Dienoraštis
Lapkričio 14–20, 2022 metų 46 savaitė
Vėl atradau, kad kai kurios darbo savaitės EP – kai nėra privalomų balsavimų – gali būti nuotolinės. Kaip tik ir išpuolė dar viena tokia savaitė. Pasinaudojau, ir apie Europos bei pasaulio reikalus daug kalbėjau gyvai Lietuvoje.
Nuotrauka iš svetainės unsplash.com
Lapkričio 14 diena, pirmadienis. Kreipiausi į Europos Komisiją dėl sunkiai įsivaizduojamos situacijos, į kurią yra įstumta Ukrainos aukštojo mokslo bendruomenė. Dėl agresyvių Rusijos veiksmų infrastruktūra, būtina mokslui ir studijoms, arba smarkiai apgadinta, arba išvis sugriauta. 164 000 studentų buvo priversti bėgti iš namų, netekdami prieigos prie aukštojo mokslo. Dalis studentų iš Ukrainos pasinaudojo „Erasmus+“ mobilumo programomis, o po to liko tęsti studijų Europoje (beveik kas antras iš jų nenumato grįžti tęsti studijų į Ukrainą). Kyla rimta rizika „protų nutekėjimui“ bei vietinių universitetų stagnacijai. Klausiau Komisijos, ar numatoma galimybė inicijuoti specialų fondą, skirtą finansiškai remti Ukrainos aukštojo mokslo įstaigų veiklą, o po karo – jų atstatymą, bei apie galimybę inicijuoti specialią programą, galinčią sukurti apjungiantį tinklą tarp Ukrainos ir ES universitetų. Tikiuosi ne tik operatyvaus Komisijos atsakymo, bet ir konstruktyvių veiksmų.
Lapkričio 15 diena, antradienis. Šiandien vykau į susitikimą su Panevėžio „Bočiais“. Panevėžio Muzikiniame teatre „Bočiai“ nutarę švęsti 2023-ųjų artėjimą kaip niekada anksti, dar iki Advento. Ir susirinko jų labai gausiai. O ir eglutė jau buvo. Tai aš jiems prižadėjau, kad jokie Briuselio biurokratai eglučių „nesustabdys“ (nes kartais gi pabando…) Juolab, kad Panevėžys vis tiek jau atšventė rekordiškai anksti (dar ir tikrai su eglute).
O EP šiandien nuskambėjo dar vienas pasiūlymas: rezoliucija dėl Rusijos Federacijos pripažinimo valstybine terorizmo rėmėja.
Lapkričio 16 diena, trečiadienis. Įvyko tai, dėl ko ekspertai perspėjo ne kartą: raketos sprogimas NATO valstybės teritorijoje. Vakar į Ukrainą rusai paleido 96 raketas, o įvykis Lenkijos pasienyje savotiškai „maskuoja“ šią žiaurią rusų keršto akciją už Chersoną, – patys nemokėdami kariauti mūšio lauke, vėl „atsiskaito“ daužydami taikius žmones, griauna namus ir gyvenimus. Prisiklausėme daug komentarų, akivaizdu, kad vieną kartą šitaip galėjo, o turbūt ir privalėjo nutikti. Rusijos vykdomi masyvūs, negailestingi Ukrainos taikios infrastruktūros daužymai ir ukrainiečių priešraketinės gynybos veiksmai kaip tik prie to ir atvedė. O aš galiu pakartoti tik tą patį, ką kalba ir aukščiausi NATO, ES, Lenkijos ir Lietuvos atstovai – ginkluoti ir ginkluotis. Tik taip galime laimėti šį karą. Demokratijos prieš totalitarizmą – tik taip įveiksime teroristinę Rusiją.
Europos Parlamente mini „mūsų“ 70-metį. Aišku, kai 1952-aisiais pirmą kartą rinkosi Europos anglių ir plieno bendrijos Bendroji asamblėja, tai ir pagal galias (labai ribotas, konsultacines), ir pagal formavimo būdą (narius deleguodavo valstybių narių parlamentai), ir pagal aprėptį (Bendriją steigė 6 valstybės) tai buvo dar nė iš tolo nepanašu į šiandieninį Europos Parlamentą. Na, bet galime švęsti tą apvalų jubiliejų: nepaneigsi, kad šiandieniniai „mes“ kilome kaip tik iš ten.
O mano paties gyvenimas šiandien įprastinis, taikus ir turiningas. Esu gimtajame Kaune. Apsilankiau pas Vytauto Didžiojo universiteto studentus (rytoj, beje, Tarptautinė studentų diena), vedžiau jiems paskaitą apie Europos Parlamento veiklą „iš EP nario asmeninio taško“. Įdomus iššūkis: savo veiklą įtikinamai nupasakoti akademiniam jaunimui, kurie dar tik susipažįsta su ES institucijomis. Na, ir savo paties veiklos šiokią tokią „savianalizę“ atlikti. Paskui dar kartą – jau turbūt priešpaskutinį – pristačiau Vasario 16-osios Akto originalą Istorinėje Prezidentūroje. Šį kartą susirinko bendrapartiečiai, taip pat ir būrelis „neutralaus“ jaunimo. Taigi per visą dieną temos vis tos pačios – politinė situacija pasaulyje, istorinė atmintis, laisvė.
Lapkričio 17 diena, ketvirtadienis. Diena Vilniuje. Pilaitės gimnazijoje savo parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Tokios didelės auditorijos ši paroda iki šiol dar neturėjo. Gimnazistai ir mokyklos bendruomenė atidžiai išklausė skaudžias istorijas, išdėstytas mano dėdės Juozo ir kitų tremtinių laiškuose. Žinoma, vis dar neišvengiu klausimų ir apie Vasario 16-osios Aktą. O pati mokykla nuo šio rudens įsikūrė naujame ir labai gražiame pastate (prieš kelis metus lankiausi senajame). Primena man mūsų fakulteto pastatą Kaune, Putvinskio g. 23. Pro pastarojo langus regisi Prisikėlimo bažnyčia, pro Pilaitės gimnazijos – Pilaitės bažnyčia. Gimnazijoje daugybė patogių erdvių, puikūs kabinetai. Ekskursijos po mokyklą metu netikėtai atsidūriau chemijos pamokoje. Čia prisiminiau savo pirmąją – chemiko profesiją ir „papilsčiau vandens“ – improvizuotai pakalbėjau apie tą vieną įdomiausių cheminių junginių – H2O. „Pats įdomiausias cheminis junginys, ir dar kiek paslapčių slepia, tyrinėti jį ir tyrinėti“, – sakiau jiems. Susiejau ir su Europos Parlamento problematika. Juk ne tiek miškai, kiek vandenynai sugeria pagrindinę dalį į atmosferą išlakdinamo anglies dioksido. Taigi ir efektyviai mažina „šiltnamio efektą“, su kuriuo jau nuo pat 2019-ųjų užsimojome kovoti. O popiet mane neplanuotai angažavo „Dienos tema“ LRT (pagaliau nebelieka stigmos, galiu nebesvarstyti sąmokslo teorijų, esą aš LRT esu išskirtinai nebeįdomus). Dienos tema, be abejo – užvakarykštis incidentas Przewodowo kaime Lenkijoje, prie Ukrainos sienos. Asmeniškai man tos istorijos akcentai daugiau negu aiškūs: rusiškos raketos nukritimas ir dviejų Lenkijos piliečių žūtis yra vienareikšmė Rusijos kaltė. Rusija pradėjo karą, Rusija tądien paleido didžiausią raketų skaičių nuo pat savo agresyvaus karo pradžios. Ukrainietiška raketa ar vijosi, ar bandė vieną iš tų rusiškų numušti „į kaktą“, ji dėl kažkokių priežasčių nesprogo ore, – nuklydo į NATO teritoriją ir pataikė į taikių taikiausią objektą – grūdų saugyklą. „Fiziškai“ viskas aišku, politiškai taip pat: Lenkijos politikai, gerai apsvarstę situaciją, nė nemėgino aktyvuoti 4-ojo Šiaurės Atlanto sutarties straipsnio, t. y. nepasijuto, kad tas incidentas kaip nors grasė jų valstybės saugumui. Ukraina sureagavo emociškai, matyt, pasidavė įspūdžiui, lyg juos kas nors Vakaruose dėl ko nors kaltintų, bet gi taip nėra. Vakarai visiškai vieningi. Jaučiant propagandinį Rusijos spaudimą tokia ukrainiečių reakcija labai suprantama. Apgailestavau, bet tai mano asmeninė nuomonė – kad nepavyko mums visiems vieningai sutarti ir nuo pat pradžių veikti pagal kontrpropagandos klasiką: atsikirsti nedelsiant, paprastai ir sakyti visą tiesą.
Įsimalėm į svarstymų liūną. Nors ir tiems svarstymams peno yra su kaupu. O kas gi pagaliau TOKIO turi įvykti, kad būtų aktyvuotas 4-asis, ar net 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis? Ir kiek dar rusai naudos grubiai propagandai JT Saugumo Tarybos tribūną? O ir raketos trajektorija nuteikia pirminei versijai, kad ta „pirminė“, rusiškoji raketa paleista buvo galimai iš Baltarusijos. Ji buvo nutaikyta sprogdinti kurį nors taikų Ukrainos objektą kur nors ties Lvivu, o jos kurse kaip tik ir „pasipainiojo“ tas lopelis Lenkijos teritorijos. O apskritai tai tas incidentas iš tiesų maskuoja, nuveda į šalį mintis apie didžiulius sugriovimus, kuriuos tądien, o ir kitomis dienomis, patyrė Ukraina, apie milijonų žmonių pasmerktumą verstis be elektros, šildymo ir geriamojo vandens, apie tūkstantines taikių Ukrainos žmonių aukas… tuo greitai pavargstame baisėtis, o neturėtume pavargti. Juk šiandien, čia ir dabar, mums bejėgiškai stebint, vyksta bespredielni žiaurumai. Na, gal tasai incidentas vis dėlto papildomai sukrės, pažadins Europą, neleis palaimingai vėl užsnūsti įsivaizduojant, kad Ukraina štai jau tuoj paims ir laimės karą. O laimėti privalo, kitos išeities tiesiog nėra.
Lapkričio 18 diena, penktadienis. Vėl atsirandu Marijampolėje, pakeliui į Nemuno salą, kur susiruošiau „Žalgirio“ palaikyti. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje eksponuojama Vasario 16-osios Akto Signatarų autografų paroda iš mano kolekcijos. Marijampoliečiams istorija svarbu, tai daug jų susirinko. Iš 20 Vasario 16-osios Akto Signatarų jie šešis laiko „ypač savais“ ir reikalavo pasakoti būtent apie juos. O ir aš pats buvęs nebuvęs, o išsiduodu Petrui Klimui simpatizuojąs. Tai bendrą kalbą lengvai radome. Nepaliekama ramybėje ir abiejų Akto originalų klajonių tema. Prašmatni rankraštinio Akto kopija pagarbiai eksponuojama muziejuje Marijampolėje po stiklu. Visai panašiai, kaip ir Kaune, Istorinėje Prezidentūroje. „Kur klaidžiojo Jūsų surastasis rankraštinis Aktas“, – klausia manęs marijampoliečiai. Mintinai galiu pasakoti, net į žemėlapį nežiūrėdamas, užsimerkęs tas trajektorijas išpiešti. „O kur dingo tas antrasis, mašinraštinis, Akto variantas?“ Štai ir diskutavome. Jau nebe pirmą kartą šią savaitę vaizduotėje braižiau jo blaškymosi linijas – Iš Vilniaus į Berlyną, paskui Kaunan… o čia jo pėdsakai ir dingsta. Gal 1940-aisiais, o gal netgi jau ir 1928-aisiais.
Suvalkiečių argumentacija visada pragmatiška (o ir pats aš toksai savojo kraujo ketvirtadaliu!), tai ir diskutavome turiningai. Beje, specialiai apsivilkau senąjį megztinuką – tą, kuriuo vilkėdamas kažkada Aktą suradau. Pamaniau, ar kas pastebės? Pastebėjo, ir pagyrė! Juk suvalkiečiai, jiems taupumas kraujyje… Taip tapau įgaliotas palaikyti „Žalgirį“ visų vardu (na, o šitaip palaikomas „Žalgiris“ ir laimėjo. Dar vienos Nemuno saloje laimėtos rungtynės, nepralaimėtos dar nei vienos).
Lapkričio 19 diena, šeštadienis. „Buvo pradėję snyguriuoti. Maniau sau, stebuklas, ir jau norėjau šaukti: „Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta“, bet, deja, tai buvo veltui. Donelaitiškai žiemai čia dar ne metas“, – taip rašė Alfonsas Čipkus (labiau mums žinomas kaip Nyka-Niliūnas) apie snaiges ir žiemą Baltimorėje prieš 30 metų. O Kaune JAU pirmasis sniegas. Sniego sulaukiau, o kad kas susiprastų pasveikinti su Tarptautine vyrų diena, tai taip ir nesulaukiau.
Lapkričio 20 diena, sekmadienis. Perskaičiau, kad lygiai prieš 75 metus ištekėjo princesė, būsimoji karalienė Elžbieta II.