BALANDŽIO 24 d. Europos liaudies partijos studijų dienų diskusijose daugiausia dėmesio skirta politikos santykiui su Bažnyčia ir religijomis.   

Turiningas buvo kardinolo Claudio Gugerotti, Romos kurijos Rytų Bažnyčių dikasterijos prefekto, pasisakymas. Jis bandė apibrėžti, kas šiandien yra Vakarų Bažnyčia – sąvoka, kuri ankščiau atrodė aiški, o dabar gerokai „išplauta“. Kas tie „nebe Vakarai“? Europa „stumiasi“ į Rytus. Kadaise Bendriją kūrė šešios, daugiausia katalikiškos, iš dalies protestantiškos valstybės, o šiandien joje jau yra ir ortodoksiškų šalių, o ateityje gali prisijungti ir musulmoniškos. 

Dabar įstojo ir ortodoksiškų, „eilėje laukia“ ir musulmoniškų. O religija, kuri vyrauja vienoje ar kitoje valstybėje, glaudžiai persipynusi ir su politika. Dar daugiau, tai yra prasismelkę į visą tautų savivoką. Musulmonai, anot eminencijos, yra „praktiški“. Jei ir vienas musulmonas meldžiasi, šalia jaučia pilną patalpą tikėjimo brolių. Privalu tam tikrą skaičių kartų per dieną melstis, ir tai taip pat praktiška. Į krikščionis gali žiūrėti globėjiškai, bet nepripažins jų jiems prilygstant. Kažkuo panašiai mąstą ortodoksai – katalikai jiems savotiška mažuma, arba globotina, arba nebūtinai. Katalikybė suderinama su demokratija, ortodoksai mano nebūtinai taip. Rusijoje bažnyčia visiškai pavaldi valstybei. O Vakarų krikščionys yra svarstantys, vertinantys ir besirenkantys, nėra sustabarėję, ir tai – jų kryžius ir triumfas.  

Krikščionybė – universalistinė religija, tad anot kardinolo, nesuderinama su nacionalizmu, o dabar gi vis garsiau girdim apie valstybių siekį „būti didžiomis“. O krikščionys pasaulyje persekiojami galbūt kaip niekada. Netgi ir pačioje Europoje, – teigė kardinolas Gugerotti. Panašiomis temomis kalbėjo ir ELP lyderis Manfredas Weberis (kas ta „ne krikščioniška“ politika?..), ir kiti ELP studijų savaitės Romoje dalyviai. Kas gi, jei ne mes, EP nariai, geriausiai žinome apie krikščionių persekiojimą pasauly, šitiek rezoliucijų sukūrėm! Ir – tebeieškom vietos politinių partijų spektre, vėl ir vėl permąstome santykį su tikėjimu. Galėjau įvertinti tuos samprotavimus istorinėj dimensijoj – juk per tas dienas Romoje nesusilaikiau nenubėgęs paieškoti archyvinės medžiagos. Lyg tyčia, pataikiau į Matthias Erzbergerio memorandumus, tai po Pirmojo Pasaulinio, apie bolševikų vykdytą tikinčiųjų persekiojimą Rusijoje kai ką įdomaus suradau ir apie Lietuvą…