VASARIO 27 d. Vilniaus knygų mugėje pristačiau savo naujausią knygą „Byrantys Europos laikai“. Renginys vyko Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Jau įprasta, kad knygą Rašytojų kampelyje pristatėme kartu su Viliumi Kaminsku. Knygoje pateiktos įžvalgos apie 2025 metų politinius procesus pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje, Europos Parlamento kasdienybę bei joje bręstančius sprendimus.  

Kartu su mugės lankytojais pasidalinau mintimis apie darbą Europos Parlamente, kuris išmokė mane veikti nuosekliai ir nesiblaškyti. Net ir traukinių stotyje, bibliotekoje ar net galvosūkius sprendžiant geriau susigaudau, o taip pat – kitose srityse, kurios reikalauja struktūruoto mąstymo. Tai grūdina ir nurodo kelią. Kitaip tariant, kelias tave renkasi, o ne tu renkiesi kelią. Ši knyga – ne tik asmeninės patirties Europos Parlamente fiksavimas, bet ir platesnė refleksija apie šiandienos pasaulį, visuomenę, kultūrą. Tai – jau šeštoji panašaus žanro knyga. Dabar jau be jokių šmaikštavimų diena po dienos rašau, kas vyksta Europos Parlamente ir koks mano vaidmuo jo darbe –  manyčiau, kad tie dienoraščiai ateityje turės reikšmės kaip memuarai, o šiandien –  kaip ataskaita rinkėjams. 

Po knygos pristatymo dar pabuvojau Europos Parlamento stende, aplankiau VDU kolegų erdvę, taip pat užsukau į Lietuvos šaulių sąjungos stendą. Pakeliui priėjau ir prie kitų vietovių – Šiaulių, Anykščių, Birštono ir daugelio kitų – stendų, kurie siūlė išties įdomų atvirukų pasirinkimą. Prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos stendo turėjau galimybę parašyti laišką kažin kada už Lamanšo išvykusiam draugui, primindamas, kad jo parvažiavimai į Lietuvą galėtų būti dažnesni ir ilgesni, o gal ir… ką žinai?!  

Popietę vykau į Lietuvos mokslų akademija – ten minėjome mano tetos Liūdos Rasteikienės-Mažylytės šimtmetį. Prisimindamas jos gyvenimą, dar kartą perpratau, koks jis buvo turiningas ir prasmingas.  

Ji gimė 1926 metais Kaune, gydytojo Prano Mažylio (mano senelio) ir Antaninos Mažylienės šeimoje. Augo inteligentiškoje aplinkoje, mokėsi privačioje mokykloje, vėliau – „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Šeimoje buvo puoselėjama kultūra, kelionės, fotografija – namuose atsirado modernus fotoaparatas ir automobilis, kuriuo prieš karą suspėjo pakeliauti po Lietuvą. Liūda buvo skautė, aktyvi ir smalsi.  

Karas atnešė išbandymų. 1941-aisiais ištremtas pusbrolis Juozas – jam ji jau pokariu siuntė siuntinius, o dar vėliau pasirūpino jo laiškų iš tremties publikavimu. Holokausto metu šeima slėpė žydų kilmės vyrą Isaką Judelevičių, vėliau jų namuose slėpta ir mergaitė Lilijana Levintoff. Penkiolikmetė Liūda drąsiai ir greitai sureagavo, išgelbėdama Isaką Judelevičių nuo demaskavimo – kartais vienas ryžtingas ir teisingas sprendimas gali tapti lemtingu. Už šiuos poelgius jai buvo įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Visą gyvenimą ji kovojo su sudėtinga diabeto forma, rodydama nepaprastą valią ir discipliną.  

Po karo ji pasirinko mokslinį kelią. Studijavo chemiją, dirbo dėstytoja, vėliau vadovavo Biochemijos institutui, tapo Mokslų akademijos nare. Nors ėjo ir administracines bei visuomenines pareigas, pati sakė, kad labiausiai ją traukė mokslas. Domėjosi istorija, kėlė netikėtus, „fizinius“ klausimus apie praeitį. Svarbi vieta, žinoma, teko vyrui Anatolijui Rasteikai, dukrai Nomedai, vėliau – anūkams. Ji priėmė ir mane į savo namus studijų metais.  

Tetos Liūdos gyvenimas buvo drąsos, mokslo ir atsakomybės pavyzdys.