Rugsėjo 17 d. Lietuva iki 1939-ųjų ginklavosi vienui viena, ir sėkmingai, o karo aviaciją stiprino – ypač. Jau gerokai vėliau, pažengus Lietuvoje sovietmečiui, apie tai rašė Jonas Dovydaitis, Signataro Prano sūnus. Tie tekstai buvo labai svarbūs mano asmenybės formavimui paauglystėj.

Dabar 2026-ieji, ir šią savaitę, posėdžiaujant Strasbūre – gera proga apmąstyti šiandieną, kokius iššūkius patiriam oro erdvėje, būdami karo pašonėje, nors formaliai „nekariaudami“. O ir 1939-aisiais, kai sovietai su naciais sutartinai draskė Lenkiją, buvo tas pat: Lietuva formaliai „nekariavo“.

Dovydaičio apsakyme apie aną metą – karo epizodas, kai iš Varšuvos, apsuptos nacių, iš lėktuvų gamyklos startavo paskutinės vilties lėktuvas. Link taikios, neutralios Lietuvos. O Kaune, tuometinėje Laikinojoje, sulaukta pranešimų apie oro erdvę pažeidusį svetimą orlaivį. Kalvarija praneša. Turgalaukis praneša. Veiveriai praneša. Lekia link Kauno! Iš Aleksoto pakilo mūsų eskadrilė ir lenkus, kurie nė neplanavo Lietuvai daryti žalos, nutupdė.

Šiandien Lietuvoj – analogiškai sėkminga kova su įskridusiu dronu. Tiesa, Lietuva 2026-aisiais taip ir neturi resursų išvystyti karo aviaciją iki 1939-ųjų lygio. Jeigu fantastiniame filme susiremtų 1939-ųjų ir 2026-ųjų Lietuvos karinės oro pajėgos – mes, dabartiniai, beviltiškai pralaimėtume ano meto karo lakūnams, savo tėvams ir diedukams. Tiesa, tarptautinė situacija kiek kitokia. Šiandien mus saugo moderni vakarietiška oro karo misija. Kad ir kaip neracionalu buvo eikvoti brangų šaudmenį numušti menkaverčiam droniūkščiui – bet, galų gale, tai sėkmė. O ir 1939-aisiais viena salvė būtų kainavusi nemažai, 1000 litų, tiesa, jos tąkart neprireikė. Anuomet Lenkija buvo sudorota per porą savaičių. Šįkart Ukraina laikosi penktus metus.