Dienoraštis
Sausio 10–16 dienos, 2022 metų 2 savaitė
TVP Wilno laidos filmavime
2022-ųjų metų 2-oji savaitė visiškai „hibridinė“. Viena kūno dalis (!) Lietuvoje, o veiksena – ir čia, ir Briuselyje. Atėjo žinių (daugiau nelinksmų). Iš Rusijos, iš Amerikos, iš Italijos… Pakeliavau po Lietuvą – susitikau su bendraminčiais.
Sausio 10 diena, pirmadienis. Panevėžyje susitikau su ligoninės vyr. gydytoju ir su verslo atstovais. Laikas ne pats palankiausias ateities planams, bet jų randasi, gal ir ne didingų, bet veikiau realistinių. Susitikom ir su Panevėžio kolegijos dėstytojais. Primena, kad lankiausi pas juos prieš jau beveik penkerius metus, beveik iškart po Vasario 16-osios Akto suradimo. Klausia apie savijautą tada ir dabar, siūlo lyginti… Panašiai manęs ne kartą klausinės artimiausiais mėnesiais, nujaučiu.
Artėja kovo 29-oji – Akto suradimo penkerių metų „jubiliejus“. Verta pamąstyti, koks atsakymas į tą klausimą būtų tiksliausiais. Turbūt – tie penkeri metai verčia suvokti juos, kaip nenutrūkstantį ir neturintį teisės nutrūkti VYKSMĄ. Ar tai gerai, kad viso to vyksmo ašis – aš, kuklus Dokumento atradėjas, o pats vyksmas yra niekaip nesibaigianti serija susitikimų, ir kalbėjimas – vis kitaip, bet vis apie tą patį, – apie tautą ir valstybę, laisvės idėją, kuri nekinta, apie Dokumentą, į kurią tai surašyta, – surašyta tokia kalba ir tokiais žodžiais, kurie mums, vis naujoms lietuvių kartoms, tebėra ir ateityje bus visiškai tinkami… ar tai, sakmę apie tai derėjo kartoti ir tęsti vis naujose, o ir tose pačiose (kaip tat Panevėžio kolegijoje) auditorijose? Niekada nei sekundės tuo nesuabejojau. Gal knyga, gal filmas būtų „patogiau“, paveikiau? Gal. Bet prieš penkerius metus pasirinkau TOKĮ žanrą. Skrajūno sakmės sekėjo. Gal čia genai? To paties Panevėžio apskrityje 1905-aisiais mano Diedukas (tada dar dvidešimtmetis jaunuolis) neišmąstė nieko paveikiau, o agitavo prieš carą skrajodamas jote po aplinkinius miestelius. Laikai pasikeitė? Dabar jau savosiomis mintimis dera „taškytis“ tik socialinių tinklų „burbuluose“? Ateis šeštadienis, prisiskaitysiu apie šios savaitės įvykius komentarų, ir dar aiškiau save įtikinsiu, kad, nepaisant kunkuliuojančio interneto, verta „pasakoti gyvai“.
Pasvarsčiau sau: kada vėl atsirasiu Panevėžio kolegijoje – po penkerių metų?.. Mano Diedukas po tų 1905-ųjų per dvejus metus „prisijodinėjo“: caras įkišo jį į Ukmergės kalėjimą, jo bendražygiai surinko užstatą kaip garantą, kad jis į tą kalėjimą grįš, jis negrįžo, o emigravo, o grįžo tik po dešimtmečio, 1918-aisiais, jau turėdamas daktaro titulą, ir grįžo kaip tik į Panevėžį privačios praktikos steigti. Simboliška, žinia apie tai išspausdinta „Lietuvos aido“ 1918-ųjų vasario 16-osios numeryje.
Sausio 11 diena, antradienis. NETEKTIS. Italijoje mirė mūsų Europos Parlamento pirmininkas David Maria Sassoli. Iš mūsų tarpo pasitraukė politikas, – ir galioja mintis iš vaikystėje pamėgtos knygos (apie visai kitą, daug senesnių laikų politikos veikėją): „kol buvo gyvas, vertinom prieštaringai, kai numirė – neatsidžiaugiam jo nuveiktais darbais“. Taip ir su Sassoli. Ką apie jį, jo išrinkimą EP pirmininku rašinėjau savo knygoje – galite paskaityti. Apie jo ryžtą prisiimti asmeninę atsakomybę ir visiškai pilnai uždaryti Europos Parlamento erdves, iškelti veiklą į nuotolį, – rašiau su absoliučiu pritarimu ir didele pagarba. O Europos parlamentarai reagavo į tai nevienodai, buvo pasiskirstę į dvi nelygias dalis tuos jo veiksmus vertindami, to nepamirškim. Tai jiems buvo per maža nuotoliniame politikavime „saviraiškos“, tai kaip čia mes „atrodom“ kitų parlamentų fone, kurie taigi dirba, tai dėl uždarytų patalpų deputatams dienpinigiai „nuplaukia“, kiek dar čia tas pirmininkas „savivaliaus“… O parlamento pirmininkui svarbiau buvo žmonės, svarbiau, kad nebūtų užkrato židinių, nebūtų rizikos. Tad ne stebėtina, jog būna supainiojamas jo partiškumas ir jis palaikomas krikščionimi demokratu. O yra visai ne taip. Jis buvo visai kitos partijos narys, su mano atstovaujama ELP jau nebe pirmą EP kadenciją buvo sudarytas susitarimas, kad pusei kadencijos pasibaigus Sassoli pasitrauks iš EP pirmininko posto. Taip jis ir pasielgė, pareiškė atsistatydinąs. Taip sutapo, kad sausio 11-ąją jis mirė.
Iki formalaus naujo EP pirmininko išrinkimo buvo likusi viena savaitė. Taip ir įsikirto į atmintį Jo balso tembras, kai mes, fuksai Europoje, dar tik pratinomės prie greito sprendimų priiminėjimo tempo: primo emendamento… votacijone e aperta… avete votato tutti … votacijone e kjūza… sekondo emendamento… ir taip toliau iki šimtosios, o gal ir du šimtosios pataisos. Teko skubiai išmokti kažkiek itališkai, nes vertimas ausinėse būtinai vėluoja, ir žiū, imsi ir vietoje a favore paspausi kontro! O paskui, 2020-ųjų kovą, Jo ryžtinga valia „išėjome į nuotolį“ ir balsavimo forma pasikeitė į „popierinę“ ir skenuojamą… O dabar, 2022-ųjų sausį, jau ir Jo nebėra.
Sausio 12 diena, trečiadienis. Marijampolė mane pamokė! Nuvažiavau aš pas marijampoliečius į muziejų pristatyti savo parengtos parodos apie svarbios to krašto giminės atstovą – Juozą Sirutį. Pristatyti mano dėdės Juozo (kuris buvo vienas iš trisdešimties mano tėvo pusbrolių) laiškų iš Sibiro tremties. O sužinojau apie Siručius tai, ko nežinojęs, nors žinoti galėjau ir turėjau. „Kitas“ Juozas Sirutis, mano dėdės bendravardis ir bendrapavardis, o dar ir jo (bet ne mano!) giminaitis, buvo 1918-aisiais Marijampolės burmistras! O apie „savo“ Juozą Sirutį irgi sužinojau ko nežinojęs: visą jo studijų VDU istoriją. Pasirodo, archyvuose visko labai daug yra išlikę. O kai pabandau panaršyti, kas žinoma apie genealoginius medžius, tai ir daugiau visko išaiškėja. Kas žinota – primiršta, bet atstatoma, o gal ir papildomai tyrinėtina. Tų medžių šaknys ir jų šakos taip glaudžiai persipynę, kad tarp besigiminiuojančių su Siručiais yra ir žinomas mecenatas, Kauno miesto garbės pilietis Mykolas Žilinskas, ir… Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas! Šiojo senelė – ,,kėdainiškės” Siručių giminės atstovė Juzefa Sirutytė.
Sausio 13 diena, ketvirtadienis. Nemažai mūsų – nuoširdžių patriotų! Spontaniškai ėmėm ir palyginom šiandieną, 2022-ųjų sausio 13-ąją, su 1991-ųjų Sausio 13-ąja. Manau, be reikalo nesusivaldėm. O ir kas tokio šiandien įvyko? Kažkokie neva „mitinguotojai“ nušvilpė valdžią. Įvykis? Proga pasvarstyti, kurį nušvilpė mažiau – Gitaną ar Ingridą?! Manau, tiems triukšmadariams pats teisingiausias pasmerkimas – nekreipti į juos dėmesio. Nes „leisk kiaulę į bažnyčią – lips ir ant altoriaus“. Tai net ir ne mitinguotojai jokie. Kontrabanda įsibrovė į Sausio 13-osios aukų paminėjimą – trispalvėmis kaip „patriotizmo įrodymu“ prisidangstę. Nedraudžiami įsibrovė, kad užsuktų savąjį triukšmelį. Niekinga? Be abejo. Bet visų pirma – labai pigu.
O Sausio 13-osios renginių visuma tikrai buvo prasminga. Kauno 6-ajame forte šaulių priesaika ir jaunųjų šaulių pasižadėjimas nuaidėjo labai simboliškai: grėsmingai temstančio dangaus fonas, laužo liepsnos, dainos… 6-ajame forte eksponuojami ankstesnių karų pabūklai liudija, kad niekas niekada negali būti garantuotas, koks gaivalas ir kada prasiverš.
Porąkart per šias dienas manęs paklausė: o kur aš buvau Sausio 13-ąją prieš 31-rius metus? Nesu tikras, kad privalome vienas kito to klausinėti. Daug buvo ten, kur pavojingiausia, prie svarbiausiųjų Vilniaus pastatų, ir savo elgsena ir drąsa mus visus, mūsų valstybę apgynė… Mano pareiga tąnakt buvo budėti dienraščio „Kauno Laikas“ redakcijoje. Turiu įrodymų: išliko informaciniai lapeliai, kurie buvo kabinami ant redakcijos durų, aikštėje prie Kauno miesto savivaldybės. Šiandien muziejininkai jau klausinėja, kaip tokias relikvijas pavyko išsaugoti. Bet gi aš pats tai tąnakt ir spausdinau, ir kabinau… o paskui ir išsaugojau. Kur dar buvau šiandien, neminint Sausio 13-osios renginių? Irgi turiu įrodymų! Balsavau nuotoliniu būdu EP Aplinkos komiteto posėdyje. Sausio 13-oji juk ne išeiginė diena. Vis dar.
Sausio 14 diena, penktadienis. …o patys artimiausi bendraminčiai tai – susirinkom Šilalėje! Čia pristačiau dar vieną „skrajojančią parodą“ – Vasario 16-osios Signatarų autografus iš savo kolekcijos. O tada spontaniškai diskutavome (ir ne vieną valandą) kažkiek ir apie Europą, ir dabarties politiką, bet daugiausiai tai apie istorinę atmintį. Turbūt tai svarbu: kai padėkoja „jaunimo vardu“, kad tavo pasakojimų neprailgsta klausytis.
Sausio 15 diena, šeštadienis. „Antrinės“ aistros dėl ketvirtadienio neaprimsta vis. Panašu į prastą scenarijų – kas ką socialiniuose tinkluose užgoš: menkavertis 2022-ųjų triukšmelis ar 1991-ųjų Sausio didybė? Gal jau tikrai laikas atgaivinti Sąjūdį ir 2022-ųjų vasario 16-ąją nesėdėti prie kompiuterių, karštligiškai spaudinėjant klavišus ir laukiant galimybės sureaguoti į dar vieną panašų triukšmelį, o vietoje to visiems susiburti GYVAI?
Sausio 16 diena, sekmadienis. Prieš išskrendant į Strasbūrą – puikus kūrybinis užtaisas po šiandieninio filmavimo: dalyvavau lenkų televizijos Lietuvoje ,,TVP Wilno“ laidoje „Unia Kulinarna“, kuri skirta Vasario 16-ajai. Tikrai nustebino komandos žinios šia tema. Manau, pokalbis pavyko puikiai, o ypatingiausia buvo – Jono Basanavičiaus mėgstamas obuolių pyragas, kuriuo galėjau pasivaišinti. Rodos, jau viską apie Signatarus žinau, bet tokio pyrago dar neteko ragauti, o ir sužinoti, kieno jis mėgstamiausias! Beje, pačiam gera proga buvo prisiminti lenkų kalbą: atsakinėjau tiesiai į lenkiškai pateiktus klausimus.