Dienoraštis
Gegužės 1–7, 2023 metų 17 savaitė
Gegužės 1 diena, pirmadienis. Ilgasis savaitgalis tęsiasi ir baigiasi Palangoje. Vėjo garsas nėra „raminantis“, kaip kažkada teigė Brojdesas-Dolskis savo dainuškoje: „Gana žvarbaus man vėjo garsas girdis“, – dainuočiau aš. „Kavinėje ne kavą siūlo – sulą“, – pinu ir savo nuosavus grafomaniškus mezginius. „Beržų linkėjimai“ iš dar vieno lėkštoko teksto irgi įsipina, nes tikrai skaisti žaluma, skaisti saulė, žydras dangus, romantiškos kopos ir numanomai „šaltos bangos“ (bristi ir patikrinti tikrai netraukia), kuriose kažkada nuskendo Dolskio meilė, neva anot jo paties. Vis tik tas vėjo garsas, kad ir raminantis buvo, bet sielos „negal paguost“. O apie sielą perskaitau dar vieną blūdną tekstą: „Siela kažkur veržiasi, tik geografija jau privatizuota“. Man atrodo, geras. Šiaip jau, relaksas. Kažkada pasaulinis proletariatas iškovojo man teisę į dykaduoniavimą gegužės 1-ąją, tai ir mėgaujuosi. O kai lygiai prieš 19 metų Lietuva tapo ES nare – argi galėjau pagalvoti, kad būsiu Europos Parlamento, o ir didžiausios bei įtakingiausios politinės grupės nariu?!
Gegužės 2 diena, antradienis. Darbadienis toje pačioje Palangoje. O Palangoje esu laukiamas – ir moksleivių iš Palangos senosios gimnazijos, ir Palangos švietimo pagalbos tarnybos patalpose Trečiojo amžiaus universiteto susirinkusių studentų. Žmonių atėjo visa daugybė. Klausytojai kantrūs ir smalsūs. Gimnazijoje pristačiau tremties laiškų parodą (tik jie dar „pirmokai“, jiems tremties tema gal ir visai nauja…) O direktorius patsai gimęs tremtyje. Tad auditorija išsiskaidė į du skirtingus suvokimo lygmenis. Sukis, profesoriau!
Smetona, Kairys, Šaulys klausytojams – svarbu. Anie gi buvo tuometinės Palangos progimnazijos auklėtiniai. „Kaip čia išeina, kad Smetona kontroversiškas?“ – klausia manęs. O man kad tik kuo daugiau tokių „nepatogių“ temų! Ir komentuoju tiek Smetonos, tiek Smetonienės, tiek Klimo ir kitų asmenybes visai ramiai. Ir apie neramų „aną“ laikmetį, ir apie šiandieninės Europos, EP aktualijas. O gi aišku, kad skirtingoms auditorijos dalims temą perteikinėti reikia nevienodai… Su Trečiojo amžiaus universiteto studentais „susišnekėjome“ be jokių trikdžių. Nuo Vasario 16-osios, Pirmajam pasauliniam artėjant į pabaigą, iki šiandieninio karo realijų. Palangiškiai gerai žino, kas tas daktaras Jurgis Šaulys (ir ar jis gydė žmones), žino ir kas yra – Kazimieras Steponas Šaulys, Antanas Smetona ir Steponas Kairys. Visi jie mokėsi Palangos progimnazijoje. Žino ir savo buvusį burmistrą Joną Šliūpą, dabartinio mero Šarūno Vaitkaus pirmtaką. Girdėję ir apie jo dukrą Aldoną – mano senelio Prano Mažylio bendradarbę. Tiesiog gera ir smagu.
Gegužės 3 diena, trečiadienis. Šiandien persibazuoju į Klaipėdą. Du susitikimai, prisistatysiu Klaipėdos Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos Ąžuolyno gimnazijos moksleiviams (vėl anšlagas, vienoje dešimtys, o kitoje šimtas, o gal ir daugiau susirinkusiųjų). Iš moksleivių sulaukiau klausimų, kartais nestandartinių – pavyzdžiui, apie Vasario 16-osios Signatarų romantiškąją gyvenimo pusę. O jie ir teisūs, kad tuo domisi! Negalim gi laikyti jų sustabarėjusiomis ikonomis, jie buvo gyvi, energingi, įdomūs žmonės! Dar paklausė – ir labai reikliai – ką reikia toliau daryti Europos Parlamente, kad priartintume Ukrainos pergalę? Diskutavome. Dar aplankiau ir laikraščio „Klaipėda“ redakciją, interviu metu ir pats pateikiau nestandartinį klausimą iš serijos: „Kaip dingsta ir atsiranda daiktai“. O su vienos tokios dingusios relikvijos („Vydūno arfos“) atsiradimu pats tasai laikraštis tiesiogiai susijęs… Kažkiek ir apie Klaipėdą pakalbėjome, ir ką mes svarbaus EP svarstome ir sprendžiame apie pajūrį. Bus apie tai laikraštyje, galėsite pasiskaityti. O tada parvairuoju į Kauną. Nemuno saloje arena sausakimša: lemiamos Eurolygos ketvirtfinalio rungtynės su „Barselona“. Ką bepasakyti? Mes kovėmės!
Gegužės 3-ąją minime 1791 m. pirmosios rašytinės Konstitucijos Europoje dieną. Po ilgų diskusijų ir svarstymų, Lenkijos-Lietuvos Respublika priėmė šią istorinę Konstituciją, kuri garantavo piliečių teises ir laisves bei nustatė valdžios galias ir atsakomybę. Tai svarbus etapas Europos istorijoje, kuriame siekta stiprinti demokratiją ir teisinę valstybę.
Gegužės 4 diena, ketvirtadienis. Šią savaitę susirinkusiųjų auditorijos mane tiesiog pribloškė savąja kompetencija. Garliavos J. Lukšos gimnazijoje pasakojau apie mūsų tautos ir valstybės raidą, o man pateikti klausimai tiesiogiai „rezonuoja“ su mano paties supratimu, apie senų svarbių dokumentų paieškas, nusiteikimu ieškoti ir rasti. „Tai kaip vokiečiai patys nežinojo, kokį dokumentą turi?“, – to manęs šiandien paklausė devintokai. Labai geras klausimas. „Mums tas dokumentas neįkainojamas, bet kitiems gal tik vienas iš daugelio“, – atsakiau. Klausė ir apie tai, iš kur aš žinojau, kur to dokumento ieškoti, ir kaip pavyko jį į Lietuvą pargabenti. Išskirtinai smalsūs ir taiklius klausimus užduodantys moksleiviai! O ypač nudžiugino istorijos mylėtoja Saulė. Iš mokyklos išvažiavau plačia šypsena tiesiai į kitą susitikimą su Jaunaisiais Europos federalistais Kauno skyriuje. Pokalbis su jaunaisiais federalistais buvo visiškai spontaniškas, bet tikrai turiningas: apie europines institucijas, apie tai, kas nauja ir kas nenauja Europos integracijos padangėje. Susėdome prie apskrito stalo padiskutuoti apie Europos politiką. Pasirodo, dalis jų patys ateityje norės būti politikais, tad aš be filtrų ir papasakojau, kaip toks darbas atrodo. Manau neišgąsdinau, bet suprato, kad lengva nebus.
O vakare ir vėl grįžau į Garliavą, viešojoje bibliotekoje pristačiau parodą apie savo sukauptus Nepriklausomybės Akto Signatarų autografus. Jauku ir miela. Kiekvienas mūsų Signataras neeilinė asmenybė, o tenka per gana trumpą laiką apibūdinti visus. Šiandien Signatarui Petrui Klimui atiteko bene daugiausiai dėmesio… Klausė ir kokių dar atradimų planuoju. Tai, sakau, siūlykit, ką dar reikia surasti, jei mane užkabins, – tai važiuojam, ieškom ir randam! Po visos dienos likau be balso, bet buvo verta.
NETEKTIS. Atsisveikinau su bendražygiu, aktyviu Lietuvos krikščionių demokratų partijos (vėliau TS-LKD) nariu, daugkartiniu Seimo nariu, profesionaliu politiku Kazimieru Kuzminsku. Kad ir liūdnomis aplinkybėmis, bet džiaugiuosi susitikęs ir pabendravęs su Česlovu Stankevičiumi. Net ir nežinau, ar drąsu būtų vadinti jį „bendražygiu“ – Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, daugybėje vėlesnių veiklos epizodų padaręs įtaką mano politinėms pažiūroms ir sprendimams. Smagu matyti jį žvalų ir energingą!
Gegužės 5 diena, penktadienis. Darbo savaitės pabaiga. Saulė vis labiau nuteikia šventiniam savaitgaliui, o aš po šiandienos susitikimų Vilniuje ir Alytuje jaučiuosi dar labiau „įsikrovęs“. Būtent tokio klausimo ir sulaukiau šiandien: „Kaip tarp darbų Europos Parlamente ir įvairių vizitų Lietuvoje, turite tiek energijos?“ Tai trumpas atsakymas visiems – žmonės įkrauna. Kuo įvairesnės auditorijos – tuo šauniau. Kaip ir šiandien, susitikimai buvo savaip gilūs ir įdomūs. Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviams ryte pristačiau laiškų iš tremties parodą. Jiems rūpėjo tremtį patyrusių autorių likimai, o tie likimai išties nelengvi, bet įvairūs… Brėžėme neramias sąsajas su šiandienos Rusijos veiksena Ukrainoje. Pasakojimo liniją jie sekė puikiai ir neleido nukrypti. Manau, kad darau vertingą darbą, tą parodą po visur gabendamas.
Toliau keliavau į Dzūkiją. Pro Alytų pravažiuoju dažnai, o ilgesniam laikui „užkliuvęs“ buvau jau senokai. „Aptikau“ jaunuosius konservatorius „JKL Alytus“ jų organizuojamo renginio EUROPIETIŠKUMO MOKYKLA’23 įkarštyje: jaunuoliai studijuoja EP komitetų veiklą, ją imituoja, – tad ir manęs paprašė kalbėti apie tai. Dar, žinoma, ir apie Vasario 16-osios Aktą pridėjau.
Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, labai jaukioje aplinkoje, pristačiau savo knygą „Vėl karas Europoje“. Pavyko išvesti trajektoriją iki 2022-ųjų pabaigos ir iki dabarties dienų, tik nerimo dėl to nepamažėjo. „O kas toliau?“ – svarstėme nebe pirmoje Lietuvos vietovėje. Prasitariau, kad jos pavadinime norėjau vartoti žodį „bespridielas“ ir taip apibūdinti dabartinę Rusijos agresiją. Auditorija mane vedė ir toliau už chronologinių knygos ribų, kalbėjau apie dabartinius EP ir ES veiksmus. Smagu, kad šiomis temomis domėjosi ir Dzūkijos žiniasklaida. Vis siekia kaip nors išvengti oficialaus mano veiklos EP aptarinėjimo, siekia suasmeninti… O aš „įsikrovęs“ bei kiek nuo kalbėjimo atgavęs balsą, dar planuoju ir savaitgalį nestokoti susitikimų. Na, o pirmadienį jau laukia plenarinė savaitė Strasbūre.
Gegužės 6 diena, šeštadienis. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) Tarybos posėdis Vilnius Tech Park erdvėse buvo neilgas ir dalykiškas. Padėkota už pasibaigusią kampaniją, apžvelgta politinė padėtis (tarptautinė – ypač išsamiai), na, ir pradėtas kloti pagrindas 2024-ųjų kampanijoms, kurių jų bus net kelios. Sutarta dėl kandidatų iškėlimo ir reitingavimo tvarkos (ji nedaug tesikeičia), nustatyti terminai (datos). Tiesa, Andrius Bautronis, kaip Raseinių skyriaus pirmininkas, sulaukė išskirtinio dėmesio – ten rinkimai į laisvą Seimo nario vietą vyks dar šią vasarą. Tokia ta partinė politika.
Karolio III karūnavimas – aš kaip tas Sūrskis – turiu britų monarchijos klausimais savo požiūrį, ne visada sutampantį, etc, etc. Man buvo svarbu, ar tai progai, ad hoc, į Londoną iš Edinburgo parkeliaus škotų karūnavimo akmuo. O parkeliavo! Jį prieš kelias dešimtis metų iš Vestminsterio abatijos buvo išvogę škotai studentai (na, kažkada tai anglai buvo jėga į Londoną jį atsigabenę). Anglų policija anuomet greit išsiaiškino, bet tų jaunuolių nenubaudė, parsigabenti buvo nutarti tik karūnacijos ceremonijai. O tai užtruko: Elžbieta II nuo tada valdė ir valdė ilgai ir sėkmingai. Vienąkart ir prisireikė. Kitas mano pamėgtas kontekstas – Karolio III pirmtakai Karolis I ir Karolis II. Apie abudu mano požiūrį suformavo Aleksandras Diuma. Rašytojas priskyrė nuopelnus, bandant išgelbėti Karolį Pirmąjį nuo nukirsdinimo, tokiems ne visai realiems, bet itin realistiškai aprašytiems herojams Atui, Portui, Aramiui ir d‘Artanjanui. Tie patys veikė neva grąžinant dinastiją į sostą Karolio Antrojo asmenyje. Kita įvykių versija – Konan Doilio „Masgreivų giminės paslaptyje“. „Kam tai priklausė? Tam, kurs išėjo, Kam tai priklausys? Tam, kurs ateis“. Dabar jau ir Karoliui Trečiajam giedosim: „Dieve, saugok karalių“.
Gegužės 7 diena, sekmadienis. Motinos diena. Nunešiau gėlių į Petrašiūnų kapines. „Nuostabiai gražus gegužės sekmadienio rytas. Atsikėliau anksti ir galvoju. Tokiais rytais mama mane vesdavosi į bažnyčią. Eidavom basi. Apsiauti sustodavome visai netoli bažnyčios esančioje senelių prieglaudos, populiariai vadinamos „ubagynu“, pievelėje ir iš ten, jau batuoti, traukdavome į bažnyčią“ (Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1950 m. gegužės 7). Pirmas Gegužės sekmadienis – Motinos diena. Padėka joms amžina, ne vienkartinis gestas. „Ji – ta, kas mūsų rankas / Į gyvenimo kelius kelia, / Ir širdy švelni skamba, / Kaip paukščių naktinis keliavimas.“