Liepos 4 d. Šiandien, minint pulkininko Juozo Vitkaus–Kazimieraičio žūties 80-ąsias metines, turėjau garbę jo artimiesiems įteikti kuklią, bet istoriškai labai vertingą dovaną – 1933 m. leistą laikraštį, daugelį metų dulkėjusį viename Briuselio antikvariate. Jame paminėti Briuselio aukštojoje karo mokykloje studijavę Lietuvos karininkai, o tarp jų buvo ir Juozas Vitkus.  

Tai nedidelis istorinis liudijimas, primenantis, kad Kazimieraitis, vėliau tapęs partizanų vadu, buvo ir išskirtinio pasirengimo profesionalus karininkas. Baigęs Lietuvos karo mokyklą, vėliau gilino karo inžinerijos žinias Belgijoje, o sukauptą patirtį skyrė Lietuvos kariuomenei. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą jis pasirinko ne prisitaikymo, o pasipriešinimo kelią. 1945-aisiais metais tapo vienu svarbiausių organizuoto partizaninio karo kūrėjų Pietų Lietuvoje – telkė atskirus būrius į didesnius junginius, kūrė vadovavimo sistemą, rengė statutus ir siekė, kad laisvės kova būtų ne pavienių žmonių pasipriešinimas, o drausminga Lietuvos kariuomenės tradiciją tęsianti kova.  

Kazimieraitis priklauso tai Lietuvos karininkų kartai, kuri, netekusi valstybės, neatsisakė priesaikos. Jo gyvenimas primena, kad laisvė nėra duotybė – ji remiasi žmonių apsisprendimu, atsakomybe ir pasiryžimu aukotis dėl savo valstybės. Todėl jo atminimas gyvas ne tik istorijos knygose, bet ir mūsų valstybės, kariuomenės bei visuomenės atmintyje.  

Kazimieraitis žuvo lygiai prieš 80 metų – 1946 m. liepos 2 d., tačiau jo idėjos ir sukurti organizaciniai pagrindai tapo svarbia viso Lietuvos partizaninio pasipriešinimo atrama.  

Šios sukakties minėjimas vyko trijose simbolinėse vietose. Merkinės bažnyčioje šv. Mišias aukojo ir koncelebravo kunigas Robertas Grigas. Leipalingyje, buvusio stribyno kieme, aplankėme vietą, kur okupantai buvo užkasę ir išniekinę Kazimieraičio bei daugelio kitų Lietuvos partizanų palaikus. Jie ten pragulėjo iki 2022 metų, kai buvo ekshumuoti, identifikuoti ir pagaliau deramai pagerbti. Tai skaudi, bet kartu ir teisingumą liudijanti mūsų istorijos dalis – primenanti, kad net po dešimtmečių tiesa gali būti sugrąžinta, o didvyriams pagarba – atiduota. Žaliamiškyje, Kazimieraičio žūties vietoje, trimis salvėmis jo atminimą pagerbė Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai. Susirinko gausu būrys šeimos narių ir palikuonių. Prisiminimais dalijosi sūnus Rimgaudas Vitkus, kalbėjo istorikai, kariškiai, politikai – tariau ir aš savo žodį.