VASARIO 16 d. Stebiu šventinį vyksmą sostinėje iš Laikinosios sostinės. Matau, jog svarbiu asmeniu šventės vyksmia tampa EP pirmininkė Roberta Metsola. Ji dalyvavo ir trijų valstybių vėliavų pakilimo ceremonijoje Daukanto aikštėje (ir kaip nesušalo su savo baltuoju paltuku!). Paskui Mišiose Katedroje, o dar lankėsi ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje. Man patiko jos laikysena. Komentuodama Vasario 16-osios Aktą, pabrėžė jame užkoduotą demokratijos prioritetą. Korektiškai pasisakė ir dėl žiniasklaidos laisvės Lietuvoje, pabrėždama, kad EP anaiptol nesiekia ko nors mokyti ar barti, o tiesiog yra suinteresuotas, jog laisvo žodžio principas vyrautų kiekvienoje Europos valstybėje. Įdėmiai išklausiau Vytauto Lansbergio pasisakymą iš Signatarų namų balkonėlio. O aš pats atšvenčiau Kaune. Vienybės aikštėje susirinko gausi kauniečių minia. Lietuvai prisiekė Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų klausytojai. Vakare dalyvavau tradiciniame ateitininkijos baliuje. Kaip ir kiekvienais metais – solidu. Ambasadoriui Marijui Gudynui, kuris prieš kelis metus globojo mane Airijoje, šiandien suteiktas unikalus titulas – ateitininkų federacijos garbės narys. Ta proga ambasadorius perskaitė istorinę paskaitą. Koncertavo Kauno Jaunimo simfoninis orkestras. Kai užgrojo Štrausą ir reikėjo šokti valsą, jie nepasakė, kad gros visą kūrinį ištisai. Orkestras kaip grojo, taip grojo. Teko ištverti tą šokio maratoną iki pabaigos. O pagrindinis man vakaro įvykis – aukcionas, kuriam pateikiau prizą: ateitininkijos vado, Vasario 16-osios Akto Signataro Prano Dovydaičio nuotrauką ir autografą. Tai jau nebe pirmas mano „pralaimėtas“ Signataro autografas pamečiui. Ir šį kartą aukcionas įsisuko visu rimtumu, laimėtojas paaukojo labai rimtą sumą.
O LRT laidai „Gimtoji žemė“ pasakojau apie Vasario 16-osios epochos „valstietiškumą“. Nenorėjau visiškai sutikti, kad anuo metu lietuvių mąstymas buvęs grynai valstietiškas. Mano suvokimu, ano meto dvarininkų, valstiečių ir miestiečių sluoksnių mąstymas, pasaulėjauta vienų nuo kitų skyrėsi kokybiškai. Drįsčiau teigti iš savo praktikos, kad šiandien, po 108 metų, mūsų tauta daug labiau vientisa. Bendraudamas su studentija, moksleivija, lietuviais mieste ir kaime, Briuselyje ir Londone, niekaip neaptinku „kilusio iš kaimo“ ar „kilusio iš miesto“ žmogaus mąstymo skirtumų. O tada – buvo. Vasario 16-osios Signatarai „vis tiek buvo kilę iš valstiečių“? Na, jie – ir mokytojai, ir kunigai, ir bajorai. Nebuvo taip, kad „sulėkė artojai į Vilnių rankų pakilnoti“. Beje, jie visi dar turėjo įvaldyti ir diplomato profesiją! Taigi, Vasario 16-osios Aktas talpina kur kas daugiau, negu vien to meto valstietiška savivoka. Ten užkoduotos pamatinės žmogaus teisės ir vertybės, štai dėl jų mes, kaip Lietuva, vertinami ir pripažįstami. Vasario 16-osios Aktas siunčia žinią į mūsų dabartį ir ateitį apie daug ką: laisvę, demokratiją, orumą, visuotinę rinkimų teisę. Lygiai galima teigti, kad ano meto savivoka – valstietiška, lygiai ir krikščioniška, lygiai ir tautiškai kalbinė. Visko ten buvo daug. Todėl ir sakom, kad tai PAMATINIS Aktas, šimtmečiui, o turbūt ir ne vienam šimtmečiui į ateitį.