VASARIO 24 d. Kada galėsim sakyti, kad Ukraina pasiekė pergalę kare? Atsakymas nuskambėjo aiškiai – kai bus pasiekta garbinga ir tvari taika. Taika, kuri reiškia ne pauzę agresoriui persigrupuoti, o realų saugumą ir teisingumą.  

Ketvirtųjų agresyvaus Rusijos pradėto karo metinių dieną Briuselyje vyko renginys po renginio – komitetų posėdžiai, plenariniai balsavimai, diskusijos apie Europos gynybos sąjungą, dronų karo grėsmę, atsakomybę už karo nusikaltimus. Prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi į mus, europarlamentarus, primindamas, kad Ukraina šiandien gina ne tik savo teritoriją, bet ir visos Europos saugumo architektūrą.  

1462 karo dienos. Tai ne tik skaičiai – tai sugriauti miestai, išardytos šeimos, fronte žuvę ir sužeisti, vaikai, užaugę oro pavojaus sirenų fone.  

Vakare Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES vyko susitikimas, kuriame dalyvavo Lietuvos nuolatinis atstovas ES, ambasadorius Nerijus Aleksiejūnas. Nuotoliu prisijungė Lietuvos ambasados Ukrainoje pirmasis sekretorius Martynas Barkauskas ir ES delegacijos Ukrainoje diplomatė Kornelija Vasauskaitė.  

išgirdome autentiškus liudijimus apie karo kasdienybę. Žiauru ir sunku klausytis, bet dar sunkiau – tai išgyventi.  

Daug buvo pasakyta apie šiandieninę Ukrainos realybę. Daug ką žinojau ir iš savo draugo Serhijaus laiškų, skaitėme spaudoje – apie gyvenimą Kyjive, įvairiose kitose Ukrainos vietovėse, o ir fronte. Kantrybės išgyventi prireikia vis daugiau. Kaip išgyventi be vandens ir elektros? Jeigu dar atrodė įmanoma prisitaikyti, kai elektra tiekiama dvi valandas per parą – bent jau iš anksto žinai, kurios tai bus valandos. O kaip prisitaikyti, kai ji tiekiama neapibrėžtu metu, kai galbūt esi kitame miesto gale? Belieka galvoti, kad kitiems dar blogiau. 

O fronte sąlygos darosi vis labiau neįtikėtinos – dronų technika ištobulėjo tiek, kad nebeįmanomas joks gyvo padaro judesys. Dronai gainiojasi spiečiais ir vis tiek nusitaikys, suras, smogs. Geopolitiniai išmąstymai nedaug tenutolę nuo tų, kuriuos išsakėme ir išgirdome dar 2022-aisiais. Pagrindinė mintis, kuri mane apvaldė šiomis dienomis – ir nauja, ir nenauja – kodėl mes pasiduodame ir priimame rusų „demandeur“ strategiją? Tą terminą dar prisimenu iš laikų, kai VDU dėsčiau „taikius“ Europos reikalus. Kodėl sutinkame su mintimi, kad agresorius gali sau leisti „reikalauti“? Turėtume reaguoti paprastai: tu – agresorius, tu atsakingas, atsisakyk agresijos ir prisiimk šimtaprocentinę atsakomybę už pasekmes – ir jokių daugiau diskusijų. Taip kalbėjome dar iki 2022-ųjų, iki pilnutinio karo pradžios, tačiau neišsireikalavome – tad ir tebekalbame. 

Jei vis dar esame nuolaidūs, vadinasi, dar „neapvertėme“ savo mąstymo. O kai pagaliau jį apversime, suprasime, kad privalome pereiti į puolimą – diplomatinį, ekonominį, strateginį. Kol neužspausime Rusijos taip, kad ji pajustų pasekmes, tol rimtų derybų nebus. Sankcijos „po truputį“ veikia, bet Europa vis dar netiesiogiai finansuoja Rusijos karo mašiną nepalyginamai gausiau, nei remia Ukrainą.  

Susitikime nuskambėjo ir skirtingos reakcijos į teiginį „Americans out“. Pokario formulė po 1945-ųjų – „Russians out, Germans down, Americans in“ – šiandien kai kam jau skamba kitaip. Ar Amerika iš tiesų mus palieka? Vieniems taip atrodo, kiti tokių požymių neįžvelgia. O laiko tėkmė ypač juntama analizuojant karo fazes. 2022-aisiais karo veiksmai Ukrainos teritorijoje priminė 1919-ųjų Lietuvos kovas – mobilusis karas, kuriam ilgus dešimtmečius ruošėsi ir NATO. Vėliau tai peraugo į klasikinį ilgalaikį apkasų karą – tarsi 1916-ieji. Dabar regime trečiąją fazę – dronų, technologijų, elektroninės erdvės dominavimą.  

Kaip pasiekti pergalę? Būtinas trijų rūšių puolimas ir persvara visose trijose srityse: diplomatijos, karo lauke ir hibridinėje veiksenoje. Kaip viskas akademiškai paprasta! Ir kaip nenauja. O diskusija vyko, vystėsi ir išsivystė į teiginį: „Mus apgins tik Ukraina“. Tai čia nauja mintis, ar ne?..    

Plenariniame Europos Parlamentas posėdyje tą dieną priėmėme rezoliuciją, kuria dar kartą patvirtinome tvirtą ir ilgalaikę politinę, karinę bei finansinę paramą Ukrainai, paraginome stiprinti sankcijas Rusijai, spartinti karinės pagalbos tiekimą ir aiškiai įtvirtinome Ukrainos euroatlantinę perspektyvą. Pergalė Ukrainai reikš suverenitetą, teritorinį vientisumą, agresoriaus atsakomybę ir aiškią euroatlantinę ateitį. O mums – išsaugotą principą, kad jėga negali perbraižyti sienų.  

Slava Ukraini.