loading
logo ELP frakcija

Liudas Mažylis

Europos Parlamento narys

© European Union 2019 – EP/photographer
Sprendimas: DigitalRoot.lt

Parodos pristatymas: neredaguotas turinys ir skausmingi išgyvenimai

O. Posaškovos nuotrauka

Dienoraštis

Birželio 14–20 dienos, 2021 metų 24 savaitė

 

O. Posaškovos nuotrauka

O. Posaškovos nuotrauka

 

Viruso banga Lietuvoje slūgsta netgi sparčiau, nei buvo galima tikėtis. Užgriūna ir renginių lavina. Pirmadienį vyksiu į tragiškųjų Lietuvai įvykių minėjimą Vilniun, penktadienį – į tremtinių laiškų ekspoziciją, kurios iniciatorius aš pats. Visa tai – apie skausmą, apie šaltį ir apie viltį. O įvairiuose Europos miestuose įsibėgėja futbolo čempionatas. Galima stebėti iki trejų rungtynių per vakarą. Būna dienų, kai ir stebiu po trejas.

 

Birželio 14 diena, pirmadienis.

Gedulo ir vilties diena. Juodasis tragiškasis birželis – pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, prasidėjęs 1941 m. Šiandien minėjome baisiosios tremties 80-ąsias metines. Vyko įspūdingas renginys Lukiškių aikštėje.

Tremtinė 91 metų kaunietė muziejininkė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė džiaugėsi, kad minimos dienos pavadinime – ne tik apie gedulą, bet ir apie viltį. „Kai pasakoji, viskas neatrodo taip kraupu ar neišgyvenama. Bet vis tiek žmones paliečia. Ypač jei mintyse bent trumpam girdimą pasakojimą pamėgini įsivaizduoti… Šaltį, rankomis draskomą ledą, 35 centimetrų plotą miegui, vasarinius drabužius žiemą, lavonus… Patikėkite: nuostabiausios svajonės prišalusiais plaukais aplanko“, – dalinosi prisiminimais. Žinoma, svajonėse – viltis grįžti į Lietuvą… Irenos Saulutės gyvenimo istorija išskirtinė. Rūtos Šepetys knygoje ir lietuvių kurtame filme ,,Tarp pilkų debesų“ vaizduojama šeimos drama yra būtent jos istorija. Prasminga šiandien visiems linkėti, kad tokios istorijos nesikartotų. Birželio 15 dieną 1940 metais Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą (tai minėsime rytoj), o 1941 m. birželio mėnesį imtas vykdyti masinis lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą… Tąsyk, iki tos dienos, kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, suspėta ištremti keliolika tūkstančių Lietuvos žmonių. O iš viso buvo ištremta apie 132 000 žmonių, žuvo apie 28 000. Jų, grįžusių ir negrįžusių, pavardes skaitėme. Puslapį perskaičiau ir aš. Šiurpas krečia nuo minties, ką tąkart teko išgyventi tremtiniams. O mane kažkodėl labiausiai „užkabino“ – „Lagamino istorija“: „Esu lagaminas, dabar esu muziejuje. Kai kažkada, prieš dešimtmečius, mane nupirko, maniau, kad mano paskirtis bus kur kas paprastesnė. Bet vieną dieną išgirdau grubius balsus, liepiančius skubiai krautis būtiniausius daiktus. Sudėjo tuos daiktus į mane. Prie manęs ilgos kelionės metu glaudėsi žmogaus veidas. Daugiau glaustis jam nebuvo prie ko. Paskui žiema keitė žiemą, vasara keitė vasarą, ir aš ėmiau suvokti visiškai nerealią, neįmanomą, niekada neįsivaizduotą savo paskirtį: kaip nors pargrįžti Lietuvon. Praėjo daugiau kaip dešimt metų, ir ta nereali, atrodytų, misija vis dėlto išsipildė. O ir kaip kitaip. Juk jau žinote: dabar aš muziejuje“.

Seimo lankytojų centre nuo šiandien veikia mano suorganizuota paroda „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Joje eksponuojami laiškai, siųsti Mažylių šeimai. Bet parodos pristatymas penktadienį!

 

Birželio 15 diena, antradienis.

EP Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje vyko diskusija apie baterijas. Diskusija ir faktai verčia labai rimtai pamąstyti. Ateityje, norėdami pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos, be baterijų niekaip neapsieisime. Priešingai – jų poreikis eksponentiškai išaugs. Tačiau visuomenei dar verkiant trūksta sąmoningumo – ką daryti su nebeveikiančiomis baterijomis. Ir čia tikrai ne tik mūsų, kaip vartotojų, problema, verslas turi prisiimti atsakomybę ir priimti tvaresnius gamybos sprendimus. Juk kai ,,nebelaiko” telefono baterija, tai keičiam visą telefoną, nes kitaip neapsimoka, o juk kartais užtektų pakeisti tik bateriją. Posėdyje taip pat buvo pristatytas mokslinis tyrimas ir keturi scenarijai, kokia Europos bioekonomika galėtų būti 2050 m. Siekiamas scenarijus – Do it together. Bet tam kiekvienas turi padaryti savo indėlį. Tad ką galim padaryti dar šiandien? Surinkti visas namie esančias nebetinkamas naudoti baterijas ir nunešti į tinkamą utilizavimo punktą. Jokiu būdu negalime mesti jų į komunalines atliekas. Jau turime pilnus vandenynus plastiko, nepripildykime jų dar ir baterijomis!

Kinijos stebėsenos grupės susitikime: investicinis susitarimas su Kinija nebus svarstomas EP, kol nebus atšauktos Kinijos sankcijos į kurias patenka ir EP narės, tarp jų slovakė Miriam Lexmann. Nors sutariama, kad reikia dirbti su partneriais Kinijos klausimu (pavyzdžiui, su JAV), požiūriai išsiskiria. Kinija prie PPO prisijungė maždaug prieš 20 metų, tuomet buvo mažų pajamų besivystanti šalis, kuri laikėsi įsipareigojimų. Dėl greitai augančios ekonomikos atsirado trintis. Pabrėžta, kad Kinija niekada neįsipareigojo tapti rinkos ekonomika, net šios šalies konstitucijoje įtvirtina, kad ji – socialistinė rinkos ekonomika. Kinijoje bendras visuomenės požiūris į ES ar daugumą ES valstybių yra pozityvus, tačiau dėl veikiančio propagandos aparato Europa vis labiau matoma kaip nedraugiška Kinijai.

Šiandien JAV ir ES pasiekė susitarimą dėl ,,Boeing-Airbus“ ginčo. Apie jį girdžiu nuo pat savo posėdžiavimų EP Pasaulinės prekybos komitete pradžios. Sutarti tarifus suspenduoti penkeriems metams. Tikimasi, kad per tą laiką bus rasti sprendimai PPO.

 

Birželio 16 diena, trečiadienis.

Ženevoje susitinka JAV ir Rusijos prezidentai. Apžvalgininkai teigia, kad Kremliaus šeimininkas nepaliauja testuoti Vakarų. Kiek dar Rusija gali sau leisti nesiskaityti su pasaulio nuomone? Panašu, kad šis susitikimas – vienas iš tokių ,,testų”. Tikėkimės, kad šis susitikimas paskatins dabartinę Rusijos valdžią pergalvoti situaciją ir pajusti leistinumo ribas.

Tarptautinės prekybos (INTA) komiteto aptartas Kimberley procesas (skirtas tvariai prekybai neapdorotais deimantais). Tarpusavyje gali prekiauti tik šalys, dalyvaujančios procese ir taikančios atitinkamas procedūras, kad būtų išvengta prekiavimo „konfliktiniais“ deimantais. Diskutuota ir dėl atnaujintos ES pramonės strategijos. Komunikatas atliepia pamokas, išmoktas po COVID-19 pandemijos. Nors strategija išskiria, kad reikia stiprinti bendrąją rinką, spręsti priklausomybes ir pagerinti atvirą ES strateginę autonomiją, reikia toliau ieškoti konkrečių sprendimų. Kalbėta ir dėl ES-Šveicarijos nutraukto institucinio susitarimo. Šveicarija turi išskirtinę prieigą prie ES vieningos rinkos, todėl būtina užtikrinti vienodas sąlygas. Pasikartota, kas sakyta kituose posėdžiuose – be šio susitarimo, Komisija neteiks jokių naujų teisėkūros pasiūlymų santykiams su Šveicarija. 

 

Birželio 17 diena, ketvirtadienis.

Šiandien – Islandijos nepriklausomybės diena. Dvišalis Lietuvos ryšys su Islandija – išskirtinis. Vasario 11 dieną minėjome 30 metų, kai Islandijos Respublikos Altingas žengė drąsų žingsnį, pirmoji pripažino atkurtą nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Šiandien Tarptautinės prekybos komitete vėl audringai diskutuota dėl galimų ES-Taivano investicinių santykių. ES-Taivano santykiai pozityvūs ir dinamiški, ES yra ketvirta pagal svarbą Taivano partnerė.

 

Birželio 18 diena, penktadienis.

Nuo ryto prasidėjo nuotolinė konferencija „1941 metų birželis: okupacijos, didžiosios netektys ir pasipriešinimas“, skirta 80-osioms didžiųjų tragiškų netekčių ir pasipriešinimo istorijos metinėms Seimo Konstitucijos salėje, o  Seimo lankytojų centre – mano parodos „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ pristatymas. Autentiški laiškai iš lagerių, jų neredaguotas turinys, kuriame slypi tikros išgyvenimų, skausmo, bado, šalčio istorijos, persmelktos artimųjų ilgesiu, prisiminimais ir kupinos vilties. Kai tavo tauta išgyveno bandymą ją sunaikinti, kai tai griovė šimtus tūkstančių likimų, kai žūdavo vaikai, moterys ir vyrai… privalome nuolat priminti tai visuomenei, dalintis šiomis tragiškomis patirtimis. Ekspozicijoje – Juozo Siručio, Petronėlės Sirutytės-Lastienės, Onos Matulaitytės-Stulginskienės bei Onos Sirutienės laiškai, adresuoti mano močiutei Antaninai Mažylienei. Kartais kasdieniški pasakojimai, išguldyti laiškuose, atskleidžia kur kas daugiau nei specialiai kurti pasakojimai. Dar daugiau svorio jiems prideda istorinis kontekstas. Daugiausia tarp jų – Juozo Siručio korespondencijos. O buvo išgabentas iš mano senelių namų Kaune 1941-ųjų birželio 14-ąją ir net iki 1945-ųjų nebuvo iš jo jokių žinių. Galiu tik stebėtis savo dėdės stiprybe ir ištverme. Paskui jau, nuo 1945-ųjų, Mažylių šeima stengėsi remti savo tremtyje esančius giminaičius kuo tik įmanydama – pinigais, rūbais, maistu… Grįžtant Vilniuje „pakeliui“ dar suspėju pagloboti savo jaunesniąją anūkę Augustę.

Parsirasti į Kauną pavyksta be didesnių trikdžių. Tik ties Kaunu transporto grūstys. Vienas automobilių srautas bando įveikti Eigulių tiltą (tokia kliūtis pakeliui iš Vilniaus į Palangą, juk Vileišio tiltas nefunkcionuoja), o kitas – tai tie tiesiog kauniečiai, vykstantys iš darbo į namus, visai ne į pajūrį… aš – prie pastarųjų.

P. S. Serhijus iš Ukrainos drąsina: ,,Gerai, kad nepamirštam tremčių temos!”

O. Posaškovos nuotrauka

O. Posaškovos nuotrauka

 

Birželio 19 diena, šeštadienis.

 Tęsiasi Vytauto Mačernio metai. Niekada negana ir ne per daug prisilytėjimų prie jo gyvenimo ir išgyvenimų. ,,Vieną vakarą grįžau į savo tylų kambarėlį. Saulė ką tik buvo nusileidusi, ir jos rožinis ratas dar tebejuosė visą horizontą. Prie pat horizonto padangė buvo kruvina, bet juo aukštyn skliautais, juo ratas darėsi šviesesnis, labiau ružavas. Toks juodbruvis vakaro raudonumas visada mane kerėdavo, bet šį vakarą aš nebesvajojau apie nusileidusios saulės gražumą, tik jos pačios man gaila buvo… Atsisėdau kambary prie stalo priešais vienintelį langutį ir pažvelgiau į rytinę dangaus pusę. Saulės grįžtant dar nė laukt negalėjau. Buvau labai pavargęs ir pats sau tariau: ,,Aš pamiegosiu ramiu miegu iki saulės atėjimo.“ <…> Aš dar kartą pasižiūrėjau saulėn. Ji staiga ėmė nesulaikomu greitumu į mane artėti, ir mano akys pamatė nuostabų dalyką: mano svetys liepsnojo saulėje ir saulė Jame. Aš buvau pagautas neįprasto karščio ir meilės ugnyje apalpau. <…> Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamažėle pamiršome tą gražų atsitikimą ir galbūt tik retkarčiais jį beprisimename. Pradėkime budėt, saulės laukdami, ir tas malonus saulės užtekėjimas vėl ateis pas mus“.

Galiu kartoti ir kartoti mintinai… „Laukuose degė saulė, buvo vasara, ir augo didelė švelni žolė miškų pavėsiuose. Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios…“

 

Birželio 20 diena, sekmadienis.

Pasaulinė pabėgėlių diena. Nelauktai, neplanuotai pabėgėlių skverbimasis pro Lietuvos-Baltarusijos sieną tapo viena aktualiausių Lietuvai problemų. Kas galėtų paneigti, kad tai vienas iš tyčinių Lukašenkos režimo „darbelių“.