BIRŽELIO 12 d. Atsisveikinome su Vladu Garastu. Būtų pasakyta tiesa, bet ne visa, jog mus paliko ištisa krepšinio istorijos epocha. Dar tiksliau būtų pasakyti – jog Garastas pats buvo žmogus-istorija, žmogus, kuriame telpa visa Lietuvos krepšinio dvasia. 

Bet, be viso to, Garasto epocha buvo ir mano paties neatsiejama (o gal ir pati optimistiškiausia; o tokių kaip aš – trys milijonai!) asmeninio gyvenimo dalis. Nuotaikai gendant juk pakakdavo ištarti sau tylomis tik vieną žodį – „Žalgiris!“ – ir teigiamos emocijos vėl suplazdėdavo, švietėsi visai smagi rytdiena. 

Tai buvo laikas, kai krepšinis Lietuvoje reiškė ne tik sportą, bet ir laikyseną, pasididžiavimą, tikėjimą savimi. Ir Garastas tame laike buvo ne tik treneris – jis buvo kryptis.  

Pagaliau atkeliavome ir į šį, dar vieną visiškai išskirtinį, naujo „Žalgirio“ triumfo sezoną, kuriame senoji dvasia tarsi persikelia į naujas kartas – jau kitokias, bet vis dar atpažįstamas iš to paties žvilgsnio į pergalę.