Šįvakar su žmona buvome suplanavę lėkti iš Strasbūro į Briuselį. Greituoju traukiniu. Ji būtų pagaliau pamačiusi EP, bet gi nebeįleidžia! Beje, bilietai ir į Strasbūrą, ir iš Briuselio „sudegė”. Tupim Kaune. O čia net kolekcininkų klubas nesirenka. Į bažnytėlę? Nedraudžiama, bet verčiau pastudijuoju Šv. Raštą pats. Juk pagaliau atsirado laiko! Štai: skaitiniai, kai esi išsigandęs. „Nebijok, nes aš esu su tavim, nenukrypk, nes aš tavo Dievas; aš sustiprinau tave, tau padėjau, ir mano teisiojo ranka palaikė tave.” (Izaijo 41,10). Šiandien esam neramūs ir išsigandę, bet ar turim to gėdytis? Citatą paėmiau iš Skvirecko 1923 m. Senojo Testamento. Nebuvo atverstas 97 metus. Tikrai žinau, kad nebuvo. Juk tada išleistų knygų puslapius patys skaitytojai turėjo išsipjaustyti, o šie – neišpjaustyti… O va prisireikė. Tai gal ir teisūs tie, kurie sako: to per 100 metų dar nepatyrėm?! “… jį vėl ėmė krėsti drugys, ir jis mirė. […] Nelaimingas buvau, ir nelaiminga yra kiekviena siela, supančiota meilės mirtingiems dalykams; ji plyšta, kai jų netenka, ir tada supranta savo nelaimę, nors nelaiminga buvo ir prieš tai, kol jų neteko”. (Aurelijus Augustinas. Išpažinimai). O va skaitiniai pavojuje: „Tenebūkštauja jūsų širdis ir teneliūdi“ (Jn 14, 27). „Viešpats padės jam, skaudžiai susirgus“(Ps 40,4). „Jis tave gelbi nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro“. (Ps 91, 3). Apie ką tai – apie baimę? Turbūt – apie tikėjimo džiaugsmą.