Dienoraštis 

Balandžio 3–9, 2023 metų 14 savaitė

Jono Vapsvos nuotrauka / Akmenės krašto muziejus

Balandžio 3 diena, pirmadienis. „Kodėl istorinės atminties tema Jūsų veikloje tokia svarbi?“ Šios savaitės darbotvarkė, per daug nesiskiriant nuo praeitų, pripildyta susitikimais su bendruomenėmis. Visiems kalbu skirtingomis temomis, o štai dar susilaukiau tokio klausimo, kodėl gi man svarbu nešti istorinę žinią žmonėms. Manau, kad tiems žmonėms, kurie 1918 metais atkūrė Lietuvos valstybę – mes pilnai dar nesame atidavę atminimo duoklės. Jie verti juos minėti ir minėti.

Praeitą savaitę lankiausi Vilkaviškyje. Kalbėjau apie tą kraštą, kad jis ypatingas tuo, jog yra prie vakarinės Lietuvos sienos. O tai suteikia ir galimybių, ir turi trūkumų. Taikiu metu pasienyje gyvenantys žmonės turi didesnes galimybes užmegzti prekybinius santykius, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą su kita valstybe, o kai kyla karai – pirmiausia patiria agresiją ir okupaciją… Nusikelkime prieš 600 metų, kai buvo sudaryta Melno sutartis, pagal kurią vakarinė siena, einanti nuo Nemuno iki Vištyčio ežero, buvo taip tvirtai nustatyta, kad per visus didžiuosius karus ar okupacijas liko nepajudinama. Kažkada tai buvo siena tarp Rusijos ir Vokietijos, vėliau – tarp Lietuvos ir Vokietijos, o dabar – tarp Rusijos ir Lietuvos. Tame stabilume visada yra ir daug nestabilumo. Buvimas greta agresyvaus kaimyno visuomet yra didžiulis iššūkis. 

Kad ir kur bebūčiau – Žemaitijoje, Aukštaitijoje, už Atlanto ar Lamanšo, visų lietuvių mąstymas, savivoka, patriotizmas, vertybės ir mūsų meilė Lietuvai, jos praeičiai – nesiskiria, nors ir kur atsirastumei. Turėdamas tokią galimybę lankytis įvairiausiose vietose, tarsi vykdau misiją – miniu mūsų tautos istorinę atmintį. 

Balandžio 4 diena, antradienis. Šiandien vykau į Kuršėnus, šis miestas garsėja savo puodžių karaliais, vienas jų Algimantas Tamašauskas. Savo vizitą pradėjau Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje, kur moksleiviams pristačiau Lietuvos Tarybos veiklą ir Nepriklausomybės Akto priėmimo aplinkybes. Kalbėjome ir apie šiandienos mūsų visų iššūkius. O Vasario 16-osios tema netikėtai susisiejo per pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo bendrapavardį, Zenoną Ivinskį, kuris sekė viską, kas buvo žinoma apie Vasario 16-osios Aktą. Jo darbai mane „užvedė ant kelio“ prieš tuos daugiau nei 6 metus, ieškant ir surandant… Toliau susitikime Kuršėnų dvaras maloniai pabendravome su muziejaus kolektyvu, kuris taip entuziastingai renka informaciją apie Kuršėnų krašto istoriją, o ir pats dvaras labai įspūdingas. Na, ir savo vizitą Kuršėnuose pabaigiau Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje, ji savo naujo pastato duris atvėrė dar palyginus visai neseniai. Bibliotekoje pristačiau Signatarų autografų parodą iš savo asmeninės kolekcijos, o galiausiai pakalbėjome ir apie Rusijos karą Ukrainoje, Europos Parlamentą… Gi visa praeitis ir dabartis… vis tiek apie politiką.

O mano pats pirmas apsilankymas Kuršėnuose buvo gal 1998 metais, tada buvau aktyvus Krikščionių demokratų partijos veikėjas. Tada Kuršėnuose buvau ir po to, kai suradau Berlyno archyvuose 1918 metų Vasario 16-osios aktą, pristatinėjau jį Kultūros namuose. Dabar pristačiau Vasario 16-osios Signatarų autografų iš savo kolekcijos parodą. Ji daug kur parodyta, neseniai ją pristačiau ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Paroda ir toliau bus rodoma kitose Lietuvos vietose. 

Pasiekusios geros žinios: Suomija tapo 31-ąja NATO nare! Briuselyje, prie Aljanso būstinės iškelta šios šalies vėliava. O Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vakariniame kreipimesi pasveikino Suomiją tapus pilnaverte NATO nare. „Sveikinu visą suomių tautą ir prezidentą Saulį Niinistö. Tai patikima saugumo garantija. Mes džiaugiamės, tai istorinis įvykis ir visam mūsų regionui.“

Balandžio 5 diena, trečiadienis. Apsilankiau – Jurbarke. Dabartinė rajono teritorija prieš 109 metus viena dalimi buvo carinės Rusijos imperijoje, kita – kaizerinėje Vokietijoje…. Tad Jurbarko krašto žmonės tikrai išskirtinai gerai suprato ir jautė šiandienos mano pristatymo temas. O prisistatymų ir interviu vietinei spaudai metu buvo proga prisiminti, kad čia, Jurbarke malūną savo nuosavybėje turėjo mano močiutės brolis Jonas Bliūdžius. Jis, beje, buvo ir Steigiamojo Seimo narys. Taip per geografiją bei biografijas šiandien ir susisiejo viskas į vieną. Lankantis Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje, bendraujant su moksleiviais, o vėliau ir su Trečiojo amžiaus universiteto studentais Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje – kalbėjau apie mūsų valstybės raidą per pastarąjį šimtmetį (vakare bibliotekoje pristačiau ir laiškų iš tremties parodą). Visi supranta, kad tie laikai persidengia su tuo, ką matom savo kaimynystėje šiandien… Kiti, bet to paties Kremliaus, valdovai veikė Lietuvoje niekindami mūsų lietuvių tautą, ne kitaip jie šiandien elgiasi niekindami ir ukrainiečių tautą.

Tas laikas prieš 100 metų ir dabar, rodos, visiškai kitoks, bet ir panašus kažkuo. Na, gal tik tuo, kad ir tada, ir dabar – karas. Tik Rusijos valstybė nelabai keitėsi. Jos agresyvumas nuo caro, sovietmečio laikų nesikeičia, veikimo (žudymo, kankinimų, prievartos) metodai – taip pat. Ką tada besakyti apie pagrobtus, ištremtus vaikus? Kremliaus vadui, Rusijos Hitleriui tarptautinio baudžiamojo teismo arešto orderis išrašytas už vaikų deportacijas, nes kaip galima atstatyti, atkurti vaiko sielą? Jei nusikaltimą darantį kareivį galima nubausti, kaip nubausti tą, kuris virš visų komandų? Baudžiamasis teismas dar nėra tribunolas. Pastarasis turi būti įsteigtas Rusijos režimui nuteisti. Analogiškai koks buvęs nacių režimui Niurnberge. Po Antrojo pasaulinio karo pernelyg palanki Rusijai ir Saugumo Taryba, kur šalis agresijos iniciatorė gali vetuoti bet kokį ST sprendimą…

Rusai širdyse save įsivaizduoja taip, tarsi rusiškasis pasaulis, jų manymu, turi būti patrauklus ir kitoms slavų šalims. Nutiko taip, kad dabartinė Rusijos valdžia sumanė perrašyt istoriją kaip jai patogiau, kas daugumai rusų patiks ir kas sovietmečiu buvo „kalama“ į mūsų galvas: neva pirma atsirado Maskvos kunigaikštystė, apie ją telkėsi slavų žemės. 2014 m. Rusija prieš Ukrainą ėmėsi agresyvių veiksmų, nes ten keičiasi mąstymas, smarkiai tolsta savivoka, daugėja demokratijos, kai Rusijoje, atvirkščiai, šios mažėja… Tačiau juk visi karai kada nors  baigiasi. 

Balandžio 6 diena, ketvirtadienis. Šiandien lankiausi Akmenėje. Pasirodo, lygiai po 4 metų pertraukos (yra tai liudijantis įrašas Akmenės muziejaus metraštyje). Pirmiausiai prisistačiau Akmenės gimnazijos moksleiviams ir mokytojoms, o jos puikiai tebeprisimena Rimantę Lapšytę, mano padėjėją, kuri šiandien visur mane Akmenėje lydėjo. Gimnazijoje pristačiau parodą apie tremtį, ji liks iki šio mėnesio pabaigos. Auditorija pasirodė rimta, klausėsi įdėmiai, išskirtinis buvo ir klausimas: ar tarp Lietuvos Tarybos narių po ilgų dešimtmečių galėjo būti ginčių, kad jie ką nors padarė „ne taip“? To dar niekas per ilgus metus manęs nebuvo klausęs. O ką aš žinau! 1918-ųjų vasario 16-ąją tikrai padarė viską „taip“, tinka mums ir po 100 metų, tiks ir po 200, tikiu. O vėliau į susitikimą Akmenės krašto muziejuje susirinko pilnutėlė salė akmeniečių, tarp jų ir Trečiojo amžiaus universiteto studentai. Nuotaika čia – dar pakilesnė! Kalbėjau apie iššūkius mūsų tautai, apie Signatarus, surastus ir ieškomus dokumentus, o, kantriai laukęs, galiausiai iš auditorijos susilaukiau klausimo ir apie tą žadėtąjį milijoną! Karčiai visus nuvyliau – to milijono taip tada ir nepaėmiau… Tiesa, paskui buvo momentas, kai buvau apsigalvojęs, sakiau, kad paimčiau, jei duotų, ir nupirkčiau tokį mažytį Bayraktarą, liepčiau pavadinti „Mažylis“, ir tegu lekia kariauti už Ukrainą. Ir apie Mažylių pavardę paklausė – paieškojome genealoginių šaknų, tik va jos Aukštaitijoje, o ne Žemaitijoje. Po visko gavau nuoširdžių padėkų, tada dar ir dovanų – ekskursiją po Akmenę su šio krašto puoselėtojais Arūnu ir Algirdu. „Akmenė man nebėra tik taškas žemėlapyje“ – taip įrašiau bažnyčios bokšte esančioje lankytojų knygoje. Akmenėje šiandien buvau sutiktas labai svetingai. Išvada paprasta: čia verta grįžti!

Jono Vapsvos nuotrauka / Akmenės krašto muziejus

Balandžio 7 diena, penktadienis. Didįjį penktadienį, paskutinįjį prieš Velykas, buvau pakviestas pasveikinti Respublikinės Istorijos olimpiados dalyvius Kaune, Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijoje. O tada Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dar ir parodą atidariau, skirtą pirmajam Panevėžio ligoninės vadovui – mano seneliui prof. Pranui Mažyliui. Fotografijų parodoje pavyko atspindėti daugialypę senelio – mokslininko, klinicisto, sveikatos sistemos Lietuvoje organizatoriaus – asmenybę. Paroda, skirta ligoninės 100-mečiui. Man, anūkui, didelė garbė ir pasididžiavimas! Apie senelį ir parodą kalbėjau TV3 laidai „Tik tai, kas tikra“, kai tik pasirodys, galės ją laisvai bet kada paklausyti.

Balandžio 8 diena, šeštadienis. Prieš šventes trumpai pareflektuoju apie šiemet nuveiktus darbus EP. Šią savaitę žmonės teiravosi, ar esu numatęs tęsti savo veiklą. COVID-19 įveikėme, bet vėžiniais susirgimais Europoje sergama daugiau nei bet kur pasaulyje. Iki bendros Europos Sveikatos sąjungos sukūrimo dar toloka, nors pirmi žingsniai jau žengiami. Veikti sveikatos srityje visuomet yra ką… Bene daugiausiai darbų tęstinumo ties klimato kaitos suvaldymu, Žaliojo kurso strategijos sukurtos, bet ne visi teisės aktai dar parengti… Akivaizdu, kad tas, kuris tęsia darbus, žino geriau nei tas, kuris juos tik pradeda. Darbai dabar visokie: ir rutininiai, ir geopolitiniai. Nemažai jų iš aplinkosaugos srities, kur ir yra mano pagrindinis komitetas. Jei žvelgtume į darbotvarkę plačiau, aktualijos susijusios su Rytų kaimynyste. Ir problemų – nuo Baltarusijos iki Sakartvelo. Būtina kovoti, kad kuo greičiau valstybėmis kandidatėmis būtų pakviestos Moldova ir Ukraina, kad būtų greičiau pradėtos derybos su jomis. Į gilią bedugnę ritasi Baltarusijos režimas, agresoriui suteikęs savo teritoriją ir oro erdvę kare prieš Ukrainą. Baltarusijoje tęsiasi represijos prieš savo pačios piliečius, kurie 2020 m. išėjo į gatves. Neseniai kaip tarpparalamentinės grupės atstovui teko dalyvauti susitikime Kišiniove. Problemų apstu… Visa tai yra procesas. Todėl ir norisi europarlamentaro veiklą tęsti – ji nebaigta. Na, ir Lietuvos veiksena matoma, regima. Kaip ir Lietuvos politikų. Gal atrodo kartais įžūli, tačiau kada ji tokia nebuvo?.. Juk ir Vasario 16-osios aktas – akiplėšiškas, kai buvo nesitaikstoma su tuo, kas bandoma padiktuoti. 

Balandžio 9 diena, sekmadienis. Velykos! Gražiausia pavasario šventė. Būdami krikščionys kalbame apie Kristaus prisikėlimą ir viltį, dar yra ir pagoniškoji šios šventės tradicija – gamtos atgimimas, viso, kas gyva, prabudimas. VDU Botanikos sodo oranžerijoje eksponuojama mano velykinių atvirukų kolekcija. Taip ją ir pavadinau „Pavasarinis atbudimas“. Eksponatuose – augalija ir gyvūnija filokartinėje Velykų simbolikoje, atvirukai yra iš dviejų laikotarpių: kuomet Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos (po spaudos draudimo) ir iš tarpukario Lietuvos. Po to, kai 1904 m. buvo atšauktas spaudos draudimas, pasirodė pirmieji atvirukai su įrašais lietuvių kalba. Viename iš eksponatų parodos lankytojai kartu su Velykų simbolika matys ir patriotinį siužetą – Lietuvos valdovų portretus. Lietuvai atstačius Nepriklausomybę, padidėjo atvirukų – tarp jų ir velykinių – paklausa. Kolekcionieriai pastebi, kad sunku rasti du vienodus Nepriklausomybės laikotarpio atvirukus. Taip susiklostė, nes jie buvo leidžiami ne Lietuvoje (daugiausia Vokietijoje, Prancūzijoje) ir tik paskui įspaudžiamas lietuviškas sveikinimo įrašas.

Linkiu visiems, kad Prisikėlimo džiaugsmas teiktų vilties bei telktų prasmingiems darbams (o šventinio bei pavasarinio atbudimo kviečiu pasisemti ir aplankant parodą).