Dienoraštis
Rugpjūčio 23–29 dienos, 2021 metų 34 savaitė
Europos Parlamente – „žalioji savaitė“. Aš ir vėl kelyje! Lyg ir darbų pradžia po oficialių atostogų, bet dar galima sau leisti darbotvarkę susiplanuoti laisvai. Juk dar nėra nei posėdžių, nei balsavimų… Tai aš ir nutariau vėl pradėti keliauti! Borgeso fatališkojo apsakymo „El Sur“ (o kuris iš jo tekstų nėra fatališkas?) herojus Dalmanas nenumiršta Buenos Airėse nuo kraujo užkrėtimo, kad antroje apsakymo dalyje sėstų į traukinį ir vyktų į Pietus pasitikti mirties dvikovoje peiliais. Mano atvejis gal arčiau farso: nenumiręs nuo COVID-19, vykstu paminėti politinės žmogžudystės šimtmečio. Galbūt siekiu atkartoti savo ankstesnių metų „kelionę“, mat, mano kelias Briuselin „ėjo“ per Vokietiją.
Primenu faktus: 2017-aisiais Vokietijoje atsirado Akto originalas, o po dvejų metų mane išrinko į Europos Parlamentą. Kas galėtų paneigti, kad tiedu faktai susiję?! Tad ir dabar, po pusantrų metų nuo pandemijos pradžios, susiruošiau vėl Vokietijon. Visų pirma – pagerbti prieš lygiai 100 metų nušauto vokiečių politiko, tikro demokrato, gero Lietuvos bičiulio, Matthiaso Erzbergerio. Tai buvo politinė žmogžudystė „pagal visas taisykles“ – kurorte, vasarai baigiantis, jo gimtojoje Viurtembergo žemėje, du teroristai patykojo ir pykštelėjo. To dar negana – naciams atėjus į valdžią, giminės privalėjo demonstratyviai sunaikinti Jo archyvą. Ar buvo tarp dokumentų mūsų Lietuvos Akto originalas? 2017-aisiais man atrodė, kad jis ten galėjo būti. Tada, tais atmintinais 2017-aisiais, Koblenco archyve aptikau M. Erzbergerio asmeninio archyvo likučius (Akto vis dėlto tarp tų dokumentų nebuvo). 2021-ieji vėl atvedė prie istorinės atminties temos, ir Jo žūties dieną buvau ten, Badene Viurtemberge. Į pirmąją kelionę po šitiek mėnesių nekeliavimo (vėl aliuzija į Borgesą) vykstu NE autobusu, NE troleibusu, NE traukiniu (sugebėjau išvengti šių transporto priemonių nuo 2020-ųjų kovo!), o lėktuvu. O grįžtant, Miunchene, iš dienraščio „Naujausios Miuncheno žinios“, sužinojau, kad Lietuva, pasirodo, paskelbė Nepriklausomybę! Aišku, žinia per 103 metus kiek senstelėjo, bet gi vis tiek buvo įdomu sužinoti. Bavarijos valstybinėje bibliotekoje man pavyko radinys „ekspromtu“: Vasario 16-osios Akto (gaila, ne originalas…) publikacija populiariausiame anų laikų Pietų Vokietijos laikraštyje „Muenchner Neueste Nachrichten“ 1918-ųjų vasario 20 d. kopijos pagaminimas kainavo „brangokai“ – net 50 centų (jei būčiau turėjęs specialią tos bibliotekos kopijavimo kortelę, būtų kainavę tik 10), ir, va, mano kolekcija sėkmingai pasipildė!
Tariuosi žingsnis po žingsnio griaunąs seną legendą, esą ,,Lietuvos Taryba 1918-ųjų vasarį svarbiausiojo Lietuvos dokumento nepaviešino“. Nagi nuskriskite į Miuncheną, atsiverskite to meto spaudą, ir savo akimis įsitikinsite. Bavarai skaitė ir gėrėjosi lietuvių diplomatine nuovoka bei išmone. Viešiau nebūna! O priedo dar atsiverskit 1918 m. kovo 24 d. numerį. Prašymas pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę, ir – pripažinimas! Tokia buvo toji anų dienų realybė. Beje, visa tai vyko Matthiasui Erzbergeriui asmeniškai dalyvaujant ir tarpininkaujant, o 1921 m. rugpjūčio 26-ąją jis tapo politinių teroristų auka.
Nuotraukoje Liudas Mažylis.
Rugpjūčio 23 diena, pirmadienis.
Daug bjaurių politikos įvykių būta rugpjūtį: ir Matthias Erzbergerio nužudymas 1921-aisiais, ir niekšiškasis Molotovo-Ribentropo paktas 1939-aisiais, ir 1991-ųjų pučas Maskvoje. Tai ir suklastoti rinkimai Baltarusijoje 2020-aisiais… ne ką ramesnis ir 2021-ųjų rugpjūtis. Na, bet šiemet, būtent šią dieną – esame linkę atšvęsti kaip Baltijos kelio dieną. Juk lygiai prieš 30 metų įvyko ir kai kas pozityvaus, tą dieną buvo suplanuotas „Liepsnojantis Baltijos kelias“, laužų virtinė nuo Vilniaus iki Talino, ir tądien jau galėjom švęsti savotišką pergalę – pučas pralaimėjo, ir sovietinė imperija pagaliau suiro. „Makabriada perestroikos saulei leidžiantis“, – tokia buvo mano straipsnio 1991-ųjų „Kauno laike“ antraštė. Laikraščio komplektas guli kažkur bibliotekose.
Rugpjūčio 24 diena, antradienis.
Signatarų namuose – renginys apie Lietuvos ir Baltarusijos raidos panašumą ir skirtumus nuo 1918-ųjų kovo. Juk tada Baltarusija paskelbė savo nepriklausomybę, o Lietuva jau pasiekė pirmąjį diplomatinį pripažinimą. Tuos abu įvykius skyrė tik dvejos dienos! Pranešimus skaitė VDU atstovai – Rasa Zozaitė ir Dominykas Juškys, o man atiteko moderatoriaus vaidmuo.
Kas paaiškins kalendorinių neramumų fenomeną? Kovo 25-oji yra tiesiog viena iš 365 datų metų kalendoriuje. Kodėl tos datos paminėjimas BŪTENT dabartiniam Baltarusijos režimui kelia nesuvaldomą įsiūtį? O ne mažesnį ir balta vėliava su raudona juosta? Atsakymas galėtų būti toks: ar taip seniai mes visa tai patyrėme? Jau noriai save priskiriame Vakarų demokratijoms, ar tikrai taip jau seniai patys buvome tąsomi už geltonai-žaliai-raudoną trispalvę ir už datos ,,Vasario 16-oji” paminėjimą? Turbūt geriau suprastume kaimynus, jei pasakytume sau, jog ir mes ten buvome, toje žiaurių totalitarinių režimų mėsmalėje. Neturi būti baisu (nors tai tikrai baisu) vėl persvarstyti apie praeitį. Atsivėrimas įmanomas, tereikia neužsisklęsti dabartyje (beje, tai mano, prieš 11 metų parašytos knygos ,,Šalia NeEuropos” finalinis sakinys). Paskui, antrojoje renginio dalyje, eilėraščius skaitė baltarusių poetai. O Serhijus iš Ukrainos referuoja: ,,Kol jūs ten eilėraščius deklamuojate, Ukraina, va, savo valstybės 30-metį pompastiškai atšventė!“ Ir tikrai. Šlovė Ukrainai.
Rugsėjo 25 diena, trečiadienis.
Mano vardadienis. Bet jis rimčiau minimas nebent Liudvinave – ten visada Šv. Liudviko atlaidai. O manęs tradiciškai nepasveikina niekas. Lėktuve susipažįstu su Lina. Ne vienerius metus buvome kolegos VDU, bet tai pirmas „suvoktas“ susitikimas „gyvai“. Jai – laimingos dienos: Heidelbergo leidykla išleido jos knygą apie grožį Ingeborgos Bachmann kūryboje. O tai – vokiečiakalbės literatūros šedevrai. Nacht aus Schluesselblumen und verwunschnem Klee, feuchte mir die Fuesse, dass ich leichter geh (vok.) Manau, kad tiktų pristatyti ir Vokietijoje, ir Austrijoje… O gal – padaryti platesnį VDU mokslininkų nuveiktų darbų pristatymą? Tada ten ir aš įsisprausčiau!
Rugsėjo 26 diena, ketvirtadienis.
Pats save pakvietęs ,,ekskursuoju“ pietinės Vokietijos geležinkeliais. „Į ten“ važiuoju Bazelio, „iš ten“ – Ciuricho traukiniu. O ir Strasbūras nuo čia visai nebetoli. Taip savo buvimu pagerbiau principingą demokratą, narsų politiką, Lietuvos bičiulį – Matthias Erzbergerį.
Rugsėjo 27 diena, penktadienis.
Radinys! Bavarijos valstybiniame archyve Rasa Zozaitė 2018-aisiais rado pirmąjį „fizinį“ įrodymą, kad Lietuvos Taryba 1918-ųjų vasarį savo priimtąjį Nepriklausomybės Aktą sėkmingai buvo paviešinusi ne tik Berlyno, bet ir daugelio kitų vietovių spaudoje. Tiesiog – 1918-aisiais atsirado iškarpa iš Briuselyje leisto laikraščio. Nuo ano meto tų publikacijų pavyko aptikti ir daugiau. Jau ir savo kolekcijoje turiu Vienoje leistą leidinį su Vasario 16-osios Akto tekstu. Dabar turėsiu ir Miunchene leisto leidinio kopiją!
Rugsėjo 28 diena, šeštadienis.
Lietuvoje šilta diena. O vis dėlto artėja tai, ką Ingeborga pavadino „finde ich mich wieder auf der Spreu des Hohns im Herbstmanoever der Zeit“… (vok.)
Rugsėjo 29 diena, sekmadienis.
Sparčiai artėja rugsėjo 1-oji. Bet apie tai – kituose tekstuose.