BALANDŽIO 29 d. Kartais atrodo, kad kalbame apie akivaizdžius dalykus, bet vis tiek turime juos vis iš naujo kartoti. Sportas ir kultūra – gražios sritys, bet jos niekada nebuvo visiškai „švarios“, ypač kai kalba pasisuka apie Rusija. Keisčiausia tai, kaip greitai viskas užsimiršta. Vieną dieną reaguojame griežtai, kitą – jau lyg ir viskas gerai. Ir tada pamatai, kad Rusija vėl dalyvauja tokiuose renginiuose kaip Venecijos bienalė ar Žiemos parolimpinės žaidynės, tarsi nieko nebūtų nutikę. O juk tuo pat metu Ukraina vis dar gyvena karo realybėje. 

Sunku ignoruoti tą disonansą. Vienoje pusėje – griaunami miestai, naikinamas kultūros paveldas, vagiamos vertybės. Kitoje – tarptautiniai renginiai, šypsenos ir kalbos apie vienybę. Kartais net kyla klausimas, ar mes patys suvokiame, kaip tai atrodo iš šalies. Labiausiai užkliuvo tas dvigubų standartų jausmas, kai ukrainietis olimpietis diskvalifikuojamas už elementarią pagarbą karo aukoms, kažkas čia akivaizdžiai nesueina. Toks jausmas, kad ribos po truputį išsitrynė. Ne per vieną dieną, o tyliai, beveik nepastebimai. Ir galbūt dėl to tai dar labiau neramina. 

Vis dar manau, kad aiškesnė pozicija dėl Rusijos kultūroje ir sporte nėra kažkoks kraštutinumas. Tai tiesiog nuoseklumas. Bet kol kas jo pasaulyje vis dar per mažai.