Dienoraštis
Rugsėjo 19–25 dienos, 2022 metų 38 savaitė
Vogėzai, tolstanstys už lekiančio vagono lango, melsvėjantis tolimų gūbrių siluetas tolsta link horizonto. Tirpstantys atmintyje saulės bučiniai susilieja su pilkais, sunkiais pakibusiais rudens debesimis. Lekiu iš Paryžiaus į pasaulį be Vogėzų. Liko dar penkios sostinės iki namų. Pirmoji sostinė – Paryžius. Aštuonios minutės pėsčiomis iš Rytų į Šiaurės stotį. Čia susikerta pasaulio šalys. Ir tikrai. Pasileidžiu Šiaurės link: į kažkur tenai plūduriuojančią nepaskandinamą Islandiją. Antroji sostinė – Briuselis. Iš ten keliausiu į Reikjaviką.
Rugsėjo 19 diena, pirmadienis. Kylu Islandijon. Mano studijų vizitų Skandinavijon pabaiga: pradėjęs 1992-aisiais pažindintis su Suomija, paskui Norvegija, Švedija bei Danija, po 30 metų atkaklių pastangų pagaliau lekiu ištirti Islandijos. Iš Briuselio kelias – kone pusė viso atstumo iki Reikjaviko – išilgai vien britų salos. Mistika, mano lėktuvas sparnais pamojuoja gedinčiai Didžiajai Britanijai. Baigėsi Elžbietos epocha. Šiandien laidotuvės. Po manimi driekiasi upės. Kažkuri iš jų Tvydas – siena su Škotija. Sunerimau: kai bus karūnuojamas Karolis III, ar nepamirš jie parsigabenti iš Edinburgo karūnavimo akmens? Juk apie tą akmenį – viena iš mano pamėgtų pasakoti dingimų ir atsiradimų istorijų. Jis gi buvo pavogtas. O mano pamėgtas klausimas auditorijai būdavo: „O kur tas akmuo dabar?“ Edinburge. Ar grįš į Vestminsterio abatiją? Mano pasakojimas aiškiai intriguodavo publiką ir implikuodavo aiškų atsakymą, kad jis grįš, kai prireiks vėl karūnuoti. Ir pasakojimą pabaigdavome citata iš himno: Dieve, saugok karalienę! O šiandien – gedulas tose po lėktuvo sparnais tvyrančiose salose.
Žiūriu orų prognozes. Šiaurės pašvaistę gali tekti atidėti (gaila, bet taip ir bus, ji taip ir liks man nepraregima pro debesis).
Reikjavikas – nepaprastai stilingos architektūros, puikiai įprojektuotos į gamtą miestas (tokia ne itin originali stebinčiojo pro langą išvada). Iš karto atvykus – pirmasis posėdis. Susitinku su kitais EP delegacijos nariais (delegacija kukli dydžio atžvilgiu: aš ir Cristel iš danų socialistų bei mums padedantis Algirdas, mano tautietis). Naujų susipažinimų savaitė, tai apibendrindamas bandau kasdien išskirti dominuojantį „dienos politiką“. Šiandien jų iš karto net keturi. Christel, Lucie (čekė, ES ambasadorė Islandijoje) ir dar du čekai kaipo pirmininkaujančios šį pusmetį ES šalies parlamento (ir senato) atstovai. Su Algirdu šmaikštaujame, kad Lietuva pagal atstovaujančiųjų skaičių šį vakarą yra antra po čekų. Lucie konfidencialiai (nors beveik viską ir taip žinau iš to, ką man surinko padėjėja Toma) apibūdina jautrias Islandijos politikos aktualijas. 90 proc. ES teisyno islandai taiko sau, tačiau išpažįstame vienodas vertybes. O tie 10 proc. neatitikties, kuri ir lemia, kad Islandija nėra ES narė (oficialiai nėra net ir kandidatė) – tai žuvininkystė, bendra žemės ūkio politika ir naujai keliami aplinkosauginiai reikalavimai aviacijai. Islandai niekada su niekuo nėra kariavę, neturėjo ir neturi kariuomenės. Tik štai paradoksas. Tarp NATO kariškių Rukloje yra 8 valstybių atstovai, tarp jų ir Islandijos. Kažkaip jie sugeba tai padaryti „nekariaudami“… Nuo COVID-19 atsigavo greitai (tauta buvo drausminga, stropiai skiepijosi – juk žinojo, kad reikės kuo skubiau atsiverti turizmui, kuris atneša milžinišką dalį pajamų), energetikos krizė jų beveik nepalietė. Savaisiais energetikos ištekliais jie dalintis nenusiteikę: jei jau „imti“ iš žemės gelmių daugiau šilumos, tai telieka ji Islandijoje ir tepasitarnauja naujų darbo vietų, kurios sukurs daugiau pridėtinės vertės, kūrimui. „Prekyba žaliavomis – toks biznis mūsų netenkina“. Ukrainos atžvilgiu elgėsi labai tvirtai, iškart uždaro rusams oro (/ ir) uostus. Priėmė ne vieną šimtą pabėgėlių iš Ukrainos. Taiko visas tas pačias sankcijas, kaip ir ES. Sakoma, kad kartais norėtų tų sankcijų taikyti dar daugiau… Atsispyrė Kinijos kėslams visko saloje kuo daugiau užvaldyti – labai greit perprato geostrategiją.
Rugsėjo 20 diena, antradienis. „Dienos politikas“ man šiandien – Steinun, kuri yra Vakarų Šiaurės tarybos pirmininkė.
Mums aprodomas Altingas. Tūkstantmetį tasai seniausiais pasaulyje parlamentas atšventė jau senokai, mat, pirmąkart susirinko 930-aisiais. Atėjus į Altingo pastatą (posėdžiauti, arba ir į ekskursiją) galima priglausti ausį prie tokio apvalaus plyšio specialiai ten įrengtoje uoloje. Ir išgirsti kažką islandiškai pašnabždant. Tik grįžęs iš kelionės ir atsivertęs „Islandų sagų“ (ne guzikų!) knygą sumesiu, kad tai bene bus aliuzija į Įstatymų uolą. „Atidarydami Altingą jie nuėjo prie Įstatymo uolos paklausyti įstatymų žinovo“. Apie tai yra „Egilio sagos“ LXXIX dalyje. Altingas anais laikais, prieš tūkstantmetį, rinkdavosi kasmet, o įstatymų žinovas (maždaug dabartinio Konstitucinio teismo atitikmuo) bene būdavo renkamas 3 metams neribotam kadencijų skaičiui. Bet tai sužinosiu vėliau. O tuo tarpu Steinun nuoširdžiai, improvizacine maniera pasakoja apie šiandienines Altingo tradicijas. Erdvės kažkuo panašios į VDU rektorato (na, juk ir jose posėdžiavo ne bet kas, o ministerių kabinetas).
ES ir Vakarų Šiaurės Tarybos posėdyje (be islandų ją sudaro Farerų ir Grenlandijos, nors pastarosios atstovai šįkart neatvyko, politikai): iš keleto temų man įdomiausia – apie Arkties tarybos veiklą. Joje atstovaujamos 8 valstybės, tarp jų ir JAV, Rusija. Atstovaujamos ir čiabuvių organizacijos, beje. Veikia per fondus, tyrimų centrus, darbo / tematines grupes. Galima išvardyti 19 politikos sričių, kuriose bendradarbiavimas ir pageidautinas, ir būtinas. Rusijos agresyvus karas Ukrainoje keičia šios organizacijos veikseną. Lyg tyčia, Rusija užpuolė Ukrainą pirmininkaudama Arkties tarybai (ir turėtų pirmininkauti iki 2023-ųjų kovo). Nuo Šaltojo karo laikų buvo sutarimas, kad konfliktai kituose regionuose Arkties tarybos veiklai įtakos neturės. O čia, va, tau, kas buvo pradėta tą atmintiną vasario 24-ąją. Šiuo metu kliaujamasi „neformaliu bendravimu“ tarp „panašiai mąstančių valstybių“. Deja, Rusijai vietos tarp jų nėra. Grįžti prie „įprastinių“ santykių, kai karas baigsis – po tokių karų tai nelabai įmanoma. „Supraskit, Arktis – tarptautinė erdvė, o MUMS ji dar ir vietinė…“ – išgirdome tai iš Šiaurės Vakarų tarybos politikų. Supraskit! Na, taip. Čia, okeanų platybėse ir stūksančiose salose jau nežinia nuo kada nebuvo jokių konvencinio karo veiksmų, o MUMS toji brutalių, nehumaniškų veiksmų prieš MUS erdvė ir globali, ir vietinė. Supraskit… Gerai, kad tikrai nuoširdžiai vieni kitus suprantam ir mąstom vienodai.
Kiti politiniai debatai tądien buvo irgi visai įdomūs. Tiesa, į pabaigą jie buvo bepavirstantys Čekijos vidaus politikos aktualijų svarstymu (juk mūsų tarpe buvo net du čekų politikai…) bet gi įvairiuose politiniuose forumuose dar ne to pasitaiko.
Po posėdžio mus nuvežė į Meteorologijos tarnybą. Tai namelis, į kurį iš stebėjimo stočių, iš įvairiausių daviklių ir palydovų suplaukia duomenys apie visas įmanomas stichijas: žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, viesulus, uraganinius vėjus, potvynius, nuošliaužas, kitokias Dievo nelaimes. Tai ir dėl mokslo, ir, žinoma, dėl prevencijos bei stichijų suvaldymo žmonių evakavimui laiku. Dar ir dėl to, kad patartų, kur nestatyti namų… Žemės drebėjimų kasdien ten užfiksuojama apie 400-500, bet dažniausiai jie nė nejuntami, o kai kompiuterio ekranas suvirpa, tai ką ten žinai, gal kas nors durimis per smarkiai trinktelėjo, dažniausiai sako vietiniai. Belaukiant galimų išsiveržimų, „eilėje“ Hekla ir dar gal bent keturi vulkanai. Pagal magmos judesius iš kosmoso, ar žemės paviršius „pučiasi“, ar „bliūkšta“, galima įvertinti ir prognozuoti. O dar ir Golfo srovė, kuriai ir islandai, ir lietuviai turi būti „dėkingi“ už santykinai šiltą klimatą, pasirodo, po truputį „smenga“ gilyn į okeaną. Bet ne visa Islandija vulkaninė ar / ir tektoninė. O ir ugnikalnis ugnikalniui nelygu: prie kai kurių galima atvykti, prisėsti ir ramiai stebėti besiveržiančią magmą ir šildytis prie lavos upių. Dar kiti skleidžia nuodingus garus. Ejafjadlajokudlio išsiveržimą 2010-iais visas pasaulis atsimena. Išsiveržimas sustabdė bet kokius lėktuvų skrydžius, nes į vėjingą atmosferą išmetė tumulus pelenų. Beje, man pasirodė, kad islandai apie savo vulkanus kalba su savotiška meile! Meteorologijos tarnyba taip pat stebi ir lėktuvų skrydžius, o, kaip šmaikštauja patys tarnybos darbuotojai, link savaitgalio lėktuvų susidūrimų tikimybė pradeda atrodyti vis „linksmiau“. Na, kuo jau kuo, o panikos pertekliumi islandų neapkaltinsi! Tik, va, lietaus debesų tai jie nesuvaldo, dėl to smarkiai išgyvena ir netgi atsiprašinėja atvykėlių. Kai saulė neprognozuotai išlenda, būna, kad metę visus darbus skuba joje pasišildyti. O poliarinėje naktyje, kurios čia kasmet atkakliai stoja pusmečiui, tai be kavos ir apskritai nieko nepadirbsi, sako jie.
Rugsėjo 21 diena, trečiadienis. ES-Islandijos jungtinio parlamentinio komiteto posėdis vyksta išskirtinio dizaino Harpa koncertų ir konferencijų rūmuose. Belaipiojant ten laiptais, lengvai gali susisukti galva, nes viskas yra iš kažkaip nesimetriškai sulipdytų stiklo blokelių. Bet taip turbūt reikia. Darbotvarkėje – ES ir Islandijos santykių būklė (Jakobas pozicionuoja islandų nenorą taikstytis su visomis grėsmingai augančiomis, Europos Parlamento auginamomis teisės aktų šūsnimis, ypač jautriose jiems srityse, kaip tat aplinkosauginiai reikalavimai aviacijai. Šiuo klausimu – nedidelis aistrų pliūpsnis. Tada Žaliojo kurso ir energetinio saugumo problematika. Pagaliau, ir Ukrainos krizė… Įsiterpiu ir aš su savąja emocingai dėstoma nuomone! Nedaug tesujaudinau. „Mes solidarūs“, aiškina visų be išimties Altingo frakcijų atstovai (daugiau atstovės, bet vyrų ten taip pat yra, net 50 proc.). „Fortunately“, – sako Jakobas, „dėl Rusijos elgesio naivių seniai nebeliko“. Žinoma, padiskutuoti visada įdomu, bet ar kiek gi beverta įtikinėti bendraminčius?
Aplankome geoterminę elektrinę. Kada jie ėmėsi intensyviai eksploatuoti savo žemės gelmių energiją? O gi per 1970-ųjų pasaulinę naftos krizę. Taigi, kas jau ten nauja po ta saule… Krizė dabar. Na, tik gal net dviguba šįkart: ir klimato krizė (prieš 50 metų dar nebuvo), ir iškastinio kuro krizė (kaip tada, taip ir dabar). Ten pat susipažįstame su Carbfix technologija. Vėl man primena, ką nuo mokyklos laikų gerai žinau, kad – visa didžioji Žemės rutulio anglies dalis seniai ilsisi uolienose, netirpių karbonatų pavidalu. Ir tik labai maža dalis išlikusi okeanuose, naftos, dujų ir iškastinės anglies pavidalu ir atmosferoje. Štai kaip tik ta, kuri atmosferoje yra anglies dioksido pavidalu, ir yra klimato atžvilgiu „piktybiškiausia“, sukelia šiltnamio efektą, nuo kurio dabar taip kenčiame. Anglies dioksidą kaip nors sugaudžius, Carbfix technologija siūlo iš gamtos „pasiskolintą“ technologiją – pumpuoti anglies dioksidu prisotintą vandenį į bazalto uolienas. Panašiai į 2 kilometrų gylį. 1 kubinis metras hidrokarbonatinių uolienų gali sugerti 100 kilogramų anglies dioksido. Anglis ramiausiai nusėda įprastinių uolienų – netirpių karbonatų pavidalu. Šiai technologijai plėtoti Carbfix gavo vieną iš „didžiųjų“ ES grantų. Kritiniai technologijos taškai? Anglies dioksidą reikia kažkaip gabenti. Tai viena. Ir kas ilgainiui darysis su netvariomis uolienomis, sunku prognozuoti. Ar tai perspektyviau, negu išgarsintosios anglies dioksido slėpyklos ertmėse, iš kurių išpumpuota nafta? Štai klausimas. Bet visa tai – jau šiandien realiai veikianti technologija, atliepianti vienai didžiausių mūsų laikmečio probleminių aktualijų.
Pamąstau ir įsitikinu, apie ką čia mes vizito pas islandus metu apie juos sužinojome. Jie savo ateities projektuose kliaujasi fiziniais mokslais plius tinklaveika. Taip yra ir meteorologijos stotyje, taip ir Carbfix, ir Okeanų klasteryje, kuriame keičiamasi inovatyviomis idėjomis. Neginčijama tos tautos savybė, vedanti į sėkmę. Dar ir tiesumas, paprastumas, patikimumas, rimtumas, geras humoro, skonio pojūtis (gal tai tikrai iš islandų sagų? Didieji jų valdovai buvo ir stiprūs karžygiai, ir skaldai).
„Dienos politikas“ šiandieną – Jakobas Magnusonas, islandų muzikos žvaigždė (klavišiniai), reklamos agentūros savininkas ir Altingo narys, Liaudies partijos lyderis. Per politikų vakarienes nuolat patiriu, kad vis dar privalau mokytis. Kaip kuriami „politikos diskursai“ ir kaip tapti vakarienės žvaigžde šįvakar man pademonstruoja Jakobas. Išgirdęs, kad ES ambasadorės čekės vyras yra anglas, Jakobas tuoj pat „sudžiazuoja“. Vaizdžiai gestikuliuodamas papasakoja, kaip jį vesdino audiencijon prisistatyti karalienei Elžbietai (tuo metu jis buvo bene Islandijos kultūros atašė), pakeliui dar „užmetė“ mano kolegei europarlamentarei danei apie Danijos karalystę (iš kurios Islandija prieš kažkiek dešimtmečių išsivadavo), o vakarėlio pabaigai sėdo prie pianino ir pažėrė „kažką europietiško“. Na, bent jau islandai melodiją atpažino ir choreliu pritarė. Visi įsidėmėjo būtent Jakobą kaip vakarienės žvaigždę.
Rugsėjo 22 diena, ketvirtadienis. Užrašyta išvakarėse. Braidant po garuojančią Dangaus lagūną – taip vadinasi šiltu žemės gelmių vandeniu pildomas maudymosi pramogų baseinas. Regėjimo lauke lieka tik dvi spalvos: pilka ir blanki balta. Kartkartėmis sušvinta melsvo dangaus lopinėliai, o dargi ir prasiskverbia saulė. Vėjas atplukdo nevienodo dydžio, dažnai rūko pavidalo debesis, iš kurių tolydžio purškia lietus. Kažkur, kitame įlankos gale, Rūkų Slėnis. Taip galima versti Reikjaviko pavadinimą. Grįžti visiškai atsipalaidavęs, netgi nuo perteklinių spalvų mirgėjimo. O šiandien kitos sostinės iki namų: Reikjavikas – Stokholmas – Vilnius – Kaunas.
Rugsėjo 23 diena, penktadienis. Pirma atsitiktinai pasitaikiusi knyga, kurią paėmiau į rankas Lietuvoje, buvo „Islandų sagos“. Atsiverčiau irgi pirmą pasitaikiusį puslapį: „Jis sumanė išraižyti jai meilės runas, bet nesugebėjo to padaryti, ir užtraukė jai nesveikatą“ (Egilio saga, LXXVI giesmė).
Rugsėjo 24 diena, šeštadienis. Per tą savaitę Ukrainoje toliau žvangėjo ginklai. Rutina per pusę metų tapęs grobuoniškas Rusijos vykdomas karas tęsėsi toliau. Šių dienų fronto rezultatai suteikia vilties, jog Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje yra tik laiko klausimas. Todėl Europai ir Vakarams toliau vieningai remiant Ukrainą, tą pralaimėjimą galima priartinti dar greičiau. O „rusifikacijos“ ideologija okupuotuose valstybėse praeityje nesugebėjo ištrinti istorinės atminties, priešingai, ji tik sutvirtino jų norą priešintis.
Rusijoje paskelbta apie dalinę karinę mobilizaciją. Pašauks 300 tūkst. rezerve esančių vyrų. Nusiteikę kariauti ilgai? Na, o Baltarusijos režimas tyli, bent kol kas. Skriejant naujoms Putino agresyvioms užuominoms bei nervingai skubant skelbti naujus Ukrainos okupuotų teritorijų pseudoreferendumus, ištikimasis kaimynas toliau beveik nereaguoja. Rusijai pralaimėjus karą, Lukašenkos režimas irgi būtų pralaimėtojas, o dar Baltarusijai neturint reikšmingos karinės galios, šalis taptų pažeidžiama bet kokio teritorinio konflikto atveju. Taip pat Lukašenkai į Ukrainą siunčiant karius, viduje politinį status quo piliečių protesto atveju palaikyti būtų labai sunku, kadangi kariniai rezervai yra maži, o lyginant net ir su Rusija – dar labiau operatyviai pasenę. Todėl, jei kare būtų patirti nuostoliai, bent panašūs į Rusijos, tai reikštų Baltarusijos kariuomenės sutriuškinimą.
Lukašenka po truputį vėl bando įtikinti pasaulį, kokią jis „pagarbą“ jaučia kitų šalių teritoriniam vientisumui. Jau net prieš pora mėnesių jis kalbėjo, kad Rusijos „specialioji karinė operacija“ prieš Ukrainą užsitęsė „per ilgai“… Bet argi pasaulis pamirš, kad Baltarusijos režimas nebuvo tik stebėtojas, o aktyviai dalyvavo karo veiksmuose kartu su Rusija, suteikdamas pastarosios kariniams veiksmams savo teritoriją, oro erdvę ir infrastruktūrą?
Rugsėjo 25 diena, sekmadienis. Namai. Sulig rudens lygės data grįžau pro penkias sostines. Dabar ir iš Latežerio miškų. Bobų vasara: voratinkliai be vėjo. Ištuštinti spanguolynai, nusiaubtos pelkės (tai padariau aš). Dabar visą žiemą gyvensiu vien vitaminais ir su kitais jais dalinsiuosi.