Rugsėjo 18 d. Istorinėje Prezidentūroje skaičiau netrumpą paskaitą apie Aleksandro Stulginskio indėlį ir vaidmenį Vasario 16-osios epochoje – 1915-1918 metais, kai jis formavosi kaip politikas, būsimasis krikščionių demokratų ir visos Lietuvos lyderis.

Kalbėjau ir apie kitus svarbius A. Stulginskio gyvenimo tarpsnius. Ši tema man ypač artima ir dėl to, kad mano privačioje kolekcijoje yra išlikę unikalių artefaktų, menančių laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo pasaulinio karo metų, kai Prezidentui teko Sibiro tremtinio dalia. Šie keli unikalūs eksponatai savaip papildo didžiulę Aleksandrui Stulginskiui skirtą Istorinės Prezidentūros ekspoziciją.

Ypatingas šios dienos svečias ir mano paskaitos klausytojas buvo Prezidento anūkas Jonas Juozevičius, su žmona atvykęs iš Čikagos. Jis į Lietuvą atgabeno Prezidento žmonai Onai Stulginskienei priklausiusią skraistę, taip pat Aldonos Stulginskaitės-Juozevičienės archyvą. Aldona, deja, neseniai išėjo Anapilin. Man teko garbė ją aplankyti 2018 metais Čikagoje.

Šis susitikimas man buvo ypatingas ir dėl asmeninės šeimos istorijos. Sibiro tremties metais Onai Stulginskienei paramą teikė mano močiutės Antaninos Mažylienės šeima. Tokie istorijos saitai primena, kad didžioji Lietuvos istorija susideda ne tik iš datų, dokumentų ir politinių sprendimų, bet ir iš žmonių likimų, tarpusavio pagalbos bei išsaugotos atminties.

Esu įsitikinęs, kad šie į Lietuvą sugrįžę daiktai ir archyvinė medžiaga prisidės prie Aleksandro Stulginskio atminimo ir mūsų istorinės atminties puoselėjimo. Juk saugoti istoriją – reiškia saugoti ir savo valstybės pasakojimą.