Liepos 9 d. Europos Parlamente vykusioje diskusijoje dėl humanitarinės pagalbos teigiau, kad humanitarinė pagalba nėra vien labdara – tai strateginė investicija į Europos saugumą, stabilumą ir patikimumą. Šiandien pasaulyje vyksta apie 130 aktyvių konfliktų, kurie sukuria didžiąją dalį pasaulinių humanitarinių poreikių. Nors pagalbos poreikis nuolat auga, finansiniai ir veiklos ištekliai mažėja. Todėl būtina reformuoti humanitarinės pagalbos sistemą – mažinti tiekimo grandinių dubliavimąsi, didinti veiklos efektyvumą ir užtikrinti, kad skiriamas finansavimas kuo greičiau pasiektų žmones, kuriems jo labiausiai reikia. Humanitarinės pagalbos kokybė, skaidrumas ir atskaitomybė yra ne mažiau svarbūs už jos apimtį. 

Taip pat atkreipiau dėmesį į vis didėjantį smurtą prieš humanitarinius ir medicinos darbuotojus. Žmonės, kurie rizikuoja savo gyvybe gelbėdami kitus, vis dažniau patys tampa taikiniais, o tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai pernelyg dažnai lieka nenubausti. Europos Sąjunga privalo nuosekliai reikalauti atsakomybės už tokius nusikaltimus ir ginti tarptautinės humanitarinės teisės principus. Pabrėžiau ir vietos bendruomenių bei organizacijų svarbą – būtent jos pirmosios reaguoja į krizes dar iki atvykstant tarptautinei pagalbai. Nors dalis humanitarinės pagalbos rezultatų priklauso nuo veiksnių, kurių Europos Sąjunga negali tiesiogiai kontroliuoti, pavyzdžiui, mažėjančio donorų skaičiaus ar konflikto šalių nepagarbos tarptautinei teisei, tai negali būti pasyvumo priežastis. Priešingai – tai turi skatinti dar efektyviau išnaudoti visas turimas priemones. 

Reziumuojant šioje Strasbūro plenarinėje sesijoje pasisakiau keturiais klausimais.