Dienoraštis

Rugsėjo 12–18 dienos, 2022 metų 37 savaitė

Nuotrauka iš svetainės unsplash.com

Rugsėjo 12 diena, pirmadienis. Šią savaitę praleisiu Strasbūre. Šilta, kartais tvanku, kartais lietinga. Apsigyvenau Schiltigheim priemiestyje, dar vienas Elzaso perliukas. Senų laikų gatvių struktūra ir architektūra, kartais kaip iš citatos apie iš mano vaikystės laikų  prisimenamą Kauną. Priemiestis turi parką su pastatu, kurį vadina pilimi, o šiaip, ne veltui vadinamas alaus daryklų rajonu. Kvartaluose tvyro alaus gamybos procesų kvapsniai. Išsinuomotasis būstas neprašmatnus, bet irgi pakerėjo. Tik visgi… nėra jokių galimybių užsimiršti, kad gyvenam karo sąlygomis. O ir plenarinės sesijos pagrindiniai akcentai – agresyvus karas prieš Ukrainą, energetikos kainų viesulas. Ir vieną, ir kitą sukėlė Rusija. Tai niekaip nepasimiršta.

Rugsėjo 13 diena, antradienis. Pirmojoje Europos Parlamento rudens plenarinėje sesijoje dalyvavau debatuose dėl šią vasarą Europą kankinusių sausrų, gaisrų, kitų meteorologinių reiškinių. Kaip ES didinti pastangas kovoje su klimato kaita, kartu Europoje išgyvenant ir Rusijos karą prieš Ukrainą, ir energetinę krizę? Na, ką ten gali per minutę pasisakyti… Kaip tame sename anekdote: turi būti paminėta Dievas, karalienė, dar šiek tiek triukšmo, paslapties. Dėl tų sausrų, tai panašiai ir paminėjau: Dievą („nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus“), karą Ukrainoje (kuris tikrai neprisideda prie klimato kaitos suvaldymo), ir žalinimą. Entuziastingai pasisakiau už iniciatyvą prisodinti Europoje 3 milijardus (tris tūkstančius milijonų, devyni nuliai po trejeto!) medžių (sugers anglies dvideginį, suteiks pavėsį). O pinigų gi tam yra, tai tik ir naudokim (va, ir apie pinigus per tą minutę išsisakyti suspėjau).

Svarstoma direktyva dėl atsinaujinančių energetikos šaltinių man nelabai patinka. Iš Lietuvos atstovybės – aliarmas. „Pas mus Lietuvoje“ 75 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos pagaminama iš medienos biokuro. O „pas mus Europos Parlamente“ į tas skiedras bei kelmus žvelgiama kaip į smulkų argumentą didingoje atsinaujinančios energetikos programoje. Iš kažkur nutupia biomasės skirstymas į kategorijas, bet sureikšminama visai kitkas: ir vandeniltiekiai, ir reikalavimai transportui, pastatams, patalpų šildymui, jų vėdinimui. Biomasės klausimas tarp viso to paskęsta. Bet gi skiedras palikus kirtavietėse supūti, jos išskirs tą patį anglies dvideginį, kuris išsiskirtų kūrenant. Ir tai be naudos. Tasai medienos bei biomasės klausimas debatuose buvo pateikiamas kaipo svarbus daugiausiai tik miškų savininkams, tad jie esą pakentėsią, o pagaliau, juk žalieji spygauja, kad jau ir taip Europa numiškėjo, o dar ir medį kurui naudoti – būtų esą šventvagystė.

Džiugios politinės naujienos iš Švedijos: suskaičiavus didžiąją dalį balsų, rinkimus laimėjo centro dešinės koalicija. Visada pas juos taip. Dvi kadencijas paeiliui jų socialdemokratai kiek įmanydami pumpuoja pinigus į visas įmanomas socialinės gerovės programas, kol pagaliau tauta pajunta, kad nebėra iš ko visus tuos malonumus befinansuoti ir pabalsuoja už dešiniuosius (kaip ir šįkart). Na, o tada dešinieji pristabdo visą tą gerovės karuselę, išlaisvina verslus ir per jų kadenciją – per 4 metus – vėl atsiranda pakankamai įplaukų, kurias vėl galima smagiai švaistyti. Tą cikliškumą suvokėm, kai tik dar diegėm pas save demokratiją, o švedai gi Lietuvai anuomet labai padėjo. Panašūs „ciklai“ ilgainiui įsigalėjo ir Lietuvoje. Dabar ir pas mus atėjusi dešiniųjų valanda. Tad, Švedijoje suformavus naują vyriausybę, ES Taryboje turėsime dešiniųjų ministrų daugumą. O dar ir Europos Komisijos pasiūlytas kovojimo su elektros brangimu projektas suglaudina mus su švedais. Bus siūloma remti valstybes, kurios energija, gauta iš atsinaujinančių šaltinių, pasidalija su kaimynais, tai švediškų hidroelektrinių pagamintos energijos kaip tik galėsim gauti Lietuvoje per jungtis, kurios jau nutiestos.

Beje, šiandien susitikau (asmeniškai) su Naujosios Zelandijos ambasadore Lietuvai. Pokalbis, kaip ir dauguma pokalbių dabartiniais laikais, pakrypo karo Ukrainoje „vaga“. Pagyriau Naujosios Zelandijos įnašą: 120 jų kariškių Didžiojoje Britanijoje veiksmingai treniruoja kariškius ukrainiečius. Ir už veiksmingas sankcijas Rusijai toji valstybė girtina (mes tik vis sielojamės, kad mūsų pačių sankcijos nepakankamai veiksmingos). O štai Naujoji Zelandija vos ne kad privalėjo keisti savo konstituciją – iki šiol net tokios „sankcijų“ sąvokos ten nebuvo. Su tąja valstybe „išpažįstame“ tas pačias vertybes, o toks bendravimas itin praturtina. Na, o Europos Parlamento pastatas (jis Naujosios Zelandijos ambasadorei primena viduramžių pilį, nors yra visiškai modernus) ir jo aplinka – visai darbščiai nuteikia.

Rugsėjo 14 diena, trečiadienis. Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen metiniame pranešime dominavo esminiai mūsų laikmečio akcentai – visų pirma Ukraina ir energetika. Žinoma, pirmininkė nenuobodi, daug ką atliko pavyzdingai. Ji pakvietė į savo prisistatymą mums Ukrainos prezidentienę. Taip ir formuojasi tikroji bendrystė. Pirmininkė sudėliojo akcentus ten, kur ir pridera: apie karą ir apie Rusijos tyčia sukeltus energetikos rinkos iškraipymus. Pabrėžta ir energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos būtinybė, Baltijos valstybių pirmavimas, o likusioji Europa irgi bando „nulipti nuo adatos“. ES jau sumažino dujų tiekimą iš Rusijos nuo 40 proc. iki 9 proc. Žiemai buvo ruošiamasi pildant dujų saugyklas. Šiandien pasirodo ir naujas EK pasiūlymas su priemonėmis kaip sumažinti jų bendrą elektros energijos vartojimą. Pasiūlymas lies elektros vartojimo optimizavimą versle ir namų ūkiuose bei ilgalaikes investicijas į atsinaujinančius energetikos išteklius. Kaip įvardijo Komisijos pirmininkė, dabartinės elektros tiekimo sąlygos rinkoje nebeatitinka vartotojų poreikių. Investavimas į atsinaujinančius energetikos išteklius – realybė, o vis dėlto, Rusija sujaukė energetikos rinką ir tenka galvoti, kaip įveikti krizę.

Manfredas tiksliai pajuto politinę būtinybę ne visame kame sutikti su ponia Ursula. Kodėl bandoma „apeiti“ Europos Parlamentą? Apie tai ir ELP bendraminčiai prakalbo, jog daug kur EK tiesiog „varo“ žaliųjų politiką. O žemdirbiai, o smulkus ir vidutinis verslas? Toliau buvo apie viską, apie susitarimą su Čile, Naująja Zelandija ratifikavimas (tuo ir man teko pasidomėti iš arčiau), vandenilio bankas (vandenilis – ne toks jau „lengvas grobis“). Demokratijos gynybos pakto rengimas (jau nuo kaži kada akivaizdu, kad būtina užkardyti Rusijos, Kinijos tiesioginį kišimąsi į mūsų demokratinius reikalus), ir kad pribrendo Europos Konvento būtinybė (noriai paplojome, kad pripažįsta). Na, ir žinoma, ES neįmanoma be tolimesnės integracijos ir demokratijos stiprinimo. Komisijos pirmininkė kreipėsi į Vakarų Balkanų, Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo žmones, kad Jų ateitis – „Sąjungoje be jūsų, mūsų Sąjunga nepilna“.

„Youth Europe Music“: Europos Palamente suskambo klasikinė muzika. Gyvai. (Tikras kontrastas dabartiniam šurmuliui. Kontrastas tvyrančiai įtampai – ir dėl karo, ir dėl infliacijos.) Atitrūkę ir trumpam nulėkę kažkur į svajas, į kitas, visai kitokias erdves, vėl sugrįžome į pareigų sūkurį ir realybę.

Rugsėjo 15 diena, ketvirtadienis. Europos Komisija energetikos kainų mažinimui ES pasiūlė priemonių rinkinį. Aišku, ko ir tikėjausi. Naujajame pasiūlyme kalbama apie elektros taupymą, t. y. paklausos mažinimą. Štai siūloma tomis valandomis, kai elektra kainuoja daugiausiai mažinti vartojimą bent 5 proc. Tokiu būdu galima per šaltąjį sezoną sutaupyti bent 1,2 mlrd. kubinių metrų dujų ir nemenką pinigų sumą. Kartu mažintume priklausomybę nuo rusiškų dujų Europoje, o kartu ir Žaliojo kurso tikslus įgyvendintume. Kita numatoma priemonė – pelno „lubos“ tiems gamintojams, kurių sąnaudos nėra didelės. Pavyzdžiui, atsinaujinančios ar branduolinės energijos gamintojams. Komisijos siūloma „lubų“ riba – 180 eurų už MWh. O tą iki šiol gerai gyvenusių gamintojų viršpelnį paskirstyti subsidijoms verslui ir vartotojams. Visgi gaila, kad tai Lietuvai neturi jokios naudos. Neturime mes nei atominės, nei pakankamu mastu išvystytos atsinaujinančios energetikos. Mūsų elektros energija didžiąja dalimi importuojama. Tam, kad mūsų permokėti pinigai nenukeliautų iki kitų šalių subsidijų krepšelių, dabartiniame pasiūlyme numatyta, kad tokios šalys kaip Lietuva galėtų pasirašyti dvišales sutartis. Na, kad mūsų permoka liktų nors dalinai mūsų biudžete. Pavyzdžiui, tą „viršpelnį“ galėtume dalintis sudarę sutartis su Švedija ar kt.

Dabar reikia tikėtis, kad už energetiką atsakingi Bendrijos ministrai rugsėjo 30 d. svarstydami visą Komisijos pasiūlymą priims šią mūsų valstybei taip svarbią priemonę. Tada iki gruodžio 1 galėsime sudaryti sutartis ir bent kiek gelbėti šio sezono situaciją. Kitos Komisijos siūlomos „lubas“ – naftos, dujų ir anglies perdirbimo įmonėms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gerai, remiantis pasiūlymu, tai leis surinkti apie 140 mlrd. eurų ir juos taip pat panaudoti kompensuoti ES vartotojų sąskaitas už energiją. Tik kyla klausimas, ar tai lies ir mūsų suskystintų dujų terminalą? (Už jį vakar Komisijos pirmininkė savo kalboje mus taip gyrė, – dėl nepriklausomybės nuo rusiškų dujų.) Atsakymo kol kas tikslaus neturime, o jis dabar būtinas. Manau, kad suskystintų dujų terminalams turėtų būti taikoma išlyga. Gerai, kad ES imasi bendrų veiksmų bandant bent kiek suvaldyti bendrą rinką. Pandemijos pavyzdys? Kaip sveikata, taip ir energetika iki krizių buvo valstybių narių atsakomybėje. Dabar Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje reikia bendro solidarumo tarp valstybių. O spręsdami trumpalaikius iššūkius kartu turime suprasti, kad vienintelis sprendimas strateginės investicijos į atsinaujinančią energetiką ir mažesnė priklausomybė nuo iškastinio kuro.

EP Strasbūro pastate vėl aptikau atsidariusį pašto skyrių. Buvo dingęs per pandemiją. O per tą laiką išleista pačių įvairiausių vokų bei pašto ženklų. Sukilo senos filatelinės aistros ir pagundos. Kur jau ten. Ant meniško voko surašyta netgi mūsų posėdžių darbotvarkė, tie klausimai, kuriais pasisakinėju ir balsuoju. Na, įsigyju minimumą – vieną voką apie agresyvųjį karą Ukrainoje, kitą apie velionę Elžbietą II. Noriu, o ir kiti filatelistai nori, kad tai „praeitų per paštą“. Prancūzas pašto tarnautojas aiškina, kad tie vokai grynai filatelinės paskirties, neva galėtų cirkuliuoti tik Prancūzijos viduje. Na, tai pasiunčiau laišką iš Strasbūro į Strasbūrą savo padėjėjai Gintarei į jos kabinetą. Bus akurat Prancūzijos viduje. Žiūrėsim, kaip / ar ateis.

Rugsėjo 16 diena, penktadienis. EP priėmė rezoliuciją dėl žmogaus teisių pažeidimų, susijusių su priverstine Ukrainos civilių gyventojų deportacija į Rusiją ir priverstiniu Ukrainos vaikų įvaikinimu Rusijoje. Rezoliucijoje raginama Rusiją laikytis savo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę ir nedelsiant nutraukti Ukrainos civilių gyventojų priverstinį deportavimą ir perkėlimą į Rusiją bei Rusijos okupuotas teritorijas. Raginama nedelsiant parengti ES vaikų apsaugos dokumentų rinkinį, siekiant suteikti nuo karo Ukrainoje bėgantiems vaikams ir jaunimui, kuriame būtų numatytas saugus koridorius, apsauga nuo smurto, prievartos, išnaudojimo ir prekybos žmonėmis. Rezoliucija bandoma atkreipti dėmesį į aiškias Rusijos nusikaltimų Ukrainoje ir sovietų nusikaltimų sovietų okupuotose teritorijose paraleles žvelgiant istoriškai, pripažįstama, kad sovietų komunistinio režimo įsakytos, suplanuotos ir įvykdytos masinės deportacijos ir visa Gulago sistema yra nusikaltimai žmoniškumui. Istorijos mokslinių tyrimų ir švietimo apie totalitarinę praeitį svarbą siekiant stiprinti pilietinį sąmoningumą ir didinti atsparumą dezinformacijai, raginama atlikti nuodugnų istorijos ir teisinį vertinimą, pradėti skaidrias viešas diskusijas dėl sovietinių nusikaltimų, visų pirma pačioje Rusijoje, kad ateityje panašiems nusikaltimams nebūtų įmanoma pasikartoti.

Taigi, o aš pamažu dėlioju dienoraščio tekstus, siesiančius praeitį su numanoma ateitimi.

Rugsėjo 17 diena, šeštadienis. ES jaunųjų mokslininkų konkurse kaunietės Medos Surdokaitės pasiekimai stulbina – pelnyta pirmoji vieta. Linkiu ĮTRAUKAUS dalyvavimo Nobelio premijos įteikimuose!

Rugsėjo 18 diena, sekmadienis. Pradedu kelionę iš Strasbūro į Kauną per penkias sostines. Šiandien per Paryžių atkakau į Briuselį. Kitą savaitę maršrutas per Reikjaviką – Stokholmą – Vilnių.