Rugsėjo 16 d. Rugpjūčio pabaigoje vienas po kito šį pasaulį paliko du gerai žinomi asmenys, turėję mano politinei savivokai latentinę įtaką.

Vienas – Ratko Mladičius, žinomas kaip „Bosnijos skerdikas“. Kitas – Édouard’as Balladuras, anuometinis Prancūzijos ministras pirmininkas, pasiūlęs Europos stabilumo paktą, kurio esmė buvo skatinti gerus kaimyninius santykius ir spręsti istorines sienų bei mažumų problemas dar prieš Europos Sąjungos plėtrą. Mladičius buvo nuteistas už genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, įskaitant Srebrenicos žudynes. 2026-ųjų rugpjūtį jis mirė kalėjime Hagoje, atlikdamas iki gyvos galvos skirtą bausmę. O Balladuro inicijuotas Europos stabilumo paktas buvo priimtas tais pačiais 1995-aisiais. Jo idėja buvo paprasta ir labai europietiška: valstybės, norinčios tapti Europos Sąjungos dalimi, turi kurti gerus kaimyninius santykius, spręsti sienų ir mažumų klausimus bei taip stiprinti visos Europos stabilumą.

Dvi 1995-ųjų istorijos. Du visiškai skirtingi keliai.

Mladičius savo gyvenimą baigė nuteistas tarptautinio tribunolo. Belgrade jo kūnas, deja, buvo pagerbtas kaip didvyrio. Tai rodo, kad praeities vertinimai Serbijoje iki šiol nėra vienodi. O aš viliuosi ir nuoširdžiai tikiu, kad jaunoji Serbijos politikų karta pasirinks europietišką kelią: spręs savo valstybės santykius su Kosovu ir Bosnija, atsiribos nuo Rusijos ir vieną dieną į Europos Sąjungą įžengs oriai iškeltomis galvomis.