, ir stalo tenisas, o Slovakijos vėliavą jis puikiai skiria nuo Slovėnijos! Tik jo vystymasis labai sulėtėjęs ir reikia labai daug pastangų ir milžiniško pasiaukojimo jo priežiūrai. Sveikatą ES prioritetu reikia laikyti visais aspektais. Ypač – vertybiniu!

Kovo 26 diena, penktadienis.

 

EP Teisės komiteto specialiojo pakomitečio posėdis dėl Baltarusijos. Optimizmo šiuo metu nedaug. Baltarusijos režimas įsisiautėja visiškai nebevaldomai. Akivaizdu, kad tokios Baltarusijos, kurioje pilietinė visuomenė valstybės identitetą grindžia laisvos ir demokratinės šalies simboliais, dabartinis režimas bijo. Be abejo, nuogąstauju dėl žmogaus teisių padėties toje šalyje blogėjimo; represijos tęsiasi. Tiesa, pavyksta sutelkti vis daugiau tarptautinių organizacijų, jų atstovų, veikti vieningai ir koordinuotai.

Kovo 27 diena, šeštadienis.

 

Laikas aplankyti Kauno rajono įžymybes. Visai netoli ir Šakių, ir Jurbarko, ir Kaišiadorių rajonai, bet COVID-19 situacijoje leidžiama tik į „žiedinę savivaldybę“, pavyzdžiui, galima pasivažinėti automobiliu dešiniuoju Nemuno krantu iki Kauno rajono ribos. Tuo pačiu ištirsiu, kiek gi karantiną kontroliuojančios institucijos leis važiuoti… O kontroliuoja budriai. Leidžia važiuoti lygiai iki Jurbarko rajono ribos! Tada sustabdo automobilį ir klausia, kur riedame. „Iš Kauno į Kauną“, – atsakau. „Ar kairiuoju Dubysos krantu galima?“ – klausiu. „Kairiuoju galima“, – leidžia simpatiška policininkė. Tad pasukame į Čekiškę, o tradicinis pavasarinis užlipimas ant Seredžiaus piliakalnio šiandien neįvyks. Mat, Seredžius – Jurbarko rajonas. Gerai, kad gavome užlipti ant Ringovės piliakalnio! Irgi įdomu, nors matosi ne tiek plačiai. Šlaituose žibuoklės, bitutė medų iš jų rankioja… Kitas Nemuno krantas matosi puikiai, bet ten jau irgi keliauti nebūtų galima. Ten Šakių rajonas. O kairiuoju krantu pagal Dubysą galima, nes čia Kauno rajonas. Tuo keliu niekada dar nesu važiavęs. Tik pačia Dubysa esu praplaukęs net du kartus. Tai buvo seniai, kažkokiuose daug ankstesniuose gyvenimuose. O Dubysa žavi ir tada, ir dabar. Visada. Smagus nuolydis, rėvos, pilna vaga pavojingų akmenų, malūnų užtvankų liekanos… Net ir nuo kranto stebėti įdomu. O primena anų laikų (anų gyvenimų?) potyrius. Dubysa esu pasroviui „nukapojęs“ 50 kilometrų per dieną baidare vienas pats, būryje kitų baidarininkų, bet anie sėdėjo baidarėse po 2… o dar su palaipiojimais po pakrančių piliakalnius. Dabar ir vėl, po daugelio dešimtmečių, apžiūriu restauruojamą Čekiškės sinagogą, bažnyčią, o dar ir kėsinuosi aplankyti Vasario 16-osios Akto Signataro Prano Dovydaičio gimtosios sodybos liekanas. Čekiškės seniūnijos žemėlapyje ta vieta pavaizduota (už tai – pagarba seniūnijai), o natūroje nepažymėta (galima būtų dar pasistengti). Pagaliau privažiuojame Raseinių rajono ribą, ir tenka sukti atgal namo.

Taigi aš jokių kelionių taisyklių nepažeidžiau, o štai keli narsūs jaunuoliai vilniečiai prasibrovė pro visas užkardas net iki Šalčininkų ir ten pasiprašė paskiepijami tąja ,,AstraZeneca“. Juos ir paskiepijo. Juk vis tiek šalčininkiečiai senoliai atsisakinėja! Na, mūsų valdžia tuoj sako „nu, nu, nu“ – skiepyti pirmiausiai reikia senolius… Na, o aš pirmą kartą nuo pat pandemijos pradžios tylutėliai džiūgauju už tuos jaunuolius, nors ir derėtų juos smerkti. Jie tik ėmė ir įrodė, kokį chaosą savo Europoje mes dėl tų skiepų sugebėjome sukurti. Aš tuos jaunuolius pakviesiu būti judėjimo, propaguojančio skiepus, steigėjais. Judėjimas vadinsis „Vakseriai“, va. O ir rimtai. Solidžių visuomeninių judėjimų, kurie mokslu grįstais įrodymais propaguotų skiepijimąsi, taip ir neatsiranda. Bent viešojoje erdvėje apie juos negirdėti.

Kovo 28 diena, sekmadienis.

 

Laikas persukamas vieną valandą į priekį. Viskas, vasara! Kažkada viename mano literatūriniame bandyme tokiam ten aprašytam veikėjui kritiškai pritrūko tos vienos valandos… O ir aš pats, kaip ir dauguma europiečių, pritariu, kad laikrodžio rodyklių sukinėjimas dukart per metus yra visiškai beprasmis. Tokia ir Europos Parlamento, ir Europos Komisijos nuomonė. Štai valstybės narės sugeba dėl to „sukiojimo atšaukimo“ nesutarti, tad lieka galioti ankstesnis susitarimas – „sukioti“.

Šiaip ar taip, grįžome į vasaros laiką, tiktai, va, pavasaris vėsokas – visai kaip iki prasidedant klimato kaitai. O vasaros laiko įvedimas šiemet dar ir sutampa su Verbų sekmadieniu. Prasideda Didžioji savaitė!