Dienoraštis
Birželio 26 – liepos 2, 2023 metų 25 savaitė
Nuotrauka iš asmeninio Liudo Mažylio archyvo
Peržvelgiau savo pastarąjį veiklos pusmetį, bandau juokauti, kad didžiąją dalį savo gyvenimo juk dirbau ten, kur būdingas šioks toks veiklos sezoniškumas. Mokykla, chemijos studijos, darbas savivaldoje, dėstymas apie ES universitete ir dabar – vis dar aktyviai tebevykstantis darbas Europos Parlamente. O ši savaitė – „po Prigožino logotipu“. Rusijos hibridinio karo frontas eižėja. Tai akivaizdu. O kaip dėstosi pas tuos rusus tikrieji jėgų santykiai – hipotezės iš hipotezių. Maniau nusišalinsiąs nuo tų samprotavimų, bet vis tiek pakvietė į laidą ir išprovokavo komentuoti. Bet apie tai paskui.
Birželio 26 diena, pirmadienis. Skrendu į Briuselį tiesiai iš gimtojo Kauno. Tikras komfortas. Nei ankstyvo kėlimosi, nei persėdimų. Vakare tupiu Šarlerua. Šviesu – kone baltosios naktys! Briuselyje laukia nemažai darbų, ant kurių reikės sudėti taškus. O jau rytoj ENVI komitete vyks galutinis balsavimas dėl Gamtos atkūrimo reglamento. Pirmą kartą per ketverius darbo Europos Parlamente metus priėmiau sprendimą nusišalinti nuo balsavimo. Tikiu, kad ir koks sprendimas bus priimtas rytoj Komitete, mes ir toliau dirbsime dėl gamtos atkūrimo ir arba judėsime į priekį su tuo, ką turime dabar, arba lauksime pataisytos versijos ir judėsime į priekį su ja.
Birželio 27 diena, antradienis. Šiandien mus, Lietuvoje rinktuosius EP narius, aplankė Susisiekimo ministras Marius Skuodis su savo komanda. Man įdomiausia informacija buvo apie „Rail Baltica“ projekto iššūkius. O jų ne vienas: transeuropinių tinklų reglamento papildymas, kad ten „atsirastų“ karinio mobilumo argumentai; Dorohusko sienos perėjimo punkto (tarp Lenkijos ir Ukrainos) sureikšminimas (nes jis būtų visapusiškai naudingas – į krovinių iš Ukrainos ir į Ukrainą gabenimą būtų „įdarbintas“ Klaipėdos uostas); na, ir žinoma, visuomet aktualūs – investavimo bei finansavimo iššūkiai. Aišku, kad „Rail Baltica“ neturi tapti vien „stočių statybos“ projektu. Pirma, svarbu nutiesti bėgius, paleisti jais traukinius, o tada įsisuks jau ir verslas. Tokiai pozicijai galima tik pritarti.
Toliau darbotvarkėje – kiti įdomūs įvykiai bei susitikimai. Baigėsi balsavimas dėl Gamtos atkūrimo reglamento, jis keliauja į plenarinę sesiją, bus proga dar kartą visapusiškai persvarstyti įvairius argumentus ir apsispręsti dėl galutinės pozicijos. Reglamentas, kurio tikslas kilnus ir teisingas, vis dėlto sukėlė neregėtas kontraversijas. Suprantu, jog mano nusišalinimas nuo balsavimo nei vienos pusės netenkina iki galo. Tačiau jausdamas atsakomybę prieš abi puses, suprantu, kad šioje situacijoje nei raudono, nei žalio mygtuko paspausti negaliu, jaučiuosi atsakingas prieš visos Europos žmones.
O dar tą dieną susitikau su Jonu Ohmanu, kuris atvyko į Briuselį ir veikia čia Ukrainos labui.
Birželio 28 diena, trečiadienis. Lankiausi Navalno kameroje. Briuselyje galima jos repliką pamatyti, į ją užeiti, suprasti kalinio buitį, siekį išgyventi bet kokiomis, kad ir nežmoniškomis sąlygomis… Tegu praeiviai sužino, kas Rusijoje laukia tų, kurie pasišvenčia beatodairiškai kovai su režimu. Taip jau yra. Kurių pirštai ant atominių mygtukų – tiems kasdieninis pasaulinis žiniasklaidos dėmesys. Kaip ten tas Putinas. Kaip ten tas Prigožinas. O kurie padorūs – tie į kameras. #FreeNavalny
Po trumpo, bet intensyvaus pabuvimo Briuselyje – skrydis tiesiai į Vilnių (tie skrydžiai ir vėl atnaujinti). Namuose randu atvykusias anūkes. Aišku, paaugusias nuo ano karto, kai matėmės. O jų tarpe aš populiarus ir mėgstamas! Vakare apžygiuojam Laisvės alėją, sūpuokles, fontanus. Parskridau į Lietuvą dar ir dėl to, jog rytoj manęs laukia labai svarbus susitikimas!
Birželio 29 diena, ketvirtadienis. Pokalbis su padėjėjų komandos nariais apie kadencijos likutį ir politinę ateitį. Esam bendraminčiai, tai ir ateitis piešiasi šviesi!
Birželio 30 diena, penktadienis. Nelauktai neplanuotai Rimvydas Paleckis įvėlė mane į debatus su socialdemokratu, ir dar „pačiu pačiausiu“ – Vyteniu Andriukaičiu. Įrašėme laidą lrytas televizijoje. Va ir išryškėjo kontrastai… (nes debatuojant su EP nariais iš kitų frakcijų vis kažkaip kontrastų išeina mažokai – lyg beveik nebūtų ideologinių skirtumų). Pirma, ar turi mus užvaldyti „entuziazmas“ dėl viltingų pokyčių Rusijoje? Wow, Prigožinas žygiavo, wow, vos iki Maskvos neprižygiavo, nu, jau jau Rusijoje pokyčiai pribręsią… Taip sako man. Aš daug šaltesnis dėl to. Taip, hibridinio karo frontas pas rusus eižėja. Bet vidaus konfliktų tarp jų jėgos struktūrų – žinomas reiškinys. Režimas nuo to netampa mažiau pavojingas. Patikimos informacijos nedaug tėra. Hipotezės iš hipotezių, ir nelabai matau, ko čia mums politikams rodyti perteklinį entuziazmą. Antra, Baltarusija. Mano oponentui socdemui atrodo, nedaug kas ten tesikeisią. Aš gi teigiu kitaip. Ten didelė priklausomybė nuo Rusijos, prie Astravo pavojaus dar prisideda ir taktinio branduolinio ginklo dislokavimas, o dar ir Wagner ten atsiras. Tad saugumo mums neprisidės. Nuo diskusijų dar viena tema aš, apimtas emocijų, išvis nusišalinau. Tegu Paleckis su Andriukaičiu dviese aiškina, ar reikia skleisti rusų kultūrą. Ryžtingai atsisakau: karo metu tikrai ne. Aš tą karą priimu kaip karą prieš mane. Pabūsim nepagarbinę Dostojevskio sielos gilybės, ir tikrai pasaulio kultūrinė savivoka nenuskurs. Pasigilinkim verčiau į kitas kultūras, kurioms dėmesio reikiamo niekada neskyrėm, kad ir tos pačios Ukrainos. Na, o į trečiąją team – svarstymus apie planą Seimui „pasileisti“ – mane įtraukė tai ir visai be įspėjimo! Ką gi: teigiu, kad ši Vyriausybė pilnai gali „tempti“ iki kadencijos pabaigos, o pirmalaikių Seimo rinkimų idėja buvo visai svarstytina, ji – pagal Konstituciją. Laidos pabaigoje – dvi žinios. Andriukaitis „eis“ ir į prezidentus, ir į EP. O mano lozungas – „Kartokim“: mano vedamas sąrašas 2019-aisiais juk laimėjo, paskui ir į Seimą TS-LKD sėkmingai įėjo. Tai ką čia naujo beišradinėti, kartokim!
Po laidos įrašo iš Vilniaus per daugelį Merkio tiltų – į Merkinę! Jis per ilgus amžius buvo svarbus Lietuvos miestas, paveldo čia daugiau, negu daugelyje kur kas didesnių šiandieninių centrų. Tarpukariu Merkinė buvo ypatingas Lietuvos „kampas“, visai šalia demarkacijos linijos su Lenkija. Tad mano pasakojimas apie karus ir jų poveikį pokario politikai, Vasario 16-osios Lietuvos radimuisi „krito“ į labai palankią dirvą. Kaip gi aš sugebėjau per 6 metus po Akto suradimo nesusitikti su merkiniškiais! Juk pro čia tiek kartų važiuota, tiek kartų užvažiuota! O apie Akto suradimą jiems rūpėjo menkiausios detalės. Buvo ir klausimų, kurių niekada nebuvau išgirdęs. Pavyzdžiui, ar ir kaip, mane apdovanojo valstybė. (Paprastai vis apie tą milijoną paklausia, tačiau šįkart ne apie tai). Nemėgstu tuo girtis, tad teatsakiau, kad taip, apdovanojo. O mano dienoraščio skaitytojus ta proga informuoju: esu ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius.
Liepos 1 diena, šeštadienis. Trečdalis vasaros baigėsi! Reikia skubėti džiaugtis. Dzūkijos miškuose antrus metus iš eilės vasaros pradžioje – vešlūs žolynai, plačiai išsklidę viržali lapuočiai, paukščių giesmės. Jokios išgeltusios žolės, jokių pastebimų sausros požymių. Nedidutės žemuogėlės ir gausu nokstančių mėlynių, daug jau ir visai sunokusių. Sveikas apsirijimas!
Liepos 2 diena, sekmadienis. Sekmadienis. Kuklios (nes ne apvalus jubiliejus) mūsų su žmona santuokos metinės. 46 metai – na, kuo čia girtis, bet vis šis tas!