KOVO 24-ąją dalyvavau dviejų parodų, atveriančių skaudžius istorijos puslapius, atidarymo ceremonijose Europos Parlamente. Europos Parlamento nario Bogdano Rzońcos kvietimu lankiausi parodos „Lenkai, gelbėję žydus Antrojo pasaulinio karo metais“ atidaryme. Nacionalinės atminties instituto parengta ekspozicija skirta tų drąsių žmonių atminimui, kurie karo sumaištyje, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, pasirinko žmogiškumą vietoj baimės. Paroda priminė ir žmones, kurie Antrojo pasaulinio metais gelbėjo Lietuvos žydus, o gi tarp jų – ir mano senelių šeima.  

Tą pačią dieną, EP narys Eugen Tomac pakvietė į parodą „Didysis badas Sovietų Moldavijoje 1946-1947 metais: vykdytojai, aukos ir mastas“. Ši paroda surengta bendradarbiaujant su Moldovos Respublikos Nacionalinių archyvų agentūra. Dirbtinai sovietų valdžios sukeltas badas pareikalavo mažiausiai 123 tūkst. gyvybių, o tai apie 5% visų Moldavijos gyventojų. Tai, kas galėjo atrodyti kaip pokario neišvengiamybė, iš tiesų buvo sukelta sprendimų, kuriuos Maskvoje priėmė pats Stalinas, nes jis buvo gerai informuotas apie tikrąją padėtį prieš badą ir jo metu.  

Parodoje atsispindi, kokią kainą žmonėms teko mokėti sovietinio režimo gniaužtuose, ir tai tik vienas iš daugybės šio režimo paliktų žiaurių pėdsakų. Abi parodos primena, kad istorija ne vien tik datos ir faktai. Tai veidai, vardai ir istorijos žmonių, kurių drąsos, kančios ir ištvermės negalime ir neturime pamiršti.