Dienoraštis
Balandžio 10–16, 2023 metų 15 savaitė
Velykų šventės tęsiasi. Mums, katalikams, tęsiasi iki pat Atvelykio. Gi stačiatikiams tai dar tik Didžioji savaitė, jų velykinis šventimas dar tik sekmadienį. Chronologiškai. O geografiškai aš – keliausiu iš Kauno į Briuselį (ten jokia ne šventinė, o eilinė darbo savaitė), toliau į Romą (ten tai jau tikrai neeilinė šventė nusimato, bet apie viską iš eilės).
Iš Liudo Mažylio asmeninio archyvo.
Balandžio 10 diena, pirmadienis. Antroji Velykų diena. Po ilgesnio laiko skrendu su dukra į Briuselį. Ji žino ES institucijų realybę, kaip tai atrodė seniai, o seniai, net prieš 11 metų! Aš gi ne taip jau seniai baigiau čia trinti fukso suolą. Mudviejų žinios neblogai papildo vienas kito.
Balandžio 11 diena, antradienis. Trečioji Velykų diena. Libertas Klimka gerai išsiaiškino, ką senovėje tądien darydavom. Ogi ilsėdavomės! Po velyknakčio būdravimo, po ugnies pargabenimo, Velykų džiugesio, kiaušinių ridenimo, kiaulienos persivalgymo, giminių lankymo – pagaliau rasdavosi teisė tiesiog nieko neveikti. Bet gi nebe tie laikai! Darbo savaitės pirmoji diena po ilgojo savaitgalio skubri dėl susikaupusių darbelių, kuriuos būtina įveikti. Darbinga diena paraidžiui – šiandien laukė net dvi darbo grupės, pasiruošimas kitos savaitės plenarinei sesijai. Aplinkos klausimai dominuoja. Numiškinimas taip pat. Prekyba taršos leidimais. Pasienio anglies mechanizmas. Turėsiu ką pasakyti plenarinėje Strasbūre tai tikrai.
Europos stotyje, Briuselyje, šalia EP, atidaryta paroda, skirta Kyjivo regiono pasipriešinimui rusų puolimo 2022 m. akivaizdoje. Parodoje eksponuojami perimti rusiški ginklai yra nusikalstamos agresijos įrodymas, ant grindų numesta rusiška vėliava simbolizuoja tai, kas neišvengiamai turės įvykti… O įvyks taip: kaip jie išsinešdino iš Kyjivo apylinkių, taip privalės palikti ir visas kitas, kol kas dar užgrobtas, Ukrainos žemes.
Dar šiandien – Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena. Patirtys po koncentracijos stovyklų tų žmonių niekada neapleido. „Jie sėdėjo tamsybėje ir be šviesos. Surišti skurdu ir geležimi. Jie alko ir troško. Jų gyvybė seko juose. Ir tie, kuriuos Viešpats išvadavo iš priešo rankos, klaidžioja tyruose, vienatvėje, nerasdami kelio į gyvenamą miestą“ (Psalmė CVI). Jie – išgyvenusieji.
Balandžio 12 diena, trečiadienis. Frakcijos posėdis. Geros žinios iš Suomijos: ten „mūsų” partija formuos valdančiąją daugumą. O Suomija kai tik NATO nare patapo, tai visi pasijutome saugiau. Suomija JAU jaučia vidinį palengvėjimą, jos rytinė siena yra NATO siena. Jie nebe vieniši ją ginti. Tik aš tai netikiu, kad mūsų regiono saugumas įmanomas be Ukrainos narystės NATO. Tai regisi vos pažvelgus į žemėlapį. Tai apie geopolitiką, bet ir apie paprasčiausią geografiją. „<…> ir į žemėlapį dairaus”, – dainavo Vytautas Kernagis bene Juozo Erlicko žodžiais, tokio personažo „santechnikas iš Ukmergės” vardu. Aš ir patariu Europos institucijų veikėjams mažiau kliautis žodiniu naratyvu, o pažvelgti į žemėlapį. Ten viskas atvaizduota fiziškai. Arba erdvė nuo Baltijos iki Juodosios jūros vientisa ir saugi, arba ji nesaugi. Tarpinių variantų nebūna. Taip turėtų atrodyti ta saugumo architektūra, pasibaigus agresyviam Rusijos karui prieš Ukrainą. Man abejonių nekyla – saugumas gali būti užtikrintas tik vientisoje erdvėje nuo Suomijos iki Ukrainos įskaitytinai. Suomija jau tapo NATO narė, vadinasi, ir Ukraina privalo būti pakviesta. Per tą laiką parengiu laišką Tarptautinei atominės energetikos agentūrai dėl Astravo atominės elektrinės nesaugumo, taip pat klausimą ir Europos Komisijai ta pačia tema.
Baltarusijos režimas kelia ne tik nerimą, bet ir realias fizines grėsmes. Šią savaitę kreipiausi į įvairias institucijas dėl dviejų klausimų, kurie be galo svarbūs ir Lietuvai: dėl Rusijos ketinimų dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje ir dėl jau ten seniai stūksančios atominės „bombos“ – Astravo AE saugumo. Didelį nerimą kelia tai, kad Baltarusija šiemet spalio mėnesį planuoja pradėti pramoninį Astravo AE antrojo bloko eksploatavimą, t. y. „Rosatom“ ruošiasi Astrave paleisti antrąjį savo atominės elektrinės bloką ir planuoja prisijungti prie elektros tinklų. Prisiminkime, kad vien pernai Astravo AE buvo fiksuoti tiek 1-ojo, tiek 2-ojo reaktoriaus gedimai, o šios elektrinės veiklos plėtra keltų dar didesnį pavojų. Todėl raginau Europos Komisiją ir Tarptautinę atominės energijos agentūrą imtis veiksmų dėl Astravo AE saugumo.
Balandžio 13 diena, ketvirtadienis. Ruošiamės 42-ajai tarpparlamentinei ES-Šveicarijos asamblėjai. Nedaug pokyčių. Pasieksime viso labo tiktai „susitarimą dėl savitarpio supratimo”. Nediplomatiškai tariant – kažin ar labai suartinsim pozicijas. ES gi negali sutikti žengti žingsnį atgal dėl, pavyzdžiui, laisvo asmenų judėjimo. O šveicarams skausminga imigrantų įdarbinimo tema. Tie imigrantai pas juos tai iš ES… Nenori jie sutikti paklūsti Europos teisingumo teismo sprendimams. Užtat norėtų nusičiupti „vyšnaitę nuo torto” – finansavimą iš HORIZON programos. O čia jau Europos Komisija protestuoja, neva, nesutiksim su vienos temos atskyrimu nuo bendro susitarimų paketo… Tai taip „dinamiškai” ir bandom kaip nors suartinti pozicijas. Rinkimai ir Šveicarijoje, ir ES tai tik artėja…
Po darbo su dukra pabandėme aplankyti Briuselio muziejus. Bet gi čia muziejininkų profesinės sąjungos tokios įtakingos, kad beveik visi muziejai po penkių jau užsidarę. Tai kaip gi kukliam europarlamentarui aplankyti juos po darbo valandų?! Na, bet į „marginaliojo meno” muziejų įsibrovėme. Jame eksponuojama psichiatrinių ligoninių pacientų (nestigmatizuokim!), ir ne tik jų, meninė kūryba. Kai kas panašu į Viliaus Orvido sodybos „hapeningą” (kadaise buvo antras lankytinas Lietuvoje objektas po Čiurlionio, o dabar?..). Į Briuselį suvežta net trijų Lenkijos psichiatrinių ligoninių pacientų kūryba (beje, ir Čiurlionis tokioje įstaigoje Lenkijoje baigė savo dienas. Gydydamasis nuo depresijos, mirė nuo plaučių uždegimo. Taip korektiškai jo gyvenimo pabaiga apibūdinta Dulwich Gallery parodoje Londone). Man parūpo, o ar „elitinio” meno atstovų, kad ir tos pačios Lenkijos, lengva pamatyti 20 autorių?.. O „marginalų” – tame Briuselio muziejuje kaip tik 20 autorių darbai sukaupti (aš dar nė nenujaučiau, kad po poros dienų pamatysiu Van Gogho, kadaise irgi visiško marginalo, iškiliausius darbus).
Balandžio 14 diena, penktadienis. Vyksta spaudos konferencija Lietuvos žurnalistams. Temos tos pačios, dominuojančios šią savaitę ir nusitęsiančios į kitą: klimato kaita, apyvartiniai taršos leidimai pasienio anglies mechanizmas… O LRT radijas dar paprašo pakomentuoti situaciją dėl Astravo. Teigiu: „Elektrinė nesaugi”. Tarptautinių teisinių instrumentų daryti spaudimą stinga, bet reikia naudoti bent jau esamus, reikalauti įsileisti į Astravo AE inspekcijas.
Vakarop mano lėktuvas kyla skristi į Romą. Susimąstau. Kažkada mano parašytomis knygomis netgi buvo sėkmingai prekiaujama knygų mugėse ir jose vienišas profesorius su tokia Roma svajojo nuskristi į Romą… Ak, ar taip buvo kada?! O dabar IŠ TIKRŲJŲ skrendu į Romą. Monsinjoras Rolandas Makrickas, popiežiaus paskirtas arkivyskupu ir popiežiškosios Santa Maria Maggiore bazilikos komisaru, rytoj priima vyskupo šventimus. Pakvietė dalyvauti ir mane. Monsinjoras Rolandas taps ekscelencija vyskupu. Privalau dalyvauti toje virsmo šventėje. Tokie įvykiai mums, Lietuvai, ne kasmet ir ne kiekvieną dešimtmetį. Vėl susimąstau. Santa Maria Maggiore lankiausi pirmą ir vienintelį kartą 1999-aisiais. Iš ten parsivežiau medinį kryželį, tokią devocionaliją, ir vinimi mirtinai prikaliau pas save prie lentynos. Ar meldžiausi prie jo kas vakarą? Ne toks dar aš vertingas katalikas. Bet tas kryželis ten kabėjo visus tuos 24 metus, ir tebekabo.
Daug visokių vakarų būta, džiugių, bet ir vienišų, o ir sunkių. Tai į ilgas savaites, į ilgus mėnesius, ilgus metus, dešimtmečius ištįsę vakarai. Gal tai atstoja maldą? Gal taip. O dabar po lėktuvo sparnais kito, kitokio, ne to sėslaus, o to dinamiškojo gyvenimo atkarpos. Tai IRGI mano gyvenimas! Briuselis, Liuksemburgas, Štutgartas, Alpės… Alpės saulėlydžio šviesoje, „kai liūdna esti” ir kai spalvos tobuliausios… Kažkur toli į kairę nuo kairiojo sparno – Miunchenas. Ten žaidžia (ir tuoj pasieks pergalę!) „Žalgiris”. Temsta, o apačioje sužimba Italijos didmiesčių (Florencija?) šviesos. Luci che dissolvono nel blu? Ak. Tai ir vėl iš mano ankstesnių knygų. Iš 2017-ųjų itališkos muzikos. L’ultimo treno della notte. Paskutinis nakties traukinys. Nusinešantis vasaros aidus, gyvenimo meiles. Juk kaip tik taip reikia iš italų versti – gli amori? Na, gal aš tiesiog nepakankamai suprantu itališkai. Nel blu.
Balandžio 15 diena, šeštadienis. Rolando Makricko įšventinimo į vyskupus ceremonija užsitęsė daugiau kaip dvi su puse valandos ir ištisai buvo transliuojama per Lietuvos televiziją. Ir aš ten buvau! Šventųjų Mišių skaitiniai iš Šventojo Rašto: „Tomai, nebebūk netikintis, būk tikintis! <…> Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę”. Paskui dar ilgai negalėjome išsiskirstyti po tokios neeilinės šventės. Ekscelencijos Rolando humoro jausmą mes visi gerai pažįstame. Tai jis nusimaukšlino savo vyskupo kepurėlę ir uždėjo man. Tik, et neviltis – į Facebook tokių paikysčių talpinti negalima… Bet, kas jei labai paprašo – tai tą nuotrauką parodau. Po ilgo laiko pabendravau su Rolando seseria Laima, su kuria kadaise kartu studijavome chemiją. Po to dar laukė jaukus šventinis vakarėlis, o jame išties elitinė publika: arkivyskupas Gintaras, vyskupas Lionginas, kunigai, pasaulio ir Italijos lietuvių bendruomenės lyderės. Liejosi kalbos apie Lietuvą, ir kaip toji mažutėlė dabar, per ekscelencijos Rolando vyskupystę, neeiliniu būdu išaukštinta… Pasakoju, kas suvedė mane su Rolandu – ogi Vasario 16-osios epochos studijos. Jo disertacija su tuo susijusi, ir mano radinys. Kalbamės apie Vaižgantą, Klimą, rastus ir dar paieškomus Dokumentus… Taip baigiasi septintoji Velykų diena.
Balandžio 16 diena, sekmadienis. Atvelykis Romoje! Keliauju per Amžinąjį miestą ir semiu jo turtus. Prisižarstau atvirukų su Santa Maria Maggiore bazilikos vaizdais. Gal jie pravers ir Rolandui Makrickui, arkivyskupui? Jis gi rimtai įsigilinęs į šios šventovės istoriją, gal ir istorinių vaizdų jam prisireiks įvairių? NA, tada dalinsiuosi. Šiandien lankiau Šventosios Marijos Angelų ir Kankinių bažnyčią, Borgezės parką, kurio tvenkinyje galima pasiirstyti laiveliais, ir Šiuolaikinio meno muziejų. Ne juokais supykau, kai sužinojau, kad Van Goghas iš ten išgabentas ir dabar eksponuojamas Kinijoje… Užtat neplanuotai, virš termino, Romoje eksponuojama kur kas didesnė Van Gogho darbų kolekcija, iš Otterloo muziejaus, kurį Olandijoje vis kėsinausi aplankyti, bet gerai, kad to nepadariau. Paveikslai tai Romoje, o aš juos aplankiau čia, Bonaparto rūmuose. Po Van Gogho mirties jo paveikslais (šūsnys niekam neįdomių drobių) ir laiškais (lygiai tokių niekam nesvarbių šūsnys) ėmė rūpintis moterys: brolienė (nes brolis mirė po kelių mėnesių po Vincento), kolekcininkė Elena (štai jos rūpesčiu ir sukaupta antra svarbiausia Jo darbų kolekcija, privačiame muziejuje Otterloo). Van Goghas buvo desperatiškas realistas, Jo kūryboje iš tiesų nieko džiugaus, tik beatodairiškas ir kerštingas tobulybės siekimas. „Kuo labiau senstu, tuo aršiau, vardan keršto, siekiu tobulybės“ Daugelio iš mūsų santykis su tikrove gal irgi panašus, tik Jis nebijojo būti atviras. Apie tai, kaip dingsta ir atsiranda daiktai, ir apie daug daugiau… Van Goghas nutapė bene 40 autoportretų, vienas toks puošia parodą Romoje, o dar vienas iš jų atsirado po kitu paveikslu, atrastas nukrapščius klijus, dabar jis Edinburge, beje.